Kryžėjai, norėdami ta dimgsčia naudoti, nuleido siuntinius pas Kęstutį, tardami, jei jis persikrikštys, galės su kryžėjų talka brolį nuveikti ir vienas valdžioniu tapti.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 608
Kryžėjai, norėdami ta dimgsčia naudoti, nuleido siuntinius pas Kęstutį, tardami, jei jis persikrikštys, galės su kryžėjų talka brolį nuveikti ir vienas valdžioniu tapti. Ant to Kęstu tis taip didžiai supykęs, jog, nupjaustydinęs nosis ir ausis kryžėjų siuntiniams, sugrąžino juos, tą sa kydamas, jog kitus pranašus su tokiu begėdingu tarimu jis lieps į kryžių įspyloti, kaipogi išmintin gas Kęstutis nenorėjo regėti sau apmaudo atlyžu- sio pragaru savo tėvainės. Kaip tenai vyko kryžė- jams beparkumpti, nėra raštuose minavojama; jei būt laimėję, rodos nebūt užmiršę girtis.
Lietuvių dešinuoju sparnu rykavo Algirdas, o kairiuoju Kęstutis.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 640
Timpso- jo jau abi pusi rindose, o karėjai jau ilgėjos lauk dami ženklo mūšos. Lietuvių dešinuoju sparnu rykavo Algirdas, o kairiuoju Kęstutis. Kryžėjų ka riaunos dešinuoju marčelga, o kairiuoju pats mist ras.
Kęstutis ir Liubartas su Jurgiu Narimantaičiu bei Jurgiu Karijotaičiu buvo Lietuvos įgaliotiniai, sudarę taiką su mazoviečiais ir Lenkijos karaliumi.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 66
Lietuvių įga liotiniai sudaryti taiką su mazoviečiais ir Lenkijos karaliumi buvo Kęstutis bei Liubartas su savo sūnėnais Jurgiu Nari- m antaičiu ir Jurgiu Karijotaičiu, betgi veikė didžiojo kuni gaikščio Jaunučio, taip pat jo brolio Algirdo, Karijoto ir kitų
Algirdas, pasikvietęs Kęstutį ir sūnų Andrių, stojo Lietuvos ir Vitebsko pulkų priešakyje, o Kęstutis dalyvavo šiame žygyje.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 71
Algirdas priėmė tą pareiškimą ir suskubo išsiųsti ka riauną, vadovaujamą kažkokio kunigaikščio Jurgio Vytautai- čio; po to ir pats, pasikvietęs brolį Kęstutį, kartu su savo sūnumi Andrium1 2 nuskubėjo, stojęs Lietuvos ir Vitebsko pulkų prie šakyje
Kęstutis atvedė Vilniaus riterius, o jo sūnus Andrius, palikęs vietininką, atvyko su pskoviečių kariais.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 73
Kęstutis atvedė Vilniaus riterius, sūnus Andrius, palikęs vie toj savęs valdytoją, atvyko su pskoviečiais.
Kęstutis su dešimties tūkstančių kariuomene taip greitai ir slapta priartėjo prie kryžiuočių sekamo miesto, kad jiems atsitraukus pasirodė Sambijos viduryje.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 90
Betgi retai pasitaiko karo mene, o dar rečiau is torijoje, taip, kaip kad kunigaikštis Kęstutis su dešimties tūks tančių žmonių kariauna prisiartino prie to paties miesto, kurį sekė kryžiuočiai, visada turintys rinktinių žvalgų, ir taip spar čiai, ir taip slaptai, kad kai tik šie atsitraukė, paleido kariau ną ir didysis magistras išvyko į Gdanską, pasirodė Sambijos viduryje.
