Kęstutis

PDF 34

« Lietuvos diecezijai » buvo lemta greitai žlugti, ypač, kai jos vyskupas Kristijonas jau 1259 m. turėjo galutinai pasitraukti Vokietijon^7 , iš kurios ir jo įpėdiniai kojos lietuvių žemėn nebeįkėlė. Atsakymo reikalauja ir kitas faktas. Matomai Lietuvos valdo­ vai, kurie iki 1385 m. dar buvo pagonys, ar buvo pagoniškais pa­ pročiais palaidojami (paskutinieji jų, Algirdas 1377 m. ir Kęstutis 1382 m.), ir savo valdomą lietuvių tautą patys tebelaikė dar pago­ niška.

PDF 232

Prie Gedimino įpėdinių tik tas, kas valdė Vilnių, skaitėsi vyresniu už kitus, t. y. didžiuoju kunigaikščiu. Todėl Kęstutis ir Algirdas, norėdami paimti vyriausią valdžią, iš Vilniaus šalino brolį Jaunutį. Kęstutis vy­ riausiuoju Lietuvos valdovu tetapo 1381, kai pats, išvaręs Jogailą, atsisėdo Vilniaus pilyje.

PDF 282

Didysis kovotojas savo gyvenimą baigė ne kautynių lauke, o\nkalėjime sūnėno, kurio tėvui visą amžių buvo ištikimai talkinęs.\nTas bendradarbiavimas buvo užtikrinęs valstybei reikalingą stipry­\nbę paties didžiojo ordino spaudimo metu. Bet Kęstučiui, ypač į\ngyvenimo galą, reikėjo pakelti ir eilę asmeniškų smūgių.

PDF 68

Trakų pusiasalio pilis, XIV a. pab. XV a. pr. Manoma, kad pilį pastatė LDK Kęstutis iki 1377 m.

PDF 94

Greta Algirdo, svarbiausią vaidmenį vaidino Kęstutis, nes\njis valdė pavojingiausią ir priešo dažniausiai puolamą sritį. Jo\nviso gyvenimo tikslas buvo atlaikyti kryžiuočių puolimus. Al-\ngirdas čia jam visada padėdavo.

PDF 102-103

Žuvusiam maršalkai Schindekopui pamin- klinis kryžius buvo pastatytas tuojau po mūšio; jam sugriuvus, ant tų pačių pa- matų 1835 m. buvo šis pastatytas. 1870 m. trečią kartą atnaujintas, jis dabar vėl kitaip atrodo. tutis, o Vilniuje Algirdas pasikvietę kryžiuočių vadovybę, padarė su ja sutartis, tačiau kryžiuočiai vis dėlto nesitraukė; ne- pajėgdami paimti pilių, jie naikino miestus ir apylinkes. Tada Kęstutis su sūnum Vytautu pradėjo su jais partizanišką karą.

PDF 112-113

Tas pakvietė juos į Vilnių, kur abudu suėmė, nors kviesdamas Skirgaila buvo davęs žodį, kad jiems nieko blogo neatsitiksią. Kęstučio ir Vytauto kariuomenė buvo paleista, o jie patys buvo uždaryti kalėjime; Kęstutį netrukus išvežė į Krėvos pilį, o Vytautą paliko Vilniuje. Krėvoje iška- lėjęs 5 dienas, Kęstutis buvo nužudytas.

PDF 129-130

Buvo juk to­ kia visuotinė pirmykščių krikščionių bažnyčios taisyklė - pagonis atver­ čiant į tikrąjį tikėjimą bažnyčias 113 ## Puslapis 130 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS Sutvarkęs Vilniuje tikybos reikalus, karalius atkreipė dė­ mesį į savo senosios sostinės padėtį. Atmindamas Vilniaus gyventojų ištikimybę ir nepalaužtą jų prieraišumą kivirčų su Kęstučiu krašto viduje laikais, gelbėdamas miestą nuo valdžios nepastovumo ir sumaišties, į kurią buvo įstūmę kai­ mynų puldinėjimai ir tarpusavio vaidai, iškilmingu aktu, rašytu Merkinėje, kitą dieną po Šv. Benedikto, abato, šven­ tės, valdovas Vilniui suteikė Magdeburgo teises15.

