Motiejus Strijkovskis savo 1582 m. kronikoje beveik pažodžiui perteikė ištisus „rusiško metraščio“ varianto fragmentus.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 4
Ištisus to varianto frag\nmentus M. Strijkovskis beveik pažodžiui perteikė savo \nKronikoje (M. Stryikoįvski, Kronika polska, litevvska, \nžmodzka y wszystkiey Rusi, 1582).
Bene svarbiausias lenkiškojo modelio pradžios taškas buvo 1582 m. lenkų kalba išspausdinta Motiejaus Strijkovskio „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika“, tapusi parankine Lietuvos bajorijos knyga.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 68
Šią teisinę ir politinę situaciją keitė LDK elito lenkėjimas. Nors egzis-\ntavo rusėniškasis, lotyniškasis ir lietuviškasis kalbiniai kultūros modeliai, \nvis labiau plito lenkiškasis, kurį skatino integraciniai procesai viešajame \ngyvenime. Bene svarbiausias lenkiškojo modelio pradžios taškas buvo \n1582 m. lenkų kalba išspausdinta Motiejaus Strijkovskio „Lenkijos, Lie-\ntuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika“, tapusi parankine Lietuvos bajo-\nrijos knyga.
Narbutas rašo, kad duomenų apie liepų miškelyje garbintą deivę paliko Strijkovskis.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 155
Toje vietoje jai bu\nvo meldžiamasi: jos šaukėsi liepų miškelyje, ją garbino iki pas\nkutinių lietuvių stabmeldystės laikų. Duomenų apie tai mums\npaliko Strijkovskis.\nBirutė (Biruta)\nŽemaičių didiko* duktė29, kuri iš pašaukimo tapo vaidilu\nte būryje mergelių, saugojančių šventą Praurimės aukuro ug\nnį netoli Palangos, ant švento kalno.
Narbutas rašo, kad Strijkovskis Markopolius trumpai minėjo kaip požemio dievaičius.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 179
Atnašaudavo alaus, duonos ir įvairių valgių, kuriuos padėdavo nakčiai po alyvų krūmais. Markopoliai (Markopole) Požemio dievaičiai, kuriuos ypač garbino didikai ir bajo rai. Aiškiu Lasickio liudijimu, Strijkovskis ir kiti trumpai mini juos kaip požemio dievaičius.
Narbutas rašo, kad Strijkovskis Vilniaus Perkūno šventykloje mini atskiroje koplyčioje laikytus šliužus.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 244
Skulptorių ir dailininkų stoką atstojo vaiz\n243\n\n## Puslapis 243\n\nduotė. Strijkovskis kalba apie didžiulį juodą Vilniaus Perkūno\nšventykloje esantį akmenį, iš kurio buvo įskeliama ugnis. Ta\nčiau mūsų istorikas šito dalyko nuodugniau neišlukštena.
Narbutas nurodo, kad Strijkovskis alyvą Sambėje laikė pirmu tarp šventųjų medžių.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 261
Lietuviams buvo žinomas dievinamų asmenų stabų staty\nmas. Tai aiškiai liudija Strijkovskis, kuris mini, kad Kukovai-\nčio stabas stovėjo ant kalno prie Deltuvos. Jis buvo iš medžio,\nmilžino išvaizdos.
Narbutas rašo, kad Strijkovskis minėjo Vilniaus Perkūno šventykloje buvusį didelį juodą akmenį, iš kurio buvo įskeliama ugnis.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 244
Skulptorių ir dailininkų stoką atstojo vaiz\n243\n\n## Puslapis 243\n\nduotė. Strijkovskis kalba apie didžiulį juodą Vilniaus Perkūno\nšventykloje esantį akmenį, iš kurio buvo įskeliama ugnis. Ta\nčiau mūsų istorikas šito dalyko nuodugniau neišlukštena.
Narbutas rašo, kad Strijkovskis mini ant kalno prie Deltuvos stovėjusį medinį milžino išvaizdos Kukovaičio stabą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 261
Lietuviams buvo žinomas dievinamų asmenų stabų staty\nmas. Tai aiškiai liudija Strijkovskis, kuris mini, kad Kukovai-\nčio stabas stovėjo ant kalno prie Deltuvos. Jis buvo iš medžio,\nmilžino išvaizdos.
Narbutas iš Strijkovskio šešių šventyklos kampų sprendė, kad stebuklingą ąžuolą supo šešiakampis mūrinis aptvaras.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 267
Plačios lygumos, užliejamos dvie\njų upių, viduryje augo stebuklingas, žiemą vasarą žaliuojantis,\nneišmatuojamo storio ir aukščio ąžuolas. Medį supo šešiakam\npis mūrinis aptvaras, kadangi Strijkovskis suskaičiuoja šešis\nšventyklos kampus7. Arčiausia ąžuolo buvo užpakalinė siena.
Narbutas rašo, kad Strijkovskis lietuvių išpažintį grindė senųjų kronikininkų pranešimais ir savo duomenimis.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 319
Saulės tekėjimas buvo aukų atnašavimo laikas*. Išpažintis Prie apeigų, atliekamų per atnašavimą, dar priklauso iš pažintis. Strijkovskis, įsitikinęs, kad lietuviai atlikdavo išpa žintį, rašo apie tai 147 puslapyje, remdamasis senųjų kroniki ninkų pranešimais ir savo paties duomenimis.