Spalį kunigaikštis Kęstutis palei kairįjį Nemuno krantą įsiveržė į Ragainės sritį, kur tris dienas buvo plėšiamas ir siaubiamas valsčius.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 91
Spalio m ėnesį kunigaikštis Kęstutis keliu palei kairįjį Nem uno krantą įsi veržė į Ragainės sritį, kur tris dienas valsčius buvo plėštas ir siaubtas. Po to skubiai per Girdavos miškus buvo mestasi į Insterburgo sritį, taip pat viską plėšiant; nusigavo į Vėluvą ir be pasipriešinimo šį miestą spalio 6 dieną užėmė, nes gyven tojai, jį sudeginę, suskubo pabėgti;
Narbutas rašo, kad 1349 m. pabaigoje Kęstutis, pasinaudojęs dingstimi pulti lenkus, su broliais iš kelių pusių apsupo Voluinę ir vėl prijungė ją prie Lietuvos.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 101
Tad vos Kęstutis į 1349 m etų pabaigą, sura dęs kažkokią dingstį pulti lenkus, kreipėsi į kai kuriuos bro lius, iš kelių pusių apsupo Voluinę ir jų kariaunų pulkai vienu metu smogė lenkų priešakinėms pozicijoms; per trum pą laiką visas tas kraštas iš naujo buvo užvaldytas ir prijungtas prie Lie tuvos1.
Kęstutis su savo riteriais stojo į mūšį brolio pusėje, tačiau stipresnių pajėgų priremti Kęstutis ir jo brolis pateko į nelaisvę, o Kęstutis vėliau ištrūko iš lenkų sargybos.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 104
Kęstutis su savo riteriais paskubėjo broliui pagal bon ir narsiai kovos lauke stojo mūšin, tačiau, stipresnių pajė gų priremti, abu pateko nelaisvėn. Vladimiras užkariautas, Belzas, Kulmas ir visa toji Voluinės dalis, išskyrus Lucką ir Belską, buvo užimta. Liubartą Vengrijos karalius išleido, ga vęs žodį, kad duos sutartą išpirką arba pašauktas stos nurody tu laiku ir vietoj, ko, kaip pasakoja lenkų metraštininkai, tasai kunigaikštis neištesėjo. Kęstutis, visados sukrus ėmęsis ką da ryti, surado būdą laimingai ištrūkti iš lenkų sargybinių apsau- gos1.
1358 m. rugpjūčio 13 d. Gardino kunigaikščių suvažiavime Kęstutis, atstovaudamas didžiajam kunigaikščiui, kartu su kitais sudarė sutartį, numačiusią stabilios sienos nustatymo komisiją.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 126
Jie 1358 metų rugpjūčio 13 dieną Gardi ne, kunigaikščių suvažiavime, kur Kęstutis, dalyvaudamas pats ir atstovaudamas didžiajam kunigaikščiui, taip pat broliai Jau nutis, Karijotas, Jurgis ir kiti1 sudarė transakcinę sutartį, ku rios potvarkiu sudaryta komisija, įgaliota nustatyti stabilią sieną.
Narbutas pasakoja, kad Kęstutį nuo žirgo nubloškė riteris Hanke iš Ekersbergo, o Kranigfeldas paėmė Kęstutį į nelaisvę; kryžiuočiai šį įvykį laikė ypatingu Dangaus palaiminimu.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 135
Kunigaikštis Kęstutis rite rio Hankės iš Ekersbergo taip pat buvo nublokštas nuo žirgo ir paties Kranigfeldo paimtas nelaisvėn. Kryžiuočiai, nudžiu ginti tokio svarbaus laimikio, suskubo nugabenti kunigaikštį į Marienburgą, kur visų buvo labai džiūgauta, ir padėkai pa reikšti suruoštos viešos pamaldos, nes tas įvykis buvo palaiky tas ypatingu Dangaus palaiminimo
Kęstutis su gausia kariauna artėjo anapus Nemuno, o Algirdas su Rusios gvardija žygiavo palei Nerį; susijungusios kariuomenės rengėsi stoti pagalbon.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 144
Kaip labai šios atsargumo prie monės ir tas skubotumas pasirodė besą pačiu laiku, paaiškėjo, kai kunigaikštis Kęstutis su gausia kariauna ėmė artėti keliu anapus Nemuno ir bem at pasirodė kita kariauna, vedama di džiojo kunigaikščio Algirdo, atžygiuojančio palei pat Nerį, ku rioje šmėkščiojo Rusios gvardija. Šie kariai, nuo dabartinio Šv. Kryžiaus vienuolyno pusės per aukštumas perėję ir susi jungę, ruošėsi stoti pagalbon.