PDF 67

Lietuvių kalboje iki šiol girdime žmonių vartojamą ^°dį „trakas", kuris reiškia lydimus, ikusius iškirtus beržus - išnaikintas beržynėlis! Trakų pilis, reikia many­ ti, taip pat yra buvusi sena, galbūt dar prieš Gediminą, gynybinė ir me­ džiotojų gyvenvietė. Gediminas trumpam buvo ją padaręs savo sos­ tinės pilimi, ir tik Kęstutis bei jo sū­ nus Vytautas išplėtė ir pritaikė nuo­ latinei buveinei, paversdami galingų kunigaikščių garbei derančia.

PDF 53-54

Kęstučio stovykloje atsirado Jogailos atsiųstas Skir­ gaila, esą pasirengęs taikytis. Sūnėnų tvirtas laidavimo žo­ dis ir gudriai pareikštas noras eiti į derybas kovose pražilu­ sį Kęstutį taip suklaidino, jog pats su Vytautu atvyko į priešo vienas vėliau buvo Trakų vaivada, o jo sūnus - Jonas Hanulaitis - Lie­ tuvos vėliavininkas; pastarasis Žy­ gimanto Kęstutaičio laikais pasižy­ mėjo mūšyje prie Pabaisko, iš jo paėjo vadinami Daugėlos (nes jis po šios pergalės buvo lietuviškai pra­ mintas Dauggalis - galingas, didis. Žr. B a 1 i n s k i o Opisanie Statyst. Wilna, 1. 177. 33 Žr. Hermano C o r neri o, dominikono, Kroniką, Naruševi­ čiau s t. VII, p. 342, kuris byloja: Cives oppidi Vilnae, magis faventes Ja- $il, filio Olgerdi, fratris Keystuti, cu- currerunt unus post alium, ac si furem quemdam insequerentur ad castrum [Vilniaus miesto miestiečiai, labiau palankūs Jogailai - Algirdo, Kęstu­ čio brolio, sūnui - subėgę vienas po kito ir tarsi kokį piktadarį nuvarę į pilį]. 34 Wigand apud Voigt, V, 369. Ultra 1000 hominum in occissione ceciderunt et ita Butandus (Witowdus) fugit et cum scandalo in longas processit patrias [per 1 000 žmonių kautynėse žuvo, ir taip Butandas (Vytautas) gėdingai pasislėpė plačiose tėvo valdose]. 35 Negalima dabar būtų tvirtai nuro­ dyti, kur būtent tarp Trakų ir Vil­ niaus turėję stovyklą tie kariai. Prū­ sijos istorikai yra tepasakę, kad sustojo ant dviejų priešpriešinių kal­ nų. 37 ## Puslapis 54 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS stovyklą kuo greičiau susitarti. Tačiau, apsuptas išdavikų, buvo priverstas su sūnumi važiuoti į Vilnių, vėliau perkel­ tas į Krėvą, uždarytas tos pilies bokšte ir penktą naktį kelių budelių pasmaugtas36.

PDF 69

1365 m. Kęstutis,\nAlgirdas, Patrikas ir Aleksandras įsiveržė į Ordino valdas, jas nuniokojo ir po sėkmingo\nžygio ugnyje dievams paaukojo (sacrificantes diis [...] in ignem proiciunt) vieną vokietį\nbelaisvį (SRP, 2, 349); 1378 m.

PDF 42

Kivirčai tarp brolių da­\nvė pradžią slaptoms, bet sumaniai parengtoms sutartims \nsiekiant nuversti nuo sosto Jaunutį. Kęstutis iš Trakų, savo \nvaldos sostinės, turėjęs geriausių galimybių stebėti visus \nbrolio žingsnius, staiga 1345 m. lapkričio 22 dieną su stip­\nriu pulku užpuola abi Vilniaus pilis ir apsupa didžiojo ku­\nnigaikščio buveinę.

PDF 67

Trakų pilis, reikia many­ ti, taip pat yra buvusi sena, galbūt dar prieš Gediminą, gynybinė ir me­ džiotojų gyvenvietė. Gediminas trumpam buvo ją padaręs savo sos­ tinės pilimi, ir tik Kęstutis bei jo sū­ nus Vytautas išplėtė ir pritaikė nuo­ latinei buveinei, paversdami galingų kunigaikščių garbei derančia. Vieno­ je Vytauto privilegijoje, suteiktoje Trakams, rašytoje pod lita Bożeho na- roienia 1384, mca Augusta 23 dnia In- dykta, skaitome, kad Trakai jau tuo­ met, tai yra prieš krikščionybės įvedimą Lietuvoje, buvo ganėtinai svarbus Lietuvos miestas, kad ten jau būta krikščionių bažnyčių, ir kad už ežero, skalaujančio pilį, vadina­ mo Galve, buvęs kunigaikščio žvė­ rynas.

