Karalius siūlė Kotrynai II užleisti jos vaikaičiui Konstantinui sostą, kad ji paliktų seimo padarytas reformas.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 450
Tada karalius kreipėsi į Kotryną,\n siūlydamasis užleisti jos vaikaičiui Konstantinui sostą, kad tik\n ji paliktų seimo padarytąsias reformas.
Stanislovas Augustas Poniatovskis buvo Kotrynos II nurodytas kandidatas į Respublikos sostą ir jos statytinis.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 47
Paskutinis respublikos karalius Stanislovas Augustas Ponia\ntovskis bebuvo perdėm carės Kotrynos II-sios nurodytas kandida\ntas, jos statytinis.
Kotryna II valdė 1762-1796 m., o jos laikais Rusija pradėjo vadovauti rytų Europos politikai ir kištis į centro bei vakarų Europos konfliktus.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 411
Kotrynos II (1762—1796 m.) laikais Rusija jau pradėjo vado-\n vauti ne tik rytų Europos politikai, bet ėmė kištis net į centro ir va-\n karų Europos konfliktus, ir jos žodis ten nusverdavo.
Po Petro III pašalinimo ir nužudymo valdžią Rusijoje perėmė Kotryna II, Anhalt-Cerbsto kunigaikštytė vokietaitė.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 409
Poniatauskui grįžus namo, ne-\n trukus mirė carienė Elžbieta, caras Petras III buvo pašalintas\n nuo sosto ir nužudytas, ir visą valdžią paėmė Kotryna II (ji\n buvo ne rusė, bet Anhalt-Cerbsto kunigaikštytė vokietaitė).
Kotryna II įvykdė Respublikos padalijimus, kurių metu jos trečdalį turėjo užleisti Prūsijai ir Austrijai.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 37
Nuo «nebylių\nseimo » (1717) į tolimą perspektyvą užmestos Petro politikos vaisius\nir buvo carienės Kotrynos II-sios pravesti padalinimai respublikos,\nkurios trečdalį ji turėjo užleisti Prūsijai ir Austrijai.
Tai lėmė, kad galindai ir jotvingiai drauge perėjo lenkų kunigaikščių, Krokuvos Boleslovo ir Kujavijos Kazimiero, protekcijon, o jie išsiuntė pranešimus apie tai popiežiui.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 125
Be to, 1253 metų kryžiuočių kampanijos tikslas bu vo pirmiausia nusiaubti Bartą ir Galindą. Tai lėmė, kad galindai ir jotvingiai drauge perėjo lenkų kunigaikščių, Krokuvos Boleslovo ir Kujavijos Kazimiero, protekcijon, o jie išsiuntė pranešimus apie tai popiežiui. Iš to atsira do 1253 metų bulė, kuri leido kunigaikščiams priimti sau goti ir globoti pagonių gentis, jei jos geranoriškai ir be mažiausios prievartos priims krikščionių tikėjimą; šioje bulėje buvo sąlyga, kad teisė atversti užsispyrusius pa gonis su kalavijais priklauso vokiečių ordino riteriams, lenkų kunigaikščiai neturi į tai įsipainioti nei išplėtoti savo valdžią žemėse, kurios įėjo į naujų diecezijų ribas; be kita ko, popiežius garantavo kunigaikščiams valdžią savanoriškai pasiduodančiose žemėse ir gentyse nuo bet kokių tolesnių kryžiuočių pretenzijų1.
Be abejonės, po to, kai dešiniojoje Bugo pakrantėje įtvirtintose vietose stovėjo rusų įgulos ir iš savo pusės pradėjo spausti kryžiuočiai, jotvingiai vėl pasidavė Kjujavijos kunigaikščio Kazimiero globai, nes tais pačiais 1256 metais šis kunigaikštis gavo.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 128
Rusai laimėjo tik tiek, kad savo ginklais nubaidė jotvingius toli nuo savo sienų, daugybė jų susitelkė prie Bugo. 330 Be abejonės, po to, kai dešiniojoje Bugo pakrantėje įtvirtintose vietose stovėjo rusų įgulos ir iš savo pusės pradėjo spausti kryžiuočiai, jotvingiai vėl pasidavė Kjuja- vijos kunigaikščio Kazimiero globai, nes tais pačiais 1256 metais šis kunigaikštis gavo popiežiaus bulę, kuri leido priimti globon ir apsaugon pagoniškas gentis, ¡gera valia pageidavusias krikštytis, ypač jotvingius2 3. Voluinės kro nikoje5 apie 1251 metus (tikriausiai 1256.