Imperatorius Maksimilijonas netoli Halės jėga atėmė iš karaliaus žygūnų keturiolika maskvėnų belaisvių ir grąžino juos į Maskvą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 632
Karalius bei karalienė, iškilmingai Vilniuje per mišias padėkoję viešpačiui dievui už pergalę, pasiuntė Romos popiežiui kaip dovaną keturiolika į nelaisvę paimtų maskvėnų — pačių žymiausiųjų didikų. Tačiau imperatorius Maksimilijonas netoli Halės jėga juos atėmė iš karaliaus žygūnų ir pagarbiai sugrąžino atgal į Maskvą. Be abejo, šitai jis Im p e ra to riu s M a k sipadarė dėl savo senos draum ili jo n a s išsiža d a gystės su Vasilijumi.
Maksimilijonas, bijodamas Žygimanto ir Stepono kariuomenių, pradėjo ieškoti kelių taikiam susitarimui.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 633
Be abejo, šitai jis Im p e ra to riu s M a k sipadarė dėl savo senos draum ili jo n a s išsiža d a gystės su Vasilijumi. Kai są ju n g o s su M a sk v a tais pačiais metais netoli Vengrijos miesto Temešvaro karalienės tėvas Steponas smarkiai sumušė maištininką seklerį Jurgį, imperatorius, būgštaudamas, kad Žygimantas, sujungęs savo jėgas su uošvio, nenukreiptų dviejų pergalingų kariuomenių prieš karo kurstytoją, pradėjo ieškoti kelių taikiam susitarimui. Vylingai pareiškęs palankumą, jis kreipėsi į Žygimanto brolį Vladislovą, Vengrijos karalių, bei Vladislovo sūnų Liudviką, Čekijos karalių, duodamas jiems žodį, kad, jų tarpininkaujamas, tikrai susitaikysiąs su Žygimantu, bet tik tuo atveju, jeigu jie padėsią jam su Žygimantu susitikti tokioje vietoje, kur galėtų draugiškai aptarti taikos sąlygas.
Maskvos didikai rėmėsi Maksimilijono ir Suleimano laiškais, teigdami, kad Maskvos didysis kunigaikštis tituluojamas caru.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 693
Maskvos didikų vardu atsakė to miesto vyriausiasis dvasininkas. Esą visų didžiausi pasaulyje valdovai, būtent ir Romos imperatorius, ir Rytų sultonas, tituluoją Maskvos didįjį kunigaikštį caru, kaip rodo Maksimilijono bei Suleimano laiškai, adresuoti Vasilijui Vasiljevičiui. Tad kodėl karalius Augustas, ligi tol nieko pikta iš kunigaikščio Ivano nepatyręs, vienas nepripažįstąs tos pagarbos, elgdamasis kitaip nei kiti valdovai?
Jam už teko įžūlumo, nė nebandžius sėkmės kovos lauke, laiš ku paklausti imperatorių Maksimilijoną, ką turėtų daryti su nelaisvėn paimtuoju karaliumi Žygimantu, ku rį, be abejonės, jam netrukus sukaustytą atvešią.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 628
630 ## Puslapis 629 Štai kaip vertino šis žmogus, barbarų barbaras, savo jėgas, štai kaip pasitikėjo sėkme, taip viską perdėdamas, tokį pasipūtėlišką išdidumą rodydamas, kad nerandu nė tinkamo žodžio jo ydoms pavadinti. Jam užteko įžūlumo, nė nebandžius sėkmės kovos lauke, laišku paklausti imperatorių Maksimilijoną, ką turėtų daryti su nelaisvėn paimtuoju karaliumi Žygimantu, kurį, be abejonės, jam netrukus sukaustytą atvešią. Karalius, prie Borisovo pasilikęs keturis tūkstančius karių, visus kitus pulkus, Konstantino Ostrogiškio vedamus, išsiuntė prieš Čeliadniną.
Tačiau imperatorius Maksimilijonas netoli Halės jėga juos at ėmė iš karaliaus žygūnų ir pagarbiai sugrąžino atgal į Maskvą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 632
Karalius bei karalienė, iškilmingai Vilniuje per mišias padėkoję viešpačiui dievui už pergalę, pasiuntė Romos popiežiui kaip dovaną keturiolika į nelaisvę paimtų maskvėnų — pačių žymiausiųjų didikų. Tačiau imperatorius Maksimilijonas netoli Halės jėga juos atėmė iš karaliaus žygūnų ir pagarbiai sugrąžino atgal į Maskvą. Be abejo, šitai jis Im p e ra to riu s M a k sipadarė dėl savo senos draum ili jo n a s išsiža d a gystės su Vasilijumi.
Maksimilijonas Im p e ra to riu s M a k sipadarė dėl savo senos draum ili jo n a s išsiža d a gystės su Vasilijumi.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 633
Be abejo, šitai jis Im p e ra to riu s M a k sipadarė dėl savo senos draum ili jo n a s išsiža d a gystės su Vasilijumi. Kai są ju n g o s su M a sk v a tais pačiais metais netoli Vengrijos miesto Temešvaro karalienės tėvas Steponas smarkiai sumušė maištininką seklerį Jurgį, imperatorius, būgštaudamas, kad Žygimantas, sujungęs savo jėgas su uošvio, nenukreiptų dviejų pergalingų kariuomenių prieš karo kurstytoją, pradėjo ieškoti kelių taikiam susitarimui. Vylingai pareiškęs palankumą, jis kreipėsi į Žygimanto brolį Vladislovą, Vengrijos karalių, bei Vladislovo sūnų Liudviką, Čekijos karalių, duodamas jiems žodį, kad, jų tarpininkaujamas, tikrai susitaikysiąs su Žygimantu, bet tik tuo atveju, jeigu jie padėsią jam su Žygimantu susitikti tokioje vietoje, kur galėtų draugiškai aptarti taikos sąlygas.
Maskvos didikų atsakyme remtasi Maksimilijono ir Suleimano laiškais kaip įrodymu, kad Maskvos didysis kunigaikštis tituluotas caru.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 693
Maskvos didikų vardu atsakė to miesto vyriausiasis dvasininkas. Esą visų didžiausi pasaulyje valdovai, būtent ir Romos imperatorius, ir Rytų sultonas, tituluoją Maskvos didįjį kunigaikštį caru, kaip rodo Maksimilijono bei Suleimano laiškai, adresuoti Vasilijui Vasiljevičiui. Tad kodėl karalius Augustas, ligi tol nieko pikta iš kunigaikščio Ivano nepatyręs, vienas nepripažįstąs tos pagarbos, elgdamasis kitaip nei kiti valdovai?