Imperatorius Maksimilijonas netoli Halės jėga atėmė iš karaliaus žygūnų keturiolika maskvėnų belaisvių ir grąžino juos į Maskvą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 632
Karalius bei karalienė, iškilmingai Vilniuje per mišias\npadėkoję viešpačiui dievui už pergalę, pasiuntė Ro\nmos popiežiui kaip dovaną keturiolika į nelaisvę pa\nimtų maskvėnų — pačių žymiausiųjų didikų. Tačiau\nimperatorius Maksimilijonas netoli Halės jėga juos at\nėmė iš karaliaus žygūnų ir pagarbiai sugrąžino atgal\nį Maskvą. Be abejo, šitai jis\nIm p e ra to riu s\nM a k si-\npadarė dėl savo senos drau-\nm ili jo n a s\nišsiža d a\ngystės su Vasilijumi.
Maksimilijonas, bijodamas Žygimanto ir Stepono kariuomenių, pradėjo ieškoti kelių taikiam susitarimui.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 633
Be abejo, šitai jis Im p e ra to riu s M a k si- padarė dėl savo senos drau- m ili jo n a s išsiža d a gystės su Vasilijumi. Kai są ju n g o s su M a sk v a tais pačiais metais netoli Vengrijos miesto Temešvaro karalienės tėvas Steponas smarkiai sumušė maištinin ką seklerį Jurgį, imperatorius, būgštaudamas, kad Žy gimantas, sujungęs savo jėgas su uošvio, nenukreiptų dviejų pergalingų kariuomenių prieš karo kurstytoją, pradėjo ieškoti kelių taikiam susitarimui. Vylingai pa reiškęs palankumą, jis kreipėsi į Žygimanto brolį Vla dislovą, Vengrijos karalių, bei Vladislovo sūnų Liud viką, Čekijos karalių, duodamas jiems žodį, kad, jų tarpininkaujamas, tikrai susitaikysiąs su Žygimantu, bet tik tuo atveju, jeigu jie padėsią jam su Žygiman tu susitikti tokioje vietoje, kur galėtų draugiškai ap tarti taikos sąlygas.
Maskvos didikai rėmėsi Maksimilijono ir Suleimano laiškais, teigdami, kad Maskvos didysis kunigaikštis tituluojamas caru.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 693
Maskvos didikų vardu atsakė to miesto vy riausiasis dvasininkas. Esą visų didžiausi pasaulyje valdovai, būtent ir Romos imperatorius, ir Rytų sulto nas, tituluoją Maskvos didįjį kunigaikštį caru, kaip rodo Maksimilijono bei Suleimano laiškai, adresuoti Va silijui Vasiljevičiui. Tad kodėl karalius Augustas, ligi tol nieko pikta iš kunigaikščio Ivano nepatyręs, vie nas nepripažįstąs tos pagarbos, elgdamasis kitaip nei kiti valdovai?
Jam už teko įžūlumo, nė nebandžius sėkmės kovos lauke, laiš ku paklausti imperatorių Maksimilijoną, ką turėtų daryti su nelaisvėn paimtuoju karaliumi Žygimantu, ku rį, be abejonės, jam netrukus sukaustytą atvešią.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 628
630\n\n## Puslapis 629\n\nŠtai kaip vertino šis žmogus, barbarų barbaras, savo\njėgas, štai kaip pasitikėjo sėkme, taip viską perdėda\nmas, tokį pasipūtėlišką išdidumą rodydamas, kad ne\nrandu nė tinkamo žodžio jo ydoms pavadinti. Jam už\nteko įžūlumo, nė nebandžius sėkmės kovos lauke, laiš\nku paklausti imperatorių Maksimilijoną, ką turėtų\ndaryti su nelaisvėn paimtuoju karaliumi Žygimantu, ku\nrį, be abejonės, jam netrukus sukaustytą atvešią. Ka\nralius, prie Borisovo pasilikęs keturis tūkstančius karių,\nvisus kitus pulkus, Konstantino Ostrogiškio vedamus,\nišsiuntė prieš Čeliadniną.