PDF 54

To garbingo karžygio palaikai Skir­\ngailos rūpesčiu buvo nuvežti į Vilnių, pagonių papročiu tu­\nrėjo būti sudeginti su visu tuo, ką jis dažniausiai naudoda­\nvo37. Galbūt ir Vytautą būtų ištikusi tėvo lemtis, juk pervežtas\niš Vilniaus į Krėvą po Kęstučio mirties irgi buvo įkalintas,\ntačiau jo stebėtina narsa ir žmonos Onos meilė, nesenu pa­\nvyzdžiu Europos istorijoje pasikartojusi, išgelbėjo jį nuo\nneišvengiamos pražūties.

PDF 49

Galingesni vasalai grasino suvaržyti didžiojo ku­ nigaikščio valdžią, tad Jogailai kilo mintis visus tiesio­ giai valdomus lenus sujungti į vieną valstybę ir, tuo vėlei susilpninus feodalizmą, ateičiai pakloti vienvaldystės pa­ grindus. Siekiant didelės valdžios jam labiausiai trukdė se­ nasis Kęstutis - ir dėdės autoritetu, ir mūšiuose pelnyta šlo­ ve, o juolab griežtu ir nepalenkiamu būdu, todėl Jogaila visas jėgas sutelkė pirmiausia nusikratyti dėde, kaip artimiausiu, nes Trakuose gyvenusiu, kaimynu. Nuo tos akimirkos užvi­ rė dvejus metus trukusi kova, ir Vilniui šio vidaus karo 27 Jogaila (Jagiełło) lietuviškai iš tiesų buvo vadinamas Jagajłło, ir doku­ mentuose lotyniškai būdavo rašoma: Jagail, arba Jagal, Dei gratia rex in Let- tovia [Jogaila, arba Jagėla, Dievo ma­ lone lietuvių karalius].

PDF 115

Pastarasis dalykas Lietuvai buvo labai svarbus, ir todėl\njai krikštas buvo reikalingas ne tik dėl jo kilnumo ir kultūri­\nnės vertės, bet ir kaip priemonė atsiginti nuo įkyrėjusių Vok,\nOrdino karų. Gediminas, Algirdas ir Kęstutis daug ja nepasi­\ntikėjo, bet Jogaila, tapęs didž. kunigaikščiu ir, norėdamas nusi­\nkratyti Kęstučiu ir Vytautu, nukreipė akis į šią priemonę.

PDF 34-35

Italo Aleksandro Gvanjini (Alessandro Guagnini) XVI a. piešti \nįsivaizduojami Lietuvos valdovų portretai\n\n1 skyrius • S E N O J I L I E T U VA\n35\nkunigaikščiai – Gedimino sūnūs Algirdas ir Kęstutis, Algirdo sūnus Jo-\ngaila ir iškiliausias dinastijos atstovas Kęstučio sūnus Vytautas Didysis \n(valdė 1392–1430). Tiesa, Europoje žinomumu jį aplenkė Jogaila: jam \ntapus Lenkijos karaliumi (1386), atsirado Gediminaičių šakos Jogailai-\nčių dinastija.

PDF 332

Taip kar­ tojosi per 36 metus (1382-1418). Jogaila turėjo pažadėti Žemaičius kryžiuočiams, kai jų remia­ mas nugalėjo Kęstutį. Du kartu iš Lietuvos pabėgęs, Kęstutaitis abiem atvejais už Žemaičių užrašymą naudojosi ordino pagalba (1382-1384, 1390-1392).

PDF 68

XV a. pr. Manoma, kad pilį pastatė LDK Kęstutis iki 1377 m. Pilis perstatyta ir baigta statyti valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui 1414-1430 m.

PDF 42

Tik neilgai Lietuvos sostinė šio naujo didžiojo kunigaikščio buvo valdoma. Jau­ nesnieji broliai, Algirdas - Vitebske ir Krėvoje, Kęstutis - Žemaitijoje viešpatavę, dar tėvui gyvam esant, mūšių su Ma- zovija, Rusia ir Prūsijos ordinu išgarsinti, pavydžiai dėbčio­ jo į Jaunutį, kuris, karo dalykuose aniems toli gražu nepri­ lygdamas, Gedimino karūną ir Lietuvos valdžią, šlovės neįgijęs, sergėjo. Be to, dar nerimą kėlė Gedimino valia ra­ dęsis itin didelis dalinių valdų išskaidymas į smulkias, dėl ko apsilpo krašto galia, kuo mokėjo pasinaudoti Ordino riteriai, gviešęsi grobio ir valdžios.

