Mamajus

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Be to, kyla ir dar kitų klausimų: ar Charoboe ordos pečenegai, prisijungę prie poloviečių ir atsikėlę į žemes kitapus Dono, neįkūrė ten miesto ir nepavadino jo taip pat panašiai Belotzeba. Iš ko atsirado Beloserka? Ar tai nebuvo tas pats miestas, kurį sugriovė Mamajus? Netikėtą atsakymą į šiuos klausimus pateiks kiti tyrinėjimai.

Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 5

Betgi Mamajus per dvejus metus stipriai apsiginklavo; 1380 metais, rudeniop, subūrė savo žmonių pulkus, sutelkė sąjungininkus: poloviečius, Chazarijos turkus, čerkesus, jasus, burtanus, tai yra Kaukazo tautas, atverstas į žydų tikėjimą, armėnus ir dargi Krymo genujiečius. Be to, išleido pasiuntinybę, kviesdamas didįjį kunigaikštį Jogailą dalyvauti, kaip manė, Rusią iš naujo užkariaujant, kurios pusę jam esą perleidžiąs.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Tačiau, peržvelgę tų 72 metų rusų istorijos įvykius, kuriuose vyrauja poloviečiai, kaip ir ankstesnius susidūrimus su pečenegais, nepastebime jokio šių tautų sąlyčio su lietuviais, gyvenusiais į vakarus nuo Rusios, žodžiu, 109 visa pečenegų istorijos visuma neteikia nieko, iš ko galima būtų daryti išvadas apie kokius nors ryšius su lietuviais. Be to, iš gimininio-fizionominio tautų susiskirstymo negalima spręsti apie tokią giminystę. Vadinasi, reikia dar patyrinėti, ar neišsivedė pečenegai arba polovieciai, įsiveržę kur nors į gyvenamąsias žemes, su savimi kokios lietuvių kolonijos gyventojų. 100 Geografija. Viena dešiniojoje Dnepro pakrantėje gyvenusi pečenegų orda Charoboe turėjo dalį Padneprės žemių tarp Dnepro ir Bugo aukštupio; jos sostinė, pasak Purpurinio, buvo Belotzebo miestas, o slaviškai Belaja Cerkovė1. Tad nuo X iki XII amžiaus antrojo dešimtmečio šiai ordai priklausė kraštas prie Rosés upės. Šiai pečenegų pusei galutinai žlugus, po 1121 metų Charoboe orda su savo tautos likučiais išsikėlė į kairiąją Dono žemupio pakrantę. Vėliau aptarsime ir tai, kad tame pačiame krašte prie Rosės nuo senų amžių gyveno ir lietuvių genties tautos, kurių likučiai, po hunų antpuolių arba gotų ir hunų neišvesti už Dnepro, turėjo gyventi toje pačioje vietoje iki X amžiaus, kol ten pasirodė pečenegai. Taigi nėra įrodymų paneigti prielaidai, jog Charoboe orda XII amžiuje išsivedė su savimi lietuvių genčių kolonistus, nuo seno gyvenusius prie Rosės upės. 101 Si nuomonė darosi vis panašesnė į tiesą, kai Kojalavičius2, teigęs, kad polovieciai turi lietuvių kalbą, nurodo istoriją, aprašančią pagalbą totorių vado Mamajaus, kuris sugriovė tų poloviečių-lietuvių sostinę, vadinamą Beloserka. Mamajus puldinėjo XIV amžiaus viduryje