Konradas

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Apie Prūsijos, Kulmo ir Lubavos žemių dovanojimą Teutonų namų ordino broliams Tuo pat metu Teutonų namų ordinas magistro brolio Hermano iš Zalcos rūpesčiu taip didžiai pasipildė naujais broliais, praturtėjo tokiais turtais, įsigijo tokią galią ir tokią šlovę, kad jo didžios garbės atgarsiai, skersai ir išilgai paplitę, galop pasiekė ir minėtojo kunigaikščio ausį. Nelyginant dievui įkvėpus, šios kalbos taip jam įstrigo į širdį, jog jis sumanė pasikviesti šiuos brolius ginti savo žemės, tikėjimo bei tikinčiųjų, nes matė, kad broliai Kristaus kariai, jo paties šiuo tikslu suburti, nesusilaukė sėkmės.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Juos išklausęs, minėtasis valdovas Konradas, Lenkijos kunigaikštis, kaip jau esame sakę, nuodugniai visą reikalą apsvarstęs, be to, patartas 168 Dobrynė — deš. Vyslos krante aukščiau Vloclaveko, to pat vardo žemės, šiaurėje besiribojančios su prūsų teritorija, centras. 169 Kaimas Sedlce (D.— Cedelicze) buvęs į pietus nuo Vyslos, kiek į šiaurę nuo Inovroclavo (minimas XIII a. 3—4 dešimtmečių dokumentuose). Kaip Dobrynės ordino palikimas atiteko kryžiuočiams (Guldon Z., Powierski J. Podziały..., p. 173—174, žemėlapis Nr. 6). 170 Dobrynės ordiną prūsai galėjo pulti 1224—1225 m. (Powierski J. Przekaz..., p. 411). savo žmonos Agotos bei sūnų Boleslovo, Kazimiero ir Zemovito171, kurie sutartinai viskam pritarė ir vieningai viską palaikė, atidavė Teutonų namų ordino broliams, jau dabar čia esantiems ir ateityje atvyksiantiems, Kulmo ir Lubavos žemes, be to, tas žemes, kurias, viešpaties padedami, jie ateityje atkariausią iš netikėlių, suteikdamas jiems per amžius visas teises bei visas naudas, jo bei jo pirmtakų čia turėtas, nepasilaikydamas sau nei teisių, nei nuosavybės ir pasižadėdamas nesiimti jokių teisinių ar faktinių veiksmų, kurie šiuo atveju galėtų praversti jam pačiam, jo žmonai, jo vaikams ar jų palikuonims.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Nelyginant dievui įkvėpus, šios kalbos taip jam įstrigo į širdį, jog jis sumanė pasikviesti šiuos brolius ginti savo žemės, tikėjimo bei tikinčiųjų, nes matė, kad broliai Kristaus kariai, jo paties šiuo tikslu suburti, nesusilaukė sėkmės. Sušaukęs savo vyskupus ir kilminguosius, jis atskleidė jiems savo sumanymą, prašydamas šiuo reikalu patarti. Šie vienu balsu pritarė jo sumanymui, pridurdami, kad ir patys esą sužinoję iš patikimų šaltinių, jog minėtieji broliai turi ryžtingų karių vardą, užsigrūdinusių iš mažumės kovose, be to, kad į juos labai maloniai bei palankiai žiūri ir popiežius, ir imperatorius, ir Vokietijos kunigaikščiai, kad todėl nėra jokių abejonių, jog popiežius maloningai jiems Įeisiąs persikelti čia šios žemės ginti.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Mat jie buvo tokie užkietėję nedorėliai, kad jokie išganingi įkalbinėjimai nestengė jų atitraukti nuo netikėjimo klaidos. Tačiau jie turėjo vieną girtiną ir visiems siūlytiną paprotį: patys būdami netikėliai ir garbindami daugybę dievų, jie vis dėlto gyveno taikoje su savo 160 Konradas (apie 1187—1247), nuo 1202 m. Mazovijos, Kujavijos, Seradzo ir Lenčicos, 1229 ir 1241—1243 m.