Narbutas rašo, kad Strijkovskis lietuvių ugnies apeigas aiškino kaip senovės romėnų Palilėjų švenčių pamėgdžiojimą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 345
Šis ugnies krikštas, arba apsivalymas\npanaudojant ugnį, turėjo būti plaukų pakirpimas (apie jį pa\nsakysime kalbėdami apie vestuvines apeigas), visiškai skirtin\ngas nuo apsivalomojo šokinėjimo per ugnį. Strijkovskis aiškiai\ntvirtina, kad šiomis apeigomis buvo pamėgdžiojami senovės\nromėnai, kurie taip krikštydavosi per Palilėjų šventes deivės\nPalės garbei.\nBūrimus, darytus su ugnimi, uždegta šv.
Narbutas rašo, kad, Strijkovskio teigimu, kai kurios Lietuvos kunigaikščių giminės turėjo tikrus savo herbus.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 403
402\n\n## Puslapis 402\n\ntuviai juos nešiodavosi kaip signetes; mirus tėvui, ta pačia Sig\nnete dažnai naudodavosi sūnus ir jo įpėdiniai, jeigu kuriam\nnors neateidavo į galvą savo signetėje išraižyti ką nors kita.\nVis dėlto kai kurios giminės, kaip teigia Strijkovskis, turė\njo tikrus savo herbus; dalinių kunigaikščių giminė naudojosi\nHipokentauro, Stulpų, Rožės, Vyčio herbais. Kartais didieji ku\nnigaikščiai herbus suteikdavo slavų giminėms; tokį herbą 1302\nmetais Gediminas davė Krunevičiui10.
Narbutas rašo, kad Strijkovskis apie aukštas Lietuvos pareigas pateikė daugiau smulkmenų nei Prūsijos ir Livonijos kronikininkai.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 431
Jau ir šiaip žinome, ir anksčiau sakėme, kad\nkažką panašaus turėjo ir stabmeldžiai lietuviai. Pono Rėzos8\n8\nBeje, daugiau už kitus Prūsijos ir Livonijos kronikininkus apie\ntai rašo Strijkovskis, kadangi jis turėjo rankose istorijos šaltinius, ku\nriuose buvo žinomos tos ilgiausiai Lietuvoje gyvavusios aukštos pa\nreigos ir todėl jie galėjo suteikti daugiau smulkesnių žinių.\n430\n\n## Puslapis 430\n\ntyrimai patvirtina, kad ir lietuvių įsakymų leidžiamoji vyres\nnybė siųsdavo lazdas, kurios viršuje sukreivintos tokiu būdu\n, koks iki šiol tebegyvuoja Prūsų Lietuvos kaimuose.
Narbutas Strijkovskį laikė verčiausiu iš spausdintų Lietuvos istorijos šaltinių, aukščiau už prūsų ir Livonijos kronikininkus.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 30
Iš visų spausdintų verčiausias yra vienas Strijkovskis**, po to — prūsų ir Livonijos kronikininkai. Nepaneigiama tiesa tai, kad šis istorikas būtų buvęs laimingesnis, jei būtų panorėjęs ap siriboti tik senienų ir rankraščių, kurių daugelį turėjo po ranka, rinkėjo šlove; bet, nelaimei, jis įsigeidė istorijos, suskirstytos į knygas ir skyrius, kurių priekyje įdėtų sa vo rėmėjų vardus. Užsikrovęs šią ne pagal savo jėgas naštą, mūsų garbingasis pirmtakas skubėjo be menkiau sios kritikos, be atsargumo su datomis, palyginimo, da lyko nagrinėjimo, ir skubėjo pagrįstai: jau nedaug metų jam buvo skirta gyventi. Tačiau jis nesuskubo įgyvendin ti visų savo ketinimų. Iš tikrųjų jis negailėjo darbo, bet nemokėjo juo laimingai naudotis.
Narbutas teigė, kad Kojalavičius lotyniškoje Lietuvos istorijoje Strijkovskio veikalą sudėjo į istorinius rėmus ir taisė jo spragas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 31
Latvių, arba\nLivonijos, autoriai pas naujesnius senovės tyrinėtojus at\nranda nemažai vertingų tautos istorijos perlų. Jėzuitas\nKojai avičius*** parašė lietuvių istoriją lotynų kalba; jis\napsiribojo tik sudėliojęs Strijkovskio veikalą j istorinius\nrėmus, ne visuomet taikliai taisydamas jo spragas.\n6\nNuo to meto nieko iš šio dalyko neišėjo ištisai: mė\nginimai, nedidelės žinutės, studijos, prielaidų fragmentai.