Po Kauno pilies užėmimo Kęstutis pasiuntė didžiajam magistrui prašymą pateikti paimtųjų į nelaisvę sąrašą.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 153
Skaudu buvo didžiajam kunigaikščiui Kęstučiui nuo kalno stebėti tą baisią Kauno pilies pražūtį. Kai tik ji buvo užimta, pasiuntė didžiajam magistrui prašymą, kad pateiktų jam paimtųjų nelaisvėn sąrašą. Laužė senolis rankas regėdamas tiek mažai gyvų išlikusių ir nuo skausmo ašarų su drėko jo skruostai, nors sūnų rado tarp
Kryžiuočiams pasitraukus iš Lietuvos, Kęstutis su gausiu raitelių daliniu įsiveržė į Prūsiją ir Jurgenburgo apylinkėse nusiaubė bei padegė daugelį kaimų.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 164
Kai iš Lietuvos išsidan gino kryžiuočiai, kunigaikštis Kęstutis su gausiu raitelių dali niu tiesiog įkandin jiem s įsiveržė į Prūsiją, Jurgenburgo apylinkes, kraštą, priklausantį Sambijos vyskupui, kur dauge lis kaimų buvo apiplėšta ir padegta.
1374 m. rugsėjo 22 d. Kęstutis su kariauna per Mazoviją įsiveržė į Prūsiją.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 213
Atsilygindamas kunigaikštis Kęstutis kitą rudenį (1374 m e tų rugsėjo 22 dieną) sukvietė savo kariauninkus, ir perėjęs per Mazoviją, įsibrovė į Prūsiją. Pirmiausia Salduvos apylin kėse lietuviai pasidalijo į tris būrius, prasigavo prie Neiden- burgo, sudegino apie keturiasdešim t kaimų, ėmė žmones ir besipriešinančius be gailesčio žudė, galop paėm ę nelaisvėn aštuonetą ar devynetą šimtų, be kliūčių grįžo atgalios savo
Narbutas rašo, kad Kęstutis su Vytautu ir Skirgaila, gavęs užtikrinimą, nuvyko pas Jogailos karius, tačiau šį žingsnį vertina kaip pernelyg neatsargų.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 269
Gavęs tokį užtik rinimą, kunigaikštis Kęstutis su Vytautu ir Skirgaila nuvyko pas Jogailos karius. Žingsnis - perdėm neatsargus, vargu ar galima patikėti, kad toks įtarus senolis būtų su tuo sutikęs; tik Vytauto nuoširdumas, pastangos ir rūpestis, tikrai iš patriotizmo kilęs, labiausiai įtikino saugumu; pagaliau kiekvieno žmogaus gyve nime yra minučių, kai pasiduodama silpnumui.
Narbutas pasakoja, kad į Vilnių atvykęs Kęstutis buvo atiduotas didžiausiems Kęstučio priešams, sukaustytas grandinėmis ir išvežtas į Krėvos pilies kalėjimą.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 270-271
Išduoti kunigaikščiai, atvy kę į Vilnių, buvo išskirti; Kęstutį ištiko pasibaisėtinas likimas. Atiduotas į didžiausių savo priešų rankas, keršto ir žiaurumo apimto šalininko būrio pirmiausia buvo sukaustytas grandinė mis, po to, lydimas Švitrigailos, ekskortu išvežtas į Krėvą. Ten įmestas į tamsų kalėjimą pilyje su stipriais įtvirtinimais, se 1 Rankraštinė Lietuvos (Bychovco) kronika. - P. 47-50. 2 Alte Preusische Cron. - P. 40; Wigand (ap. Voigt. - B. V. - S. 371); Schütz. - Fol. 84. 272 noviniame jos bokšte, kurio dunksančius aukštus mūrus m ato me ligi šiol
Narbutas, remdamasis genealogine lentele, nurodo, kad Kęstutį, ketvirtąjį Gedimino sūnų, 1297 m. pagimdė Rusios kunigaikštytė Olga.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 274
Kęstutį, kaip žinoma, ketvirtąjį Gedimino sūnų, pagimdė, pa gal genealoginę lentelę, Rusios kunigaikštytė Olga 1297 me tais. Išauklėtas savo protėvių tikėjimo dvasia ir griežtai jo laikęsis, dora, riterio elgesiu, išmintim ir išsiauklėjimu buvo pralenkęs savo laiką bei artimuosius.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 266
Darydamas taiką su Vengrijos karaliumi Liudviku Anjou, Kęstutis žadėjo jam pagalbą ir sutiko pats su savo broliais ir valdiniais priimti krikštą. Už tai Liudvikas jam turėjo iš popie žiaus išrūpinti karaliaus karūną. Be to, Vengrija su Lenkija turėjo priversti ordiną grąžinti Lietuvai atimtas jos žemes ir ją ginti nuo kryžiuočių ir totorių.
Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 92
Be to, jis buvo pačiam valstybės branduolio cen- tre. Todėl čia greit išaugo didelis miestas, kurs tapo amžinąja Lietuvos sostine. Netoli Vilniaus, sunkiai prieinamame Galvės ežero pusiasaly, Gediminas pastatė dar kitą tvirtą pilį, kuri ilgą laiką buvo tarytum antroji Lietuvos sostinė, — tai Trakai.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 26
Krikščio\nnis Daumantas padaręs piktadarystę, iš pavydo nužu\ndydamas savo brolį pagonį Traidenį: „Jis pasiuntė še\nšis žudikus, persirengusius elgetaujančiais kaimiečiais, \nšie pasitiko valdovą, begrįžtantį iš pirties, pusiaukelė\nje, lydimą kelių asmenų; valdovas nusilenkė sutiktie\nsiems ir mandagiai paklausė, kas ir kaip juos esąs \nnuskriaudęs, ar jis turįs pagrindo ką nubausti už skriau\ndas, tačiau žudikai užpuolė jį mušti lazdomis per gal\nvą ir užmušė. Liko valstybė it našlaitė be valdovo\".\nTraidenis mirė 1282 m., nėra žinių, kad jis būtų \nnužudytas. Savo mirtimi mirė ir Daumantas — Timotie\njus.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 242
Ne\nilgai leido lietuviai vokiečiams laisvai siautėti; veda\nmi kunigaikščių Algirdo, Kęstučio ir Patriko, jie ne\ntikėtai užpuolė priešų stovyklą. Daug valandų truko \nžiauri, nė vienai šaliai pergalės nežadėjusi kova; ga\nlop vokiečiai, geriau apsiginklavę ir išsidėstę patoges\nnėje vietoje (mat kovojo gerai įtvirtintoje stovykloje) \nnei lietuviai, paveržė iš jų pergalę. Kęstutį, kuris ban\ndė ne tik sumanumu, bet jėga bei ginklu atstatyti tvar\nką irstančioje rikiuotėje, galingais kalavijo smūgiais \natremdamas kiekvieną narsų priešą, nubloškė nuo žir\ngo Henrikas Ekersbergas, riteris paauksuotais šarvais, \nkuris smogė arkliui ietimi iš šono; netrukus apsuptas \nsubėgusiųjų, jis pateko į priešų rankas.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Lietuvos krikštą, tačiau jo klastingumas, prie kurio priskiriami ir slapti sandėriai su kryžiuočiais, morališ kai nepateisinami. Kovojant su priešu, klasta gali būti pateisinama, bet ne tarp savųjų, ypač artimų giminaičių. Krikščio nis Daumantas padaręs piktadarystę, iš pavydo nužu dydamas savo brolį pagonį Traidenį: „Jis pasiuntė še šis žudikus, persirengusius elgetaujančiais kaimiečiais, šie pasitiko valdovą, begrįžtantį iš pirties, pusiaukelė je, lydimą kelių asmenų; valdovas nusilenkė sutiktie siems ir mandagiai paklausė, kas ir kaip juos esąs nuskriaudęs, ar jis turįs pagrindo ką nubausti už skriau das, tačiau žudikai užpuolė jį mušti lazdomis per gal vą ir užmušė.