Tačiau imperatorius Maksimilijonas netoli Halės jėga juos at ėmė iš karaliaus žygūnų ir pagarbiai sugrąžino atgal į Maskvą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 632
Karalius bei karalienė, iškilmingai Vilniuje per mišias\npadėkoję viešpačiui dievui už pergalę, pasiuntė Ro\nmos popiežiui kaip dovaną keturiolika į nelaisvę pa\nimtų maskvėnų — pačių žymiausiųjų didikų. Tačiau\nimperatorius Maksimilijonas netoli Halės jėga juos at\nėmė iš karaliaus žygūnų ir pagarbiai sugrąžino atgal\nį Maskvą. Be abejo, šitai jis\nIm p e ra to riu s\nM a k si-\npadarė dėl savo senos drau-\nm ili jo n a s\nišsiža d a\ngystės su Vasilijumi.
Maksimilijonas Im p e ra to riu s M a k sipadarė dėl savo senos draum ili jo n a s išsiža d a gystės su Vasilijumi.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 633
Be abejo, šitai jis Im p e ra to riu s M a k si- padarė dėl savo senos drau- m ili jo n a s išsiža d a gystės su Vasilijumi. Kai są ju n g o s su M a sk v a tais pačiais metais netoli Vengrijos miesto Temešvaro karalienės tėvas Steponas smarkiai sumušė maištinin ką seklerį Jurgį, imperatorius, būgštaudamas, kad Žy gimantas, sujungęs savo jėgas su uošvio, nenukreiptų dviejų pergalingų kariuomenių prieš karo kurstytoją, pradėjo ieškoti kelių taikiam susitarimui. Vylingai pa reiškęs palankumą, jis kreipėsi į Žygimanto brolį Vla dislovą, Vengrijos karalių, bei Vladislovo sūnų Liud viką, Čekijos karalių, duodamas jiems žodį, kad, jų tarpininkaujamas, tikrai susitaikysiąs su Žygimantu, bet tik tuo atveju, jeigu jie padėsią jam su Žygiman tu susitikti tokioje vietoje, kur galėtų draugiškai ap tarti taikos sąlygas.
Maskvos didikų atsakyme remtasi Maksimilijono ir Suleimano laiškais kaip įrodymu, kad Maskvos didysis kunigaikštis tituluotas caru.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 693
Maskvos didikų vardu atsakė to miesto vy riausiasis dvasininkas. Esą visų didžiausi pasaulyje valdovai, būtent ir Romos imperatorius, ir Rytų sulto nas, tituluoją Maskvos didįjį kunigaikštį caru, kaip rodo Maksimilijono bei Suleimano laiškai, adresuoti Va silijui Vasiljevičiui. Tad kodėl karalius Augustas, ligi tol nieko pikta iš kunigaikščio Ivano nepatyręs, vie nas nepripažįstąs tos pagarbos, elgdamasis kitaip nei kiti valdovai?
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Meiliais žodžiais valdovų prašymą parėmė ir Mykolo brolio anūkė, kurią Vasilijus turėjo paėmęs į žmoną. Pats Vasilijus, beje, irgi gerai žino jo, kad Glinskis, sulaukęs iš jo malonės, dar ištikimiau jam tarnausiąs ir ateityje teiksiąs kur kas daugiau nau dos Maskvos valstybei, nei būtų pridaręs žalos, pa sprukdamas slapta į Lietuvą. Štai todėl Glinskis vėl atgavo laisvę ir ankstesnę pagarbą, o ateityje susilau kė tokio didelio kunigaikščio palankumo, kad jį, pa rodžiusį nuostabų sumanumą tvarkant taikos bei karo reikalus, Vasilijus paskyrė mažamečio sūnaus globėju. Gavęs šitokias garbingas pareigas, kartą sužinojo, jog Vasilijaus našlė, o jo brolio anūkė begėdiškai gyvena su Ovčina, ėjusiu tas pačias pareigas, kaip ir jis.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Surengęs stovykloje kareiviškas pamaldas ir pa dėkojęs aukščiausiajam pergalių lėmėjui, Ostrogiškis suskaičiavo belaisvius ir, atrinkęs tris šimtus aštuo niasdešimt žymiausių bajorų, išsiuntė juos karaliui su laišku apie pergalę. Kunigaikštis Vasilijus, gavęs ži nią apie pralaimėjimą, paliko prie Smolensko savo ka riuomenę ir persigandęs pabėgo į Maskvą. Po tokios pergalės be vargo buvo galima atsiimti ir tai, ką prie šas užgrobė neseniai per išdavystę. Tuo tarpu nuga lėtojai lyg tyčia neskubėjo: apsikrovę didžiule manta, visą mėnesį žygiavo sunkiai pravažiuojamais ir pra einamais keliais iki Smolensko.
Susietas teiginys: t-005
Susieti teiginiai: t-005