PDF 34-35

Italo Aleksandro Gvanjini (Alessandro Guagnini) XVI a. piešti \nįsivaizduojami Lietuvos valdovų portretai\n\n1 skyrius • S E N O J I L I E T U VA\n35\nkunigaikščiai – Gedimino sūnūs Algirdas ir Kęstutis, Algirdo sūnus Jo-\ngaila ir iškiliausias dinastijos atstovas Kęstučio sūnus Vytautas Didysis \n(valdė 1392–1430). Tiesa, Europoje žinomumu jį aplenkė Jogaila: jam \ntapus Lenkijos karaliumi (1386), atsirado Gediminaičių šakos Jogailai-\nčių dinastija.

PDF 25

Didžiausios autoriaus pagarbos nusipelnė Kęstutis. J is — „vyras vingraus proto, mokėjęs atremti bet kokį likimo smūgį", surasdavo „išeitį iš bemaž beviltiškos padėties". Visa tai jis aukojęs tėvynės labui. Užleidęs valdžią Algirdui, nors į ją turėjęs daugiau teisių, nes nušalinęs Jaunutį, po Algirdo mirties pagarbiai pripa­ žinęs didžiuoju kunigaikščiu jo sūnų Jogailą, kuris savo dėdei atsimokėjęs klastingu nužudymu.

PDF 221-222

Atsakydamas Algirdas neužmiršo savi­\ntvardos, nenorėdamas ūmiu pykčio protrūkiu prarasti\nprogą tartis. Jis įsakė gražiai priimti žygūną, tuo tar­\npu pats su broliu Kęstučiu (kaip tik tuo metu atvy­\nkusiu) skubiai aptarė reikalą ir be galo greitai, niekam\nnė žodžio nesakydamas, pasirengė karui. Iš visos Lie­\ntuvos, Žemaitijos ir Rusios sukvietė kunigaikščius su\nkariaunomis, o pirmiausia — savo brolius; kai apie ga­\nvėnios vidurį sutartą dieną jie pasirodė prie Vitebsko,\nkariuomenė ir patraukė į Maskvą.

PDF 229

Tad šis, norėdamas apginti savo teises į Ru­\nsią, nutarė, jog pirmiausia būtina kariauti su lietuviais.\nMat Rusią valdė Algirdo broliai: Liubartas — Lvovą,\nKęstutis — dideles žemes kitur Rusioje, o Jurgis Nari-\nmantaitis, jų brolėnas,— Kremenecą. Vis dėlto lenkai\nturėjo vengti karo su lietuviais, antraip galėjo palūžti\niš karto susidūrę su daugybe kliūčių ir karo sunkeny­\nbių.

PDF 237

Už šį nuopelną\nkunigaikščio apdovanotas žemėmis ir nauju herbu,\njis davė pradžią naujai kilmingųjų Ivanickių šeimai.\nTuo tarpu su Kęstučiu nugalėtojai elgėsi pagarbiai,\nžiūrėdami į jį lyg į karalių; kai jis suteikė šiokių to­\nkių vilčių, sakydamasis galįs priimti krikščionybę,\nsargybiniai, kurie jį saugojo, ėmė dar švelniau su juo\nelgtis. Tuo būdu radęs progą užmigdyti sargybinių\nbudrumą, jis paspruko nakties tamsoje iš kalėjimo ir,\nnusigavęs be kliūčių pas savuosius, netrukus su bro­\nliu Liubartu įvedė į karaliaus užimtas Rusios žemes\nkariuomenę.

