Vytautas pasitraukė pas Prūsijos magistrą Konradą Celnerį, ieškodamas geresnių pagalbininkų būsimam karui.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 272
Kaip sumanyta, taip ir padaryta: pavakaryje,\napsivilkęs mergaitės drabužiais, Vytautas lyg niekur\nnieko praėjo pro sargybinius, tamsoje nusileidęs nuo\nsienų, užsėdo ant žirgo ir pa-\nP a b ėg a iš p radžių į\nspruko į Mazoviją. Ten jį\nM a z o v iją ,\np a sk u i\nį\nmaloniai priėmė kunigaikštis\nP rūsiją\nJonušas, žmonos Onos tėvas,\nkuris jam suteikė paramą ir\npaskyrė valdų, tačiau, neilgai trukus, gal dėl kokios\nkitos priežasties, gal dėl to, kad žemę dažnai niokojo\nlietuvių antpuoliai, o gal todėl, kad ryžtingas vyras\ngalvojo apie kokį būsimą karą ir dairėsi geresnių pa\ngalbininkų, jis pasitraukė pas Konradą Celnerį, Prūsi\njos magistrą. Pirmojo susitikimo metu Celneris dėjosi\nesąs nesukalbamas ir nenuolaidus: jis kaltino Vytautą,\nN e p a p r a s ta s\nžm o n o s\nsu m a n u m a s\np a d ed a\nV y ta u tu i\ništrū k ti\niš\nK r ė v o s k a lėjim o\n274\n\n## Puslapis 273\n\nkad šis ne tikro noro vedamas, bet reikalo spiriamas\nieškąs draugystės su Prūsijos riteriais.
Konradas Celneris, Kojelavičiaus vadinamas ordino magistru, visokeriopai parėmė pas kryžiuočius perėjusio Vytauto sumanymus.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 302-303
Ne\nbesitikėdamas gauti iš jų pagalbos, Vytautas nusigrie\nbė kito sumanymo ir, ieškodamas savo troškimams\n3 04\n\n## Puslapis 303\n\nsaugesnio uosto, perėjo pas kryžiuočius. Čia, kaip ir\nvylėsi, Konradas Celneris, ordino magistras, visokerio\npai parėmė jo sumanymus.\nIš M a z o v ijo s į Prū-\nNors Urbonas IV, Romos po-\nsiją\npiežius, prieš metus ir buvo\nišleidęs raštą, rimtai ragin\ndamas ir karalių, ir kryžiuočių riterius laikytis taikos,\ntačiau Celneris su džiaugsmu nutarė nepraleisti pro\ngos pradėti karą.
Kojelavičiaus pasakojime Konradas Celneris, dėdamasis gailįs Vytauto ir tikėdamasis išplėsti valdas Lietuvoje, paskyrė karių bei lėšų karui.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 302-303
Iš M a z o v ijo s į Prū-\nNors Urbonas IV, Romos po-\nsiją\npiežius, prieš metus ir buvo\nišleidęs raštą, rimtai ragin\ndamas ir karalių, ir kryžiuočių riterius laikytis taikos,\ntačiau Celneris su džiaugsmu nutarė nepraleisti pro\ngos pradėti karą. Dėdamasis, kad gailisi tremtinio, jis\nsiūlė šiam visko, ko tik reikia karui f' pats iš visos šir\ndies trokšdamas ir tikėdamasis Lietuvoje išplėsti savo\nvaldas, Konradas gana greitai paskyrė karių bei lėšų\nkaiui. Buvo aišku, kad pagalbą jis ne duoda, bet par\nduoda, tikėdamasis, kad visas pelnas ilgainiui atiteks\nkryžiuočiams.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Vienas sargybinis kar tą įspėjo Oną, jog Vytautui gresianti mirtis, pridurdamas, kad Jogailos siųsti budeliai jau atvyko į Krėvą. Žmona apie viską pranešė vyrui ir patarė apsirengus merginos drabužiais apgauti sargy binius ir pasprukti iš priešo rankų ir nuo tikros mir ties: draugai jau, girdi, parūpinę visko, kas reikalinga bėgliui. Kaip sumanyta, taip ir padaryta: pavakaryje, apsivilkęs mergaitės drabužiais, Vytautas lyg niekur nieko praėjo pro sargybinius, tamsoje nusileidęs nuo sienų, užsėdo ant žirgo ir pa- P a b ėg a iš p radžių į spruko į Mazoviją. Ten jį M a z o v iją , p a sk u i į maloniai priėmė kunigaikštis P rūsiją Jonušas, žmonos Onos tėvas, kuris jam suteikė paramą ir paskyrė valdų, tačiau, neilgai trukus, gal dėl kokios kitos priežasties, gal dėl to, kad žemę dažnai niokojo lietuvių antpuoliai, o gal todėl, kad ryžtingas vyras galvojo apie kokį būsimą karą ir dairėsi geresnių pa galbininkų, jis pasitraukė pas Konradą Celnerį, Prūsi jos magistrą. Pirmojo susitikimo metu Celneris dėjosi esąs nesukalbamas ir nenuolaidus: jis kaltino Vytautą, N e p a p r a s ta s žm o n o s su m a n u m a s p a d ed a V y ta u tu i ištrū k ti iš K r ė v o s k a lėjim o
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Šiedu vis dėlto Vytautą taip priėmė, jog jis netruko pajusti esąs nemalonus svečias: abudu nesistengė suteikti pabėgėliui deramos pagal bos; iškilo aikštėn jųdviejų baimė, nors ir slepiama: mat nenorėjo jiedu nei neramios Vytauto širdies už gauti, nei karaliaus įžeisti, rūpindamiesi, kad, kilus ka rui, patys vienaip ar kitaip išvengtų bėdos. Žinoma, neprotinga kurstyti savo pagalba karus tarp tų tautų, iš kurių taikos atveju daugiau naudos gali tikėtis. Ne besitikėdamas gauti iš jų pagalbos, Vytautas nusigrie bė kito sumanymo ir, ieškodamas savo troškimams 3 04 saugesnio uosto, perėjo pas kryžiuočius. Čia, kaip ir vylėsi, Konradas Celneris, ordino magistras, visokerio pai parėmė jo sumanymus.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Žinoma, neprotinga kurstyti savo pagalba karus tarp tų tautų, iš kurių taikos atveju daugiau naudos gali tikėtis. Ne besitikėdamas gauti iš jų pagalbos, Vytautas nusigrie bė kito sumanymo ir, ieškodamas savo troškimams 3 04 saugesnio uosto, perėjo pas kryžiuočius. Čia, kaip ir vylėsi, Konradas Celneris, ordino magistras, visokerio pai parėmė jo sumanymus. Iš M a z o v ijo s į Prū- Nors Urbonas IV, Romos po- siją piežius, prieš metus ir buvo išleidęs raštą, rimtai ragin damas ir karalių, ir kryžiuočių riterius laikytis taikos, tačiau Celneris su džiaugsmu nutarė nepraleisti pro gos pradėti karą. Dėdamasis, kad gailisi tremtinio, jis siūlė šiam visko, ko tik reikia karui f' pats iš visos šir dies trokšdamas ir tikėdamasis Lietuvoje išplėsti savo valdas, Konradas gana greitai paskyrė karių bei lėšų kaiui.