Kęstutis

PDF 34

« Lietuvos diecezijai » buvo lemta greitai žlugti, ypač, kai jos vyskupas Kristijonas jau 1259 m. turėjo galutinai pasitraukti Vokietijon^7 , iš kurios ir jo įpėdiniai kojos lietuvių žemėn nebeįkėlė. Atsakymo reikalauja ir kitas faktas. Matomai Lietuvos valdovai, kurie iki 1385 m. dar buvo pagonys, ar buvo pagoniškais papročiais palaidojami (paskutinieji jų, Algirdas 1377 m. ir Kęstutis 1382 m.), ir savo valdomą lietuvių tautą patys tebelaikė dar pagoniška.

PDF 232

Prie Gedimino įpėdinių tik tas, kas valdė Vilnių, skaitėsi vyresniu už kitus, t. y. didžiuoju kunigaikščiu. Todėl Kęstutis ir Algirdas, norėdami paimti vyriausią valdžią, iš Vilniaus šalino brolį Jaunutį. Kęstutis vyriausiuoju Lietuvos valdovu tetapo 1381, kai pats, išvaręs Jogailą, atsisėdo Vilniaus pilyje.

PDF 282

Didysis kovotojas savo gyvenimą baigė ne kautynių lauke, o kalėjime sūnėno, kurio tėvui visą amžių buvo ištikimai talkinęs. Tas bendradarbiavimas buvo užtikrinęs valstybei reikalingą stiprybę paties didžiojo ordino spaudimo metu. Bet Kęstučiui, ypač į gyvenimo galą, reikėjo pakelti ir eilę asmeniškų smūgių.

PDF 68

Trakų pusiasalio pilis, XIV a. pab. XV a. pr. Manoma, kad pilį pastatė LDK Kęstutis iki 1377 m.

PDF 94

Greta Algirdo, svarbiausią vaidmenį vaidino Kęstutis, nes jis valdė pavojingiausią ir priešo dažniausiai puolamą sritį. Jo viso gyvenimo tikslas buvo atlaikyti kryžiuočių puolimus. Algirdas čia jam visada padėdavo.

PDF 102-103

Žuvusiam maršalkai Schindekopui paminklinis kryžius buvo pastatytas tuojau po mūšio; jam sugriuvus, ant tų pačių pamatų 1835 m. buvo šis pastatytas. 1870 m. trečią kartą atnaujintas, jis dabar vėl kitaip atrodo. tutis, o Vilniuje Algirdas pasikvietę kryžiuočių vadovybę, padarė su ja sutartis, tačiau kryžiuočiai vis dėlto nesitraukė; nepajėgdami paimti pilių, jie naikino miestus ir apylinkes. Tada Kęstutis su sūnum Vytautu pradėjo su jais partizanišką karą.

PDF 112-113

Tas pakvietė juos į Vilnių, kur abudu suėmė, nors kviesdamas Skirgaila buvo davęs žodį, kad jiems nieko blogo neatsitiksią. Kęstučio ir Vytauto kariuomenė buvo paleista, o jie patys buvo uždaryti kalėjime; Kęstutį netrukus išvežė į Krėvos pilį, o Vytautą paliko Vilniuje. Krėvoje iškalėjęs 5 dienas, Kęstutis buvo nužudytas.

PDF 129-130

Buvo juk tokia visuotinė pirmykščių krikščionių bažnyčios taisyklė - pagonis atverčiant į tikrąjį tikėjimą bažnyčias 113 ## Puslapis 130 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS Sutvarkęs Vilniuje tikybos reikalus, karalius atkreipė dėmesį į savo senosios sostinės padėtį. Atmindamas Vilniaus gyventojų ištikimybę ir nepalaužtą jų prieraišumą kivirčų su Kęstučiu krašto viduje laikais, gelbėdamas miestą nuo valdžios nepastovumo ir sumaišties, į kurią buvo įstūmę kaimynų puldinėjimai ir tarpusavio vaidai, iškilmingu aktu, rašytu Merkinėje, kitą dieną po Šv. Benedikto, abato, šventės, valdovas Vilniui suteikė Magdeburgo teises15.

