Prūsijos ordi nas iš sykio griebėsi tos patogios progos pradėti karą ir nio koti tuos pavojingus jam kaimynus (1394 m.); kitais metais Švitrigaila, kryžiuočių pulku vedinas, kartu su didžiuoju ma gistru Konradu Jungingenu įsibrovė į Lietuvą ir, nusiaubę.
Prūsijos ordinas iš sykio griebėsi tos patogios progos pradėti karą ir niokoti tuos pavojingus jam kaimynus (1394 m.); kitais metais Švitrigaila, kryžiuočių pulku vedinas, kartu su didžiuoju magistru Konradu Jungingenu įsibrovė į Lietuvą ir, nusiaubę prie Gardino panemunės pavietus, sudegino Drohičiną, Naugarduką, Mirą ir Lydą, paėmė 2 200 belaisvių, 1 400 žirgų ir prisiplėšė daugybę grobio, niekur nesutikę pasipriešinimo, net iki Šalčininkų nusigavo51. Visa tai vyko žiemos pabaigoje, tik staigus atodrėkis privertė vokiečių kariuomenę skubinai grįžti į savo kraštą, taigi jie nepriėjo iki sostinės ir penkiolika dienų teplėšė Lietuvą.
Paklaustas apie prelatų reikalus, Konradas Jungingenas patarė valdovui į juos nesikišti.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 5
Konradas, paklaustas, davė atsakymą: „Nepatarčiau Jūsų Kunigaikštiškajai Didenybei gilintis į tų prelatų reikalus, juk jie sau naudos ieško kitų vaiduose“1.
Konradą Jungingeną Teodoras Narbutas apibūdina kaip garbingą ir apsišvietusį žmogų, supratusį karo su Lietuva neteisingumą ir galėjusį nuoširdžiai trokšti taikos.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 5
Šiaip ar taip, Konradas Juningenas buvo išties didžiai garbingas ir apsišvietęs žmogus; pats suprato karą su Lietuva esant neteisingą, numatė pražūtingus padarinius abiem pusėms ir žmonijai, tad galėjo nuoširdžiai trokšti taikos, sutarties, galėjusios ordinui garbę suteikti
Konradą Jungingeną Teodoras Narbutas aprašo kaip didžiojo kunigaikščio galios paveiktą: 1397 m. jis nerengė žygių į Žemaitiją ir nerėmė Švitrigailos, pasitraukusio iš Podolės į Vengriją.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 5
Jau anksčiau matėme, kad dabartinė didžiojo kunigaikščio galia labai veikė nuovokųjį Konradą Jungingeną - jis nesiryžo netgi Žem aitijon ruošti žygių ar proteguoti Švitrigailą, kai pastarasis per kažkokią avantiūrą apleido Podolę ir 1397 m etais persikėlė į Vengriją3.