PDF 250

Norėdamas į šitai atsakyti kalaviju, o ne žodžiais, maršalas, magistro palieptas, tais pačiais metais du kartus įsiveržė į Lietuvą, vienu bei kitu žygiu pridarydamas didelių 1370 m e ta i nuostolių. Kęstučiui be galo rūpėjo kuo greičiausiai pra­ dėti karą, kuriuo neseniai pagrasino ir kurį per neat­ sargumą pažadėjo pradėti. Delsti jis pajėgė tik tol, kol susirengė į didesnį žygį. Norint pulti priešą, kuris laukė, kol jis tesės duotą K ę stu tis n io k o ja Prū- žodį, reikėjo iš tiesų galin- siją gos kariuomenės, todėl į žy­ gį išsirengė ne tik su savo bei brolio Algirdo pulkais, sutelktais iš Lietuvos, Že­ maitijos ir Rusios", bet ir su pakviestais į pagalbinin­ kus totoriais.

PDF 251

Užėmęs kovos lau­\nką, priešas džiaugėsi, tardamasis pasiekęs pergalę, tie­\nsa, gana kruviną; jie čia ir sustojo, be vado nedrįsdami \ntoliau žygiuoti. Tuo tarpu lietuviai, išsaugoję likusius \nkarius, ramiai patraukė namo, išsigabendami laimikį — \nvisą grobį. Kęstutis, sugrįžęs į Lietuvą, kur paėmė į \nžmonas vaidilutę Birutę, neilgai džiaugėsi ramiu gyve­\nnimu, nors labai norėjo užmiršti savo vargus.

PDF 268

Jogaila \natkakliai \nU žkariauja T rakus \npuolė Trakus, ir trakiškiai\nilgai neatsilaikė: nesitikėda­\nmi iš niekur paramos, jie perėjo į Jogailos pusę, ati­\nduodami miestą, pilis bei turtą. Kęstutis, savo ruožtu \napie viską sužinojęs, paliko rusų pulkus, turėjusius\ntoliau pulti Seversko Nau- \nK ęstu tis traukia p rieš \ngardą ir ginti apylinkes nuo\nJogailą, su p a T raku s \nKaributo antpuolių, o pats\nskubiai sugrįžo į Žemaitiją; \nčia greitosiomis surinkęs kariuomenę, persikėlė per \nNerį ir susijungė su Vytautu, jau sutelkusiu gardinie­\nčių pulkus. Kadangi neseniai per pasiuntinius buvo pra­\nšęs pagalbos iš Jonušo, Mazovijos kunigaikščio bei \nsavo žento, ir toji pagalba diena iš dienos turėjo at­\nvykti, jis kol kas nieko nedarė, nenorėdamas prieš Jo­\ngailą traukti su nedidele kariuomene ir be pagalbinin­\nkų stoti į lemiamą mūšį.

PDF 268-269

2 7 0\n\nBe to, Jogaila, sulaukęs paramos iš Livonijos ir Prūsi­\njos, jau traukė su kariuomene iš Vilniaus. Kęstutis ži­\nnojo, kad priešas vedasi didžiulę kariuomenę, kuriai \njie neprilygsta nei ginkluote, nei karių skaičiumi. Ta­\nčiau šis senas karys ir vadas, pasikliaudamas savo rei­\nkalo teisumu ir žinodamas, jog atsitraukimas neatneš \nišsigelbėjimo, tik gėdą, ryžtingai patraukė prieš Jo­\ngailą ir atvirame lauke išrikiavo savo pulkus.

PDF 271

Mat nei geros savijautos,\nnei pasitikėjimo duotu žodžiu negali būti tada, kai,\nsusitarus dėl ko su priešu, šis nepaliauja galvojęs apie\nnaudą. Tą pačią naktį Jogaila, pamynęs draugystės bei\ngiminystės ryšius, sulaužęs priesaiką ir sutrypęs sve­\ntingumą, įsakė suimti Kęstutį bei Vytautą: pirmąjį\nliepė nuvežti į Krėvą, antrąjį — įkalinti Vilniuje. Ši­\ntaip tas didvyris, ne vieną kartą ištrūkęs iš priešo na­\ngų, dėl savo sumanumo tikras Lietuvos Odisėjas, o\ndėl narsumo — Achilas, žuvo gimtajame krašte per\nbrolėno kaltę: penktą naktį\nJogailos\npasiųsti\nbudeliai\n(žymiausi\niš\njų — valdovo\nmiegamojo prižiūrėtojai Pro-\nkša, Bilgenis, Lisica ir kiti)\nKrėvos kalėjime jį pasmaugė.

