Vytautas pasitraukė pas Prūsijos magistrą Konradą Celnerį, ieškodamas geresnių pagalbininkų būsimam karui.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 272
Kaip sumanyta, taip ir padaryta: pavakaryje, apsivilkęs mergaitės drabužiais, Vytautas lyg niekur nieko praėjo pro sargybinius, tamsoje nusileidęs nuo sienų, užsėdo ant žirgo ir paP a b ėg a iš p radžių į spruko į Mazoviją. Ten jį M a z o v iją , p a sk u i į maloniai priėmė kunigaikštis P rūsiją Jonušas, žmonos Onos tėvas, kuris jam suteikė paramą ir paskyrė valdų, tačiau, neilgai trukus, gal dėl kokios kitos priežasties, gal dėl to, kad žemę dažnai niokojo lietuvių antpuoliai, o gal todėl, kad ryžtingas vyras galvojo apie kokį būsimą karą ir dairėsi geresnių pagalbininkų, jis pasitraukė pas Konradą Celnerį, Prūsijos magistrą. Pirmojo susitikimo metu Celneris dėjosi esąs nesukalbamas ir nenuolaidus: jis kaltino Vytautą, N e p a p r a s ta s žm o n o s su m a n u m a s p a d ed a V y ta u tu i ištrū k ti iš K r ė v o s k a lėjim o 274 ## Puslapis 273 kad šis ne tikro noro vedamas, bet reikalo spiriamas ieškąs draugystės su Prūsijos riteriais.
Konradas Celneris, Kojelavičiaus vadinamas ordino magistru, visokeriopai parėmė pas kryžiuočius perėjusio Vytauto sumanymus.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 302-303
Nebesitikėdamas gauti iš jų pagalbos, Vytautas nusigriebė kito sumanymo ir, ieškodamas savo troškimams 3 04 ## Puslapis 303 saugesnio uosto, perėjo pas kryžiuočius. Čia, kaip ir vylėsi, Konradas Celneris, ordino magistras, visokeriopai parėmė jo sumanymus. Iš M a z o v ijo s į PrūNors Urbonas IV, Romos posiją piežius, prieš metus ir buvo išleidęs raštą, rimtai ragindamas ir karalių, ir kryžiuočių riterius laikytis taikos, tačiau Celneris su džiaugsmu nutarė nepraleisti progos pradėti karą.
Kojelavičiaus pasakojime Konradas Celneris, dėdamasis gailįs Vytauto ir tikėdamasis išplėsti valdas Lietuvoje, paskyrė karių bei lėšų karui.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 302-303
Iš M a z o v ijo s į PrūNors Urbonas IV, Romos posiją piežius, prieš metus ir buvo išleidęs raštą, rimtai ragindamas ir karalių, ir kryžiuočių riterius laikytis taikos, tačiau Celneris su džiaugsmu nutarė nepraleisti progos pradėti karą. Dėdamasis, kad gailisi tremtinio, jis siūlė šiam visko, ko tik reikia karui f' pats iš visos širdies trokšdamas ir tikėdamasis Lietuvoje išplėsti savo valdas, Konradas gana greitai paskyrė karių bei lėšų kaiui. Buvo aišku, kad pagalbą jis ne duoda, bet parduoda, tikėdamasis, kad visas pelnas ilgainiui atiteks kryžiuočiams.