PDF 67

Lietuvių kalboje iki šiol girdime žmonių vartojamą ^°dį „trakas", kuris reiškia lydimus, ikusius iškirtus beržus - išnaikintas beržynėlis! Trakų pilis, reikia manyti, taip pat yra buvusi sena, galbūt dar prieš Gediminą, gynybinė ir medžiotojų gyvenvietė. Gediminas trumpam buvo ją padaręs savo sostinės pilimi, ir tik Kęstutis bei jo sūnus Vytautas išplėtė ir pritaikė nuolatinei buveinei, paversdami galingų kunigaikščių garbei derančia.

PDF 53-54

Kęstučio stovykloje atsirado Jogailos atsiųstas Skirgaila, esą pasirengęs taikytis. Sūnėnų tvirtas laidavimo žodis ir gudriai pareikštas noras eiti į derybas kovose pražilusį Kęstutį taip suklaidino, jog pats su Vytautu atvyko į priešo vienas vėliau buvo Trakų vaivada, o jo sūnus - Jonas Hanulaitis - Lietuvos vėliavininkas; pastarasis Žygimanto Kęstutaičio laikais pasižymėjo mūšyje prie Pabaisko, iš jo paėjo vadinami Daugėlos (nes jis po šios pergalės buvo lietuviškai pramintas Dauggalis - galingas, didis. Žr. B a 1 i n s k i o Opisanie Statyst. Wilna, 1. 177. 33 Žr. Hermano C o r neri o, dominikono, Kroniką, Naruševičiau s t. VII, p. 342, kuris byloja: Cives oppidi Vilnae, magis faventes Ja- $il, filio Olgerdi, fratris Keystuti, cucurrerunt unus post alium, ac si furem quemdam insequerentur ad castrum [Vilniaus miesto miestiečiai, labiau palankūs Jogailai - Algirdo, Kęstučio brolio, sūnui - subėgę vienas po kito ir tarsi kokį piktadarį nuvarę į pilį]. 34 Wigand apud Voigt, V, 369. Ultra 1000 hominum in occissione ceciderunt et ita Butandus (Witowdus) fugit et cum scandalo in longas processit patrias [per 1 000 žmonių kautynėse žuvo, ir taip Butandas (Vytautas) gėdingai pasislėpė plačiose tėvo valdose]. 35 Negalima dabar būtų tvirtai nurodyti, kur būtent tarp Trakų ir Vilniaus turėję stovyklą tie kariai. Prūsijos istorikai yra tepasakę, kad sustojo ant dviejų priešpriešinių kalnų. 37 ## Puslapis 54 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS stovyklą kuo greičiau susitarti. Tačiau, apsuptas išdavikų, buvo priverstas su sūnumi važiuoti į Vilnių, vėliau perkeltas į Krėvą, uždarytas tos pilies bokšte ir penktą naktį kelių budelių pasmaugtas36.

PDF 69

1365 m. Kęstutis, Algirdas, Patrikas ir Aleksandras įsiveržė į Ordino valdas, jas nuniokojo ir po sėkmingo žygio ugnyje dievams paaukojo (sacrificantes diis [...] in ignem proiciunt) vieną vokietį belaisvį (SRP, 2, 349); 1378 m.

PDF 42

Kivirčai tarp brolių davė pradžią slaptoms, bet sumaniai parengtoms sutartims siekiant nuversti nuo sosto Jaunutį. Kęstutis iš Trakų, savo valdos sostinės, turėjęs geriausių galimybių stebėti visus brolio žingsnius, staiga 1345 m. lapkričio 22 dieną su stipriu pulku užpuola abi Vilniaus pilis ir apsupa didžiojo kunigaikščio buveinę.

PDF 67

Trakų pilis, reikia manyti, taip pat yra buvusi sena, galbūt dar prieš Gediminą, gynybinė ir medžiotojų gyvenvietė. Gediminas trumpam buvo ją padaręs savo sostinės pilimi, ir tik Kęstutis bei jo sūnus Vytautas išplėtė ir pritaikė nuolatinei buveinei, paversdami galingų kunigaikščių garbei derančia. Vienoje Vytauto privilegijoje, suteiktoje Trakams, rašytoje pod lita Bożeho naroienia 1384, mca Augusta 23 dnia Indykta, skaitome, kad Trakai jau tuomet, tai yra prieš krikščionybės įvedimą Lietuvoje, buvo ganėtinai svarbus Lietuvos miestas, kad ten jau būta krikščionių bažnyčių, ir kad už ežero, skalaujančio pilį, vadinamo Galve, buvęs kunigaikščio žvėrynas.