PDF 155

Birutė (Biruta)\nŽemaičių didiko* duktė29, kuri iš pašaukimo tapo vaidilu­\nte būryje mergelių, saugojančių šventą Praurimės aukuro ug­\nnį netoli Palangos, ant švento kalno. Žemaičių ir Trakų kuni­\ngaikščiui Kęstučiui, grįžtančiam iš žygio prieš kryžiuočius, pa­\nsitaikė pažinti tą nepaprastai reto grožio mergelę, pamilo ją\nir, kai ji turėjo atsisakyti duoti ranką dėl skaistybės įžado, kurį\nbuvo davusi deivei, jis išsivežė ją prieš jos valią į savo kuni­\ngaikštysčių sostinę, arba į Naujuosius Trakus, ir ten vedė kaip\nžmoną. Su ja Kęstutis turėjo sūnus Patriką, Vytautą, Tautvilą,\nSigailą, arba Žygimantą, bei dukterį Danutę.

PDF 215

Iš jos sūnūs: Manvydas\n(Montwid, tai reiškia: Vidos pasaulis) gimė 1276 metais ir Na­\nrimantas (Narimund, tai reiškia: Pasaulio pabaiga, nes Vida\nmirė tuoj po jo gimimo) - 1277 metais. Antroji žmona buvo\nSmolensko kunigaikštytė Olga. Išjos sūnūs: Algirdas (Olgerd,\ntai reiškia: Olgos meilė4 5), gimęs 1296 metais, ir Kęstutis (Kiej-\nstut, tai reiškia: Klastūnas - Fortelnik) - 1297 metais.

PDF 276

Antai Lydos apskrityje, Žirmūnų parapijoje, yra miškas, kurio vardas Trakai (Troki). Ta pati mintis ateina Okolskiui straipsnyje apie Vyčio herbą, kur jis kalba apie Gediminą, ta­ čiau klysta Strijkovskio suvedžiotas, kad Trakus taip praminęs Gediminas, kadangi Gediminas įkūrė ne Senuosius, bet Nau­ juosius Trakus, o ne Kęstutis. Lietuviai minėtus diržus vadina Risietis, taigi jiems nebuvo reikalo skolintis iš svetimos kalbos daikto pavadinimo, nes jį turėjo savo pačių kalboje.

PDF 69

nučio. Didysis kunigaikštis Algirdas nespėjo skirtu lai­\nku 2 iš Vitebsko atvykti j Vilnių, o didysis kunigaikštis \nKęstutis, greitai atjojęs į Vilnių, užėmė Vilniaus mies­\ntą; didysis kunigaikštis Jaunutis, išgirdęs apie tai, pa­\nbėgo j Taurakalnį ir tenai naktį3 peršalo. Tenai jį su­\ngavę, parvežė pas jo brolį, didįjį kunigaikštį Kęstutį.

PDF 175

Man tai buvo labai skaudu. Dėl to aš skundžiausi dažnai kunigaikš­ čiui Jogailai ir mačiau aiškiai, kad aš čia ničnieko ne­ galėjau padaryti ir negalėjau nieku būdu tų privilegijų nusimesti. Ir aš prašiau kunigaikštį Jogailą raštų bei privilegijų dėl tų žemių, kurias jis man buvo davęs, dėl rusų žemės7, kuri buvo priklausiusi Liubartui", kad aš ją galėčiau pasilaikyti.

PDF 177

Ir man pačiam \njis taip pat davė žodį kunigaikščio Jogailos vardu ir \nsavo vardu, ir [davėj savo ranką. Ir mūsų tėvas pati­\nkėjo jais, ir aš, ir nujojome sykiu su kunigaikščiu Jo­\ngaila, pasitikėdami jų duotu žodžiu ir ranka. Ir po duo­\nto žodžio suėmė jie mūsų tėvą ir jį nužudė.

PDF 218

1 0 Kęstutis — ketvirtas a r penktas Gedimino sūnus, gimęs apie \n1300 m. Nuo kada pradėjo valdyti Trakus ir koks buvo pradinis \njo dalies plotas — tikslesnių žinių nėra. 1341 m. neabejotinai valdė \nŽemaičius, Trakų kunigaikštystę su Gardinu ir Palenkę su Brastų.

PDF 276

Taigi Kęstučio dvaras buvo vie­ ta, kur daugiausia turėta žinių apie visus kaimynus. Netenka abejoti, kad tokiose sąlygose beaugąs Vytautas galėjo anksti susipažinti su valstybės reikalais. Nesibaigią karo žygiai iš mažens auklėjo jame karingumą, kuriuo jis vėliau taip pasižy­ mėjo. Atkakli jo tėvo kova dėl gimtojo krašto turėjo žadinti ir Vytauto sieloje didelę tėvynės meilę — nors apie patriotizmą dabartine žodžio prasme kalbėti netenka.

