Vytautas pasitraukė pas Prūsijos magistrą Konradą Celnerį, ieškodamas geresnių pagalbininkų būsimam karui. Konradas Celneris, Kojelavičiaus vadinamas ordino magistru, visokeriopai parėmė pas kryžiuočius perėjusio Vytauto sumanymus. Kojelavičiaus pasakojime Konradas Celneris, dėdamasis gailįs Vytauto ir tikėdamasis išplėsti valdas Lietuvoje, paskyrė karių bei lėšų karui.
Kaip sumanyta, taip ir padaryta: pavakaryje,\napsivilkęs mergaitės drabužiais, Vytautas lyg niekur\nnieko praėjo pro sargybinius, tamsoje nusileidęs nuo\nsienų, užsėdo ant žirgo ir pa-\nP a b ėg a iš p radžių į\nspruko į Mazoviją. Ten jį\nM a z o v iją ,\np a sk u i\nį\nmaloniai priėmė kunigaikštis\nP rūsiją\nJonušas, žmonos Onos tėvas,\nkuris jam suteikė paramą ir\npaskyrė valdų, tačiau, neilgai trukus, gal dėl kokios\nkitos priežasties, gal dėl to, kad žemę dažnai niokojo\nlietuvių antpuoliai, o gal todėl, kad ryžtingas vyras\ngalvojo apie kokį būsimą karą ir dairėsi geresnių pa\ngalbininkų, jis pasitraukė pas Konradą Celnerį, Prūsi\njos magistrą. Pirmojo susitikimo metu Celneris dėjosi\nesąs nesukalbamas ir nenuolaidus: jis kaltino Vytautą,\nN e p a p r a s ta s\nžm o n o s\nsu m a n u m a s\np a d ed a\nV y ta u tu i\ništrū k ti\niš\nK r ė v o s k a lėjim o\n274\n\n## Puslapis 273\n\nkad šis ne tikro noro vedamas, bet reikalo spiriamas\nieškąs draugystės su Prūsijos riteriais.
Ne\nbesitikėdamas gauti iš jų pagalbos, Vytautas nusigrie\nbė kito sumanymo ir, ieškodamas savo troškimams\n3 04\n\n## Puslapis 303\n\nsaugesnio uosto, perėjo pas kryžiuočius. Čia, kaip ir\nvylėsi, Konradas Celneris, ordino magistras, visokerio\npai parėmė jo sumanymus.\nIš M a z o v ijo s į Prū-\nNors Urbonas IV, Romos po-\nsiją\npiežius, prieš metus ir buvo\nišleidęs raštą, rimtai ragin\ndamas ir karalių, ir kryžiuočių riterius laikytis taikos,\ntačiau Celneris su džiaugsmu nutarė nepraleisti pro\ngos pradėti karą.
Iš M a z o v ijo s į Prū-\nNors Urbonas IV, Romos po-\nsiją\npiežius, prieš metus ir buvo\nišleidęs raštą, rimtai ragin\ndamas ir karalių, ir kryžiuočių riterius laikytis taikos,\ntačiau Celneris su džiaugsmu nutarė nepraleisti pro\ngos pradėti karą. Dėdamasis, kad gailisi tremtinio, jis\nsiūlė šiam visko, ko tik reikia karui f' pats iš visos šir\ndies trokšdamas ir tikėdamasis Lietuvoje išplėsti savo\nvaldas, Konradas gana greitai paskyrė karių bei lėšų\nkaiui. Buvo aišku, kad pagalbą jis ne duoda, bet par\nduoda, tikėdamasis, kad visas pelnas ilgainiui atiteks\nkryžiuočiams.