Narbutas nurodo, kad Strijkovskis savo naudotais istoriniais šaltiniais patvirtino teiginį apie kimbrų ryšį su vėlesne prūsų žeme.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 45
Mūsų kronikinin kas Strijkovskis vėlgi tai patvirtina savo istoriniais šal tiniais, kuriuos jis naudojo1. Paskui Hartknochas**, rem damasis vertais pasitikėjimo prūsų kronikų rašytojais, ypač Kasparu Dankvertu, puikiai išmanantis prūsų isto riją, darbštus istorinės tiesos tyrinėtojas ir atradėjas, vi siškai įsitikinęs tvirtina, kad kimbrų gyventa žemėje, kur vėliau įsikūrė prūsai. Ten jie vadinami Sembi\ iš čia ki lęs Sembos — vienos prūsų provincijos — pavadinimas2.
Narbutas aiškina, kad Strijkovskis kimbrų pasitraukimą nuo Baltijos į Ilyriją datavo 190 metais prieš Kristaus gimimą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 46
Tačiau esama sunku mų nustatant datą, kada tai galėjo įvykti: kalbėdamas apie dalykus, susijusius su įvykiais, galėjusiais įvykti daugiau negu šimtmetis prieš naują erą, jis mini 1190 metus ir kalba apie tą potvynį, kuris, anot jo pasakoji mų, turėjęs būti iki prūsų įsikūrimo prie Baltijos jūros3. Strijkovskis neabejotinai taiso šios vietos prieštaravimus ar rašiusiojo klaidą, nes nurodo kimbrų pasitraukimo epochą, vesdamas juos nuo Baltijos jūros pakrančių tie siai į Ilyriją, kur jie prie Nortbėjos pirmąsyk kariauja su tenykščio prokonsulo Cyras-Karbo** vadovaujamais ro mėnais; tai įvyko 190 metais prieš Kristaus gimimą4. Iš to išplaukia, kad buvo pastebėta Rozencveigo ar klaidin gai į egzempliorius, buvusius po ranka Hartknochui ir Pretorijui, o gal ir Strijkovskiui, įrašyta data, tikriausiai prieš skaičių 190 pridėtas vienas vienetas.
Narbutas rašo, kad Strijkovskis savo laikais dar girdėjo apie išsklaidytų jotvingių likučius prie Naugarduko, Raigardo ir kitur.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 119
115\nStrijkovskis savo amžiuje dar girdėjo apie likučius\nišsklaidytų jotvingių1, veikiausiai paimtų į nelaisvę ir\napgyvendintų prie Lietuvos Naugarduko, Raigardo, Ins-\n1 Stryjkomski.\nS. 181.\n121\n\n## Puslapis 119\n\nterburgo, Kurše, Livonijoje, net Didžiojo Naugardo kraš\ntuose, kur juos vadino igovėnais.
Anuo metu Strijkovskis, įtikėjęs savo tiesa, teigė, jog jie pasirodydavę prieštaringiems žmonėms.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 180
Anuo metu Strijkovskis, įtikėjęs savo tiesa, teigė, jog jie pasirodydavę prieštaringiems žmonėms. Kaip įrodymą jis pa teikia Upsalos arkivyskupo Olafo, Agripos ir kitų lengvatikių, kaip ir jis pats, rašytojų liudijimus, nes sako: „Kurše, Livonijo je, Sambijoje, Prūsijoje, Žemaitijoje, už Miromskiemio (? - R.J.) ir Insterburgo pats girdėjau ir mačiau savo akimis, kaip garbinamas Pušaitis ir barstukai18“.
Narbutas teigia, kad motiejus Strijkovskis buvo jūrų ir ugnies dievo, žemiškos laimės, turtų, sostų dalintojo Niordo duktė, o pati buvo laisvės, nepriklausomybės, malonumų, meilės poezijos motina .
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 127
Ją tebežino lietu viai, ypač senojoje Trakų vaivadijoje, latviai ir estai. Anot visų tyrimų, šios deivės ypatybės buvo perimtos iš skandinavų, kurie ją vadino Frėja; ji buvo jūrų ir ugnies dievo, žemiškos laimės, turtų, sostų dalintojo Niordo duktė, o pati buvo laisvės, nepriklausomybės, malonumų, meilės poezijos mo tina *. Be to, ji raita nulėkdavo į kiekvieno mūšio lauką ir pasi dalydavo su Odinu žuvusių karių vėles, lietuviškai vadinamas murgais (murgi).
Motiejus Strijkovskis tuoj pat nežinia kur dingo.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 202
Pabaisa atsakė: „Aš esu tas, kuris čia būsiu, kol atkeršysiu už tai, kad užmušei savo namų dievą. Tu būsi dar labiau persekiojamas, jeigu negrįši prie jam priklausančių aukų aukojimo“. Šeimininkas šito nepaisė ir, būdamas krikš čionis, nuvijo pabaisą šventu kryžiumi-ji tuoj pat nežinia kur dingo. Bet kai jis ateidavo į tą vietą, ilgą laiką sode girdėdavo kažkokį triukšmą ir lyg žalčių šnypštimą.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 235
ALYVA, Sambe . Anot aiškaus Strijkovskio liudijimo, tas\nmedis pirmavo tarp kitų šventųjų. Mat po jo kelmu gyvenąs\ndievaitis Pušaitis su savo barstukų kariuomene.