Susietas teiginys: t-067
Susieti teiginiai: t-067
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Patys kryžiuočiai tą vietą visuomet palikdavo neliestą: viena, tikėdami kažkokiais pranašavimais, antra, dėl tos ug nies, degančios kiekvieną naktį, naudingumo jūrininkams. Au kuras ir apeigos išliko ilgiau už visas kitas stabmeldystės lieka nas Žemaitijoje, kadangi Jogaila ir Vytautas iš pagarbos kuni gaikštienei Birutei, negalėdami palenkti jos į krikščionybės pu sę, turėjo palikti jai tas apeigas. Paprasti žmonės, linkę į savo senuosius prietarus, dar jai gyvai esant, ėmė garbinti ją kaip deivę, juk ir Strijkovskis tą patvirtina. Mirusi buvo palaidota po Amžinosios ugnies aukuro griuvėsiais30. Dabar, kai rašau, beveik kaip Strijkovskio laikais, vyksta ant dieviškosios Biru tės kapo paprastų žmonių, susirenkančių net iš toli, jos prisi minimo ir garbinimo apeigos.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Kartą, kai Vitolfas puotavo pas vieną karalių, jo žirgas pievoje suėjo su karaliaus kumele, kuri turėjo pana šių ypatybių kaip žirgas. Bet dievai, nenorėdami, kad gausėtų tokių milžiniškų gyvulių giminė, užvertė ant jų du kalnus, li pančius vienas ant kito. Nusiminęs Vytolfas išvyko iš to kara liaus dvaro, o kai su kariuomene sugrįžo užkariauti jo karalys tės, ties tuo pačiu kalnu susidūrė su slibinu Pukiu (Pūkis), jį nugalėjo ir paėmė nesuskaičiuojamus turtus.
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
Didysis kunigaikštis Algirdas nespėjo skirtu lai ku 2 iš Vitebsko atvykti j Vilnių, o didysis kunigaikštis Kęstutis, greitai atjojęs į Vilnių, užėmė Vilniaus mies tą; didysis kunigaikštis Jaunutis, išgirdęs apie tai, pa bėgo j Taurakalnį ir tenai naktį3 peršalo. Tenai jį su gavę, parvežė pas jo brolį, didįjį kunigaikštį Kęstutį. Ir jis, laukdamas savo vyresniojo brolio, didžiojo ku nigaikščio Algirdo, liepė sargybai tą savo brolį Jau nutį saugoti, o pas savo brolį, didįjį kunigaikštį Algirdą, išsiuntė žygūną, pranešdamas, kad Vilnių valdąs, o bro lį, didįjį kunigaikštį Jaunutį, suėmęs.
Susietas teiginys: t-048
Susieti teiginiai: t-048
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
Esant šiam Vytautui didžiuoju kunigaikščiu ir val dant Lietuvos ir Rusų Didžiąją Kunigaikštystę ir daugelį kitų šalių, tiesiog visa Rusų žemė, ir ne vien Rusų že mė, bet ir Vengrų žemės valdovas, vadinamas Romos imperatoriumigyveno su juo didelėje meilėje. Kartą šis šlovingasis valdovas, būdamas savo pilyje, Didžiajame Lucke, pasiuntė savo pasiuntinius pas Veng rų karalių, vadinamą Romos imperatoriumi, ir liepė jam atvykti. Ir šis kuo klusniausiai, nedelsdamas atvyko pas jį su savo karaliene, ir reiškė jam didžiausią pagarbą, ir dovanojo brangių dovanų2, ir nuo tol tarpe jų įsiga lėjo didelė meilė.
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
22 Skala — sena Podolės vietovė, dabar UTSR Chmelnickio sr. gyvenvietė Skala Podolskaja (prie Zbručo upės, apie 40 km į šiau rės vakarus nuo Kamenec-Podolsko). a Cervonogradas (orig.— Czerleny horod) — sena Podolės vie tovė, minima jau IX a., dabar UTSR Ternopolio sr. gyvenvietė į šiaurę nuo Zaleščikų. 24 Apie šį Nestaną, kituose Lietuvos metraščių nuorašuose va dinamą Nestisu ir Nestaku, nieko tikro nežinoma.