PDF 25

Didžiausios autoriaus pagarbos nusipelnė Kęstutis. J is — „vyras vingraus proto, mokėjęs atremti bet kokį likimo smūgį", surasdavo „išeitį iš bemaž beviltiškos padėties". Visa tai jis aukojęs tėvynės labui. Užleidęs valdžią Algirdui, nors į ją turėjęs daugiau teisių, nes nušalinęs Jaunutį, po Algirdo mirties pagarbiai pripa­ žinęs didžiuoju kunigaikščiu jo sūnų Jogailą, kuris savo dėdei atsimokėjęs klastingu nužudymu.

PDF 216

Ilgą laiką šiaip ne taip tramdoma nesantaika pavirto tikru sąmokslu: Kęs­ tutis bei Algirdas slapta sutarė iš Jaunučio atimti val­ džią. Kadangi Algirdas ar iš- Iš Ja u n u čio a tim a m a sisukinėjo, ar tikrai sutartu v a ld ž ia laiku negalėjo iš Vitebsko atvykti, Kęstutis, netoli sos­ tinės esančiuose Trakuose tvarkęs visus sąmokslo rei­ kalus, lapkričio 22 dieną slapta į Vilnių įvedė kariuo­ menę ir paryčiu užėmė abi pilis. Pabudęs iš miego ir išgirdęs triukšmą, Jaunutis paspruko iš pilies ir pus­ nuogis pasileido bėgti, tačiau Kęstučio raiteliai jį iš miško atgal sugrąžino.

PDF 229

Tad šis, norėdamas apginti savo teises į Ru­\nsią, nutarė, jog pirmiausia būtina kariauti su lietuviais.\nMat Rusią valdė Algirdo broliai: Liubartas — Lvovą,\nKęstutis — dideles žemes kitur Rusioje, o Jurgis Nari-\nmantaitis, jų brolėnas,— Kremenecą. Vis dėlto lenkai\nturėjo vengti karo su lietuviais, antraip galėjo palūžti\niš karto susidūrę su daugybe kliūčių ir karo sunkeny­\nbių.

PDF 250

Norėdamas į šitai atsakyti kalaviju, o ne žodžiais, maršalas, magistro palieptas, tais pačiais metais du kartus įsiveržė į Lietuvą, vienu bei kitu žygiu pridarydamas didelių 1370 m e ta i nuostolių. Kęstučiui be galo rūpėjo kuo greičiausiai pra­ dėti karą, kuriuo neseniai pagrasino ir kurį per neat­ sargumą pažadėjo pradėti. Delsti jis pajėgė tik tol, kol susirengė į didesnį žygį. Norint pulti priešą, kuris laukė, kol jis tesės duotą K ę stu tis n io k o ja Prū- žodį, reikėjo iš tiesų galin- siją gos kariuomenės, todėl į žy­ gį išsirengė ne tik su savo bei brolio Algirdo pulkais, sutelktais iš Lietuvos, Že­ maitijos ir Rusios", bet ir su pakviestais į pagalbinin­ kus totoriais.

PDF 251

Užėmęs kovos lau­\nką, priešas džiaugėsi, tardamasis pasiekęs pergalę, tie­\nsa, gana kruviną; jie čia ir sustojo, be vado nedrįsdami \ntoliau žygiuoti. Tuo tarpu lietuviai, išsaugoję likusius \nkarius, ramiai patraukė namo, išsigabendami laimikį — \nvisą grobį. Kęstutis, sugrįžęs į Lietuvą, kur paėmė į \nžmonas vaidilutę Birutę, neilgai džiaugėsi ramiu gyve­\nnimu, nors labai norėjo užmiršti savo vargus.

