Mikalojus Radvila apie 1514 metus pastatė Šv. Jurgio ir Mergelės Dievo Gimdytojos bažnyčią pergalei prie Klecko atminti.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 282
Be to, Vilnių šiuo laikotarpiu papuošė dvi reikšmingos bažnyčių fundacijos: Vilniaus vaivada ir LDK kancleris Mikalojus Radvila, Aleksandro laikais, apie 1514 metus, ties Kłecku prieš totorius pasiektai pergalei atminti savo žemėje už miesto ant kalnelio prie Vilijos, pastatė bažnyčią Šv. Jurgio ir kartu Mergelės Dievo Gimdytojos garbei. Po to pakvietė karmelitus ir prie tos bažnyčios jiems pastatydino vienuolyną.
Sklypą ir mūrinį namą Vitinskis pardavė Vilniaus vaivadai Mikalojui Radvilai.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 196
Sklypas tas ir mūrinis namas, kuriame yra spaustuvė, parduotas Jono Hozijaus, atiteko Sebastijonui Vitinskiui. 1552. Sklypą ir mūrinį namą Vitinskis pardavė Vilniaus vaivadai Mikalojui Radvilai.
Lietuvos maršalka Mikalojus Radvila užtarė Martyną Paleckį, gavusį iš karaliaus žemės sklypą ir leidimą steigti stiklo fabriką.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 290
Taip pat, kad miesto gyventojai savo reikmėms galėtų lengviau pasisamdyti padienius darbininkus, visiems padienininkams nuo tol nurodyta rinktis prie rotušės, Krokuvoje įvestos tvarkos pavyzdžiu. Tais pačiais metais Vilniuje buvo įsteigtas pirmasis stiklo fabrikas. Karaliaus dvariškis Martynas Paleckis, žmogus išradingas ir apsukrus, atvykęs iš Lenkijos, Lietuvos maršalkos Mikalojaus Radvilos užtartas, iš karaliaus gavo atitinkamą žemės sklypą prie miesto, už Vilijos, ir leidimą steig- 32 33 Žr. III priedą.
Aleksandras kreipėsi į Vilniaus vaivadą ir kanclerį Mikalojų Radvilą dėl pievos dovanojimo prie jo malūno už Vilnelės.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 373
Uždėtas mažasis antspaudas, vaizduojantis Vytį su aplink neįskaitoma legenda. PATS ALEKSANDRAS, DIEVO MALONE DIDYSIS LIETUVOS, RUSIOS, ŽEMAIČIŲ IR KITŲ KUNIGAIKŠTIS Vilniaus vaivadai mūsų kancleriui ponui Mikalojui Radvilai. Dovanojame Vilniaus miestiečiui Maksimui Vasiljevičiui šienaujamą pievą palei tavo malūną prie kelio, vedančio iš miesto į Užupį, už Vilnelės.
Mikalojus Radvila smogė priešams į sparną ir nulėmė mūšio sėkmę.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 397
Prasidėjo mūšis, ilgą laiką pergalė nekrypo nei į vieną, nei į kitą pusę, nes abi šalys turėjo tiek pat karių, abi buvo vienodai narsios. Vis dėlto Radvila negalėjo sutikti, kad jo kariai visą laiką tik stebėtų kautynes: smogęs priešams į sparną, jis nulėmė sėkmę. Neilgai trukus priešai pasileido bėgti: žuvus karo kėlėjui, visi kaip vienas paspruko iš kovos lauko.
1560 m. vasario 12 d. Mikalojus Radvila iš Rotundo gavo jo Lietuvos istorijos rankraštį.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 16-17
13 Berenis V. Provincialų dialogai apie žemaičių tautą, Metai, 1995, Nr. 4, p. 128. XVI ## Puslapis 17 MYKOLAS B A L I N S K I S niaus MIESTO ISTORIJA Haec omnia, quae credidi esse patriae necessaria, quae scribere mihi fas erat, vobis exponere arbitror: vestrum judicium, non de mea voluntate, sed de opere exoro. „Visa, ką maniau būsiant reikalinga tėvynei ir ką man derėjo parašyti, nutariau išdėstyti jums, ket meldžiu įvertinti ne mano ketinimus, o pačią knygą, “ — Rotundas (Augustinas Mieleckis), Vilniaus vaitas, Mikalojui Radvilai 1560 m. vasario 12 dieną įteikdamas jam savąją Lietuvos istoriją, kurios rankraštis yra dingęs.
Lietuvos maršalas Mikalojus Radvila sutelkė kariuomenę ir palydėjo Jerim Berdį į skitų kraštą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 397
Prasidėjo mūšis, ilgą laiką pergalė nekrypo nei į vieną, nei į kitą pusę, nes abi šalys turėjo tiek pat karių, abi buvo vienodai narsios. Vis dėlto Radvila negalėjo sutikti, kad jo kariai visą laiką tik stebėtų kautynes: smogęs priešams į sparną, jis nulėmė sėkmę. Neilgai trukus priešai pasileido bėgti: žuvus karo kėlėjui, visi kaip vienas paspruko iš kovos lauko.
