Konradas

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Apie Prūsijos, Kulmo ir Lubavos žemių dovanojimą Teutonų namų ordino broliams\n\n Tuo pat metu Teutonų namų ordinas magistro brolio Hermano iš Zalcos rūpesčiu taip\ndidžiai pasipildė naujais broliais, praturtėjo tokiais turtais, įsigijo tokią galią ir tokią\nšlovę, kad jo didžios garbės atgarsiai, skersai ir išilgai paplitę, galop pasiekė ir minėtojo\nkunigaikščio ausį. Nelyginant dievui įkvėpus, šios kalbos taip jam įstrigo į širdį, jog jis\nsumanė pasikviesti šiuos brolius ginti savo žemės, tikėjimo bei tikinčiųjų, nes matė, kad\nbroliai Kristaus kariai, jo paties šiuo tikslu suburti, nesusilaukė sėkmės.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Apie prūsams duotas dovanas, kuriomis norėta numalšinti jų žiaurumą\n\n Ir anksčiau, kai minėtoji Lenkijos žemė dar nebuvo taip smarkiai siaubiama, kai\ndar šis tas joje buvo likę, tas pats kunigaikštis buvo taip didžiai [prūsų] prispaustas ir\nįbaugintas, kad nė karto nėra jiems drįsęs atsisakyti, kai tik šie pas jį atsiųsdavo žygūnus,\nreikalaudami duoti žirgų ir ryškiaspalvių drabužių. Kai nebeturėjo kuo jų reikalavimų\npatenkinti, pasikvietė į pokylį savo kilminguosius bei kitus drauge su jų žmonomis ir,\nšiems prie stalo smagiai bevalgant ir begeriant, slapta įsakė perduoti minėtiesiems\nnetikėlių pasiuntiniams jų drabužius bei žirgus165.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Apie Kristaus karių ordino brolius\n\n Kai šis kunigaikštis, matydamas savo žemę taip negailestingai varginamą, pagaliau\nsuprato, kad ji pati viena neįstengs apsiginti, jis, Prūsijos žemės vyskupo Kristijono\nir kai kurių savo didikų patariamas, savo žemei ginti ėmė burti brolius, kurie vadinosi\nKristaus kariais166 ir vilkėjo baltą apsiaustą su raudonu kalaviju bei žvaigžde; jie tuo\nmetu jau buvo įsikūrę Livonijoje ir palenkę daugelį netikėlių žemių Kristaus tikėjimui;\nminėtasis vyskupas priskyrė šiam ordinui vieną žymų vyrą, vardu Brunonas, o drauge\nsu juo keturiolika kitų vyrų.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Juos išklausęs, minėtasis valdovas Konradas, Lenkijos kunigaikštis, kaip jau esame sakę, nuodugniai visą reikalą apsvarstęs, be to, patartas 168 Dobrynė — deš. Vyslos krante aukščiau Vloclaveko, to pat vardo žemės, šiaurėje besiribojančios su prūsų teritorija, centras. 169 Kaimas Sedlce (D.— Cedelicze) buvęs į pietus nuo Vyslos, kiek į šiaurę nuo Inovroclavo (minimas XIII a. 3—4 dešimtmečių dokumentuose). Kaip Dobrynės ordino palikimas atiteko kryžiuočiams (Guldon Z., Powierski J. Podziały..., p. 173—174, žemėlapis Nr. 6). 170 Dobrynės ordiną prūsai galėjo pulti 1224—1225 m. (Powierski J. Przekaz..., p. 411). savo žmonos Agotos bei sūnų Boleslovo, Kazimiero ir Zemovito171, kurie sutartinai viskam pritarė ir vieningai viską palaikė, atidavė Teutonų namų ordino broliams, jau dabar čia esantiems ir ateityje atvyksiantiems, Kulmo ir Lubavos žemes, be to, tas žemes, kurias, viešpaties padedami, jie ateityje atkariausią iš netikėlių, suteikdamas jiems per amžius visas teises bei visas naudas, jo bei jo pirmtakų čia turėtas, nepasilaikydamas sau nei teisių, nei nuosavybės ir pasižadėdamas nesiimti jokių teisinių ar faktinių veiksmų, kurie šiuo atveju galėtų praversti jam pačiam, jo žmonai, jo vaikams ar jų palikuonims.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Apie tai, kaip prūsai niokojo Kulmo žemę\n\n Tuo metu, kai kilmingasis bei garbusis valdovas ir kunigaikštis Konradas, didžiai\nkrikščioniškos sielos žmogus, valdė Mazoviją, Kujaviją ir Lenkiją160, gyveno ir Prūsijos\nvyskupas, vardu Kristijonas, cistersų ordino vienuolis, dieviškojo žodžio sėklą dažnai\nsėjęs tarp prūsų ir dažnai juos raginęs, kad, pametę stabus, imtų garbinti tikrąjį dievą\nJėzų Kristų161.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Mat jie buvo tokie užkietėję nedorėliai, kad jokie išganingi įkalbinėjimai nestengė jų atitraukti nuo netikėjimo klaidos. Tačiau jie turėjo vieną girtiną ir visiems siūlytiną paprotį: patys būdami netikėliai ir garbindami daugybę dievų, jie vis dėlto gyveno taikoje su savo 160 Konradas (apie 1187—1247), nuo 1202 m. Mazovijos, Kujavijos, Seradzo ir Lenčicos, 1229 ir 1241—1243 m.