PDF 268

Jogaila \natkakliai \nU žkariauja T rakus \npuolė Trakus, ir trakiškiai\nilgai neatsilaikė: nesitikėda­\nmi iš niekur paramos, jie perėjo į Jogailos pusę, ati­\nduodami miestą, pilis bei turtą. Kęstutis, savo ruožtu \napie viską sužinojęs, paliko rusų pulkus, turėjusius\ntoliau pulti Seversko Nau- \nK ęstu tis traukia p rieš \ngardą ir ginti apylinkes nuo\nJogailą, su p a T raku s \nKaributo antpuolių, o pats\nskubiai sugrįžo į Žemaitiją; \nčia greitosiomis surinkęs kariuomenę, persikėlė per \nNerį ir susijungė su Vytautu, jau sutelkusiu gardinie­\nčių pulkus. Kadangi neseniai per pasiuntinius buvo pra­\nšęs pagalbos iš Jonušo, Mazovijos kunigaikščio bei \nsavo žento, ir toji pagalba diena iš dienos turėjo at­\nvykti, jis kol kas nieko nedarė, nenorėdamas prieš Jo­\ngailą traukti su nedidele kariuomene ir be pagalbinin­\nkų stoti į lemiamą mūšį.

PDF 268-269

2 7 0\n\nBe to, Jogaila, sulaukęs paramos iš Livonijos ir Prūsi­\njos, jau traukė su kariuomene iš Vilniaus. Kęstutis ži­\nnojo, kad priešas vedasi didžiulę kariuomenę, kuriai \njie neprilygsta nei ginkluote, nei karių skaičiumi. Ta­\nčiau šis senas karys ir vadas, pasikliaudamas savo rei­\nkalo teisumu ir žinodamas, jog atsitraukimas neatneš \nišsigelbėjimo, tik gėdą, ryžtingai patraukė prieš Jo­\ngailą ir atvirame lauke išrikiavo savo pulkus.

PDF 69

nučio. Didysis kunigaikštis Algirdas nespėjo skirtu lai­\nku 2 iš Vitebsko atvykti j Vilnių, o didysis kunigaikštis \nKęstutis, greitai atjojęs į Vilnių, užėmė Vilniaus mies­\ntą; didysis kunigaikštis Jaunutis, išgirdęs apie tai, pa­\nbėgo j Taurakalnį ir tenai naktį3 peršalo. Tenai jį su­\ngavę, parvežė pas jo brolį, didįjį kunigaikštį Kęstutį.

PDF 69

Ir didysis kunigaikštis Kęstutis tarė savo bro­ liui, didžiajam kunigaikščiui Algirdui: ,,Tau dera būti Vilniuje didžiuoju kunigaikščiu, tu mūsų vyriausiasis brolis, o aš eisiu išvien su tavimi." Ir įsodino jį Vilniuje į didžiojo kunigaikščio sostą, o Jaunučiui davė Za- slavlį 4. Ir vienudu nutaria, kad visi broliai privalėsią klau­ syti didžiojo kunigaikščio Algirdo, o valsčius ir kaimus pasidalysią.

PDF 78

Didysis kunigaikš­ tis Jogaila buvo davęs Polocką savo broliui Skirgailai, o tie jo nepriėmė. Didysis kunigaikštis Jogaila nusiun­ tė į Polocką savo lietuvių ir rusų kariuomenę su savo broliu, didžiuoju kunigaikščiu Skirgaila, ir ji apgulė miestą 47. Ir didysis kunigaikštis Kęstutis vėl ėmė verk­ damas skųstis savo sūnui, didžiajam kunigaikščiui Vy­ tautui, dėl kunigaikščio Jogailos: ,,Jis anksčiau mane didžiausiai įskaudino, išleisdamas už vergo mano gimi­ naitę, o savo seserį, o dabar — aš žinau — su vokie­ čiais bičiuliaujasi, sudarė prieš mus sandėrį.

PDF 78-79

Tas žygūnas suranda didįjį ku- SJ nigaikštį Vytautą Gardine, nes jis jau buvo iš Drohiči- no atvykęs į Gardiną. Didysis kunigaikštis Vytautas per vieną dieną atskuba iš Gardino pas savo tėvą, di­ dįjį kunigaikštį Kęstutį. O šis tarė savo sūnui, didžia­ jam kunigaikščiui Vytautui: „Tu manim netikėjai.

PDF 131

Kitaip vadinosi Grubytė (Grubite), nuo žodžio Grubios - gėlių ir vaismedžių sodas. Stenderis yra pastebėjęs, kad latviai turėjo deivę, kurią va­ dino Dyža arba Dysza; savo ypatybėmis ji visiškai atitiko Per- grubę. Senovės prūsai ją vadino Melitele, tai yra Meilutėle. Su šia malonia dievybe supažindina dainelė, iki šiol tebes­ kambanti Lietuvos kaimo gražuolių lūpose: Dok mums žiedaj, dok, Grubite!