Mikalojus Radvila, vykdydamas įsakymą, sutelkė Lietuvos žemėse kariuomenę ir patraukė su Jerim Berdžiu į skitų kraštą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 397
Prasidėjo mūšis, ilgą laiką pergalė nekrypo nei į vieną, nei į kitą pusę, nes abi šalys turėjo tiek pat karių, abi buvo vienodai narsios. Vis dėlto Radvila negalėjo sutikti, kad jo kariai visą laiką tik stebėtų kautynes: smogęs priešams į sparną, jis nulėmė sėkmę. Neilgai trukus priešai pasileido bėgti: žuvus karo kėlėjui, visi kaip vienas paspruko iš kovos lauko.
Mikalojus Radvila užpuolė priešą ir jį sumušė.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 607
Niokotojus sėkmingai išsklaidė Ostrogiškis ir išvarė iš visos Volynės, vis dėlto dalis jų įsibrovė į Polesę, sukeldami didelę baimę Slucko krašte ir smarkiai jį nusiaubdami. Siaubėjus užtiko Lukošius Moravecas, kuris su dviem šimtais pėstininkų visai atsitiktinai atsidūrė prie Slučės upės; nesitikėdamas galėsiąs atsitraukti, turėjo noromis nenoromis pasiryžti kovai; įsirengęs pakrantėje stovyklą, jis užpuolė priešą ir jį sumušė. Padėjo laimėti pergalę kunigaikštienės Anastazijos pasiųsti į pagalbą raiteliai, kurie vijosi bėgančiuosius ir juos žudė.
Mikalojus Radvila iš Maskvos valdovo irgi buvo gavęs nemaža pinigų.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 632
Skitas Mengli Girėjus, pakviestas už mokamą atlyginimą į šį karo žygį, įsikūrė su kariais netoli karaliaus stovyklos, tačiau nepradėjo kovoti prieš maskvėnus, nors Ostrogiškis atkakliai reikalavo, kad įsibrautų į Maskvos kunigaikštystę, mat jis iš Maskvos valdovo irgi buvo gavęs nemaža pinigų. Netrūko barbarui sumanumo deramai pateisinti savo neveiklumą, nors, tiesą sakant, jis ketino užpulti tuos, kurie pirmieji suklups mūšyje. Konstantinui laimėjus kovą, pradėjo atvirai remti karalių ir netrukus patraukė į Maskvos kunigaikštystę, nusiaubdamas didelius plotus ir išsivesdamas šimtą tūkstančių belaisvių.
Pačiame karo įkarštyje 1520 m. gegužės 7 d. Žygimantas Senasis rašė Lietuvos kancleriui ir Vilniaus vaivadai Mikalojui Radvilai, kad dėl kelio į Kauną uždarymo visa druska ir kitos prekės, paprastai vežamos per Kauną, pasuko Bugu ir Narevu, o Kauno muitinės.
Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas: Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.) — Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas- Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.)
PDF 100
Štai per 1520-1521 m. Lenkijos ir Vokiečių ordino karą keliai per Vokiečių ordino valstybę buvo uždaryti. Pačiame karo įkarštyje 1520 m. gegužės 7 d. Žygimantas Senasis rašė Lietuvos kancleriui ir Vilniaus vaivadai Mikalojui Radvilai, kad dėl kelio į Kauną uždarymo visa druska ir kitos prekės, paprastai vežamos per Kauną, pasuko Bugu ir Narevu, o Kauno muitinės sandėliai tušti.
1492 m. Sofija Manvydaitė Radvilienė nurodė, kad nepaklusnius jos perleidžiamus bajorus savo autoritetu sutramdytų jos vyras Mikalojus Radvila.
Lituanistika-64400-Feodalines-teises-apraiskos-LDK — Feodalinės teisės apraiškos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XV amžiuje–XVI amžiaus viduryje
PDF 9
Tokius tarnybinius bajorus didikai galėjo netgi perleisti vienas kitam kartu su dovanojamais dvarų kompleksais, kaip tai 1492 m. padarė Sofija Manvydaitė Radvilienė, nurodydama, kad bajorų nepaklusnumo atveju juos savo autoritetu sutramdyti turėtų jos vyras Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila 36.
Mikalojus Radvila 1515 m. dalyvavo Vienos kongrese Žygimanto Senojo delegacijoje.
„Mes, Lietuva.“ LDK bajorija XVI a.
PDF 194
Vienas pirmųjų ryškių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės diplomatinio aktyvumo Imperijoje žingsnių buvo jos atstovų pasirodymas tarptautiniame Vienos kongrese 1515 m. 17 Į kongresą valdovo Žygimanto Senojo delegacijos sudėtyje atvyko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris ir Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila ir Stanislovas Goštautas. Jie turėjo Ponų Tarybos diplomatinę užduotį - pasistengti sugadinti imperatoriaus Maksimiljano I ir Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus III santykius, jų raidą pakreipti savo valstybei, kariavusiai su Maskva, palankia kryptimi.