PDF 54

To garbingo karžygio palaikai Skirgailos rūpesčiu buvo nuvežti į Vilnių, pagonių papročiu turėjo būti sudeginti su visu tuo, ką jis dažniausiai naudodavo37. Galbūt ir Vytautą būtų ištikusi tėvo lemtis, juk pervežtas iš Vilniaus į Krėvą po Kęstučio mirties irgi buvo įkalintas, tačiau jo stebėtina narsa ir žmonos Onos meilė, nesenu pavyzdžiu Europos istorijoje pasikartojusi, išgelbėjo jį nuo neišvengiamos pražūties.

PDF 49

Galingesni vasalai grasino suvaržyti didžiojo kunigaikščio valdžią, tad Jogailai kilo mintis visus tiesiogiai valdomus lenus sujungti į vieną valstybę ir, tuo vėlei susilpninus feodalizmą, ateičiai pakloti vienvaldystės pagrindus. Siekiant didelės valdžios jam labiausiai trukdė senasis Kęstutis - ir dėdės autoritetu, ir mūšiuose pelnyta šlove, o juolab griežtu ir nepalenkiamu būdu, todėl Jogaila visas jėgas sutelkė pirmiausia nusikratyti dėde, kaip artimiausiu, nes Trakuose gyvenusiu, kaimynu. Nuo tos akimirkos užvirė dvejus metus trukusi kova, ir Vilniui šio vidaus karo 27 Jogaila (Jagiełło) lietuviškai iš tiesų buvo vadinamas Jagajłło, ir dokumentuose lotyniškai būdavo rašoma: Jagail, arba Jagal, Dei gratia rex in Lettovia [Jogaila, arba Jagėla, Dievo malone lietuvių karalius].

PDF 115

Pastarasis dalykas Lietuvai buvo labai svarbus, ir todėl jai krikštas buvo reikalingas ne tik dėl jo kilnumo ir kultūrinės vertės, bet ir kaip priemonė atsiginti nuo įkyrėjusių Vok, Ordino karų. Gediminas, Algirdas ir Kęstutis daug ja nepasitikėjo, bet Jogaila, tapęs didž. kunigaikščiu ir, norėdamas nusikratyti Kęstučiu ir Vytautu, nukreipė akis į šią priemonę.

PDF 34-35

Italo Aleksandro Gvanjini (Alessandro Guagnini) XVI a. piešti įsivaizduojami Lietuvos valdovų portretai

PDF 332

Taip kartojosi per 36 metus (1382-1418). Jogaila turėjo pažadėti Žemaičius kryžiuočiams, kai jų remiamas nugalėjo Kęstutį. Du kartu iš Lietuvos pabėgęs, Kęstutaitis abiem atvejais už Žemaičių užrašymą naudojosi ordino pagalba (1382-1384, 1390-1392).

PDF 68

XV a. pr. Manoma, kad pilį pastatė LDK Kęstutis iki 1377 m. Pilis perstatyta ir baigta statyti valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui 1414-1430 m.

PDF 42

Tik neilgai Lietuvos sostinė šio naujo didžiojo kunigaikščio buvo valdoma. Jaunesnieji broliai, Algirdas - Vitebske ir Krėvoje, Kęstutis Žemaitijoje viešpatavę, dar tėvui gyvam esant, mūšių su Mazovija, Rusia ir Prūsijos ordinu išgarsinti, pavydžiai dėbčiojo į Jaunutį, kuris, karo dalykuose aniems toli gražu neprilygdamas, Gedimino karūną ir Lietuvos valdžią, šlovės neįgijęs, sergėjo. Be to, dar nerimą kėlė Gedimino valia radęsis itin didelis dalinių valdų išskaidymas į smulkias, dėl ko apsilpo krašto galia, kuo mokėjo pasinaudoti Ordino riteriai, gviešęsi grobio ir valdžios.

PDF 34-35

Citatos tekstas nepasiekiamas.

PDF 25

Didžiausios autoriaus pagarbos nusipelnė Kęstutis. J is — „vyras vingraus proto, mokėjęs atremti bet kokį likimo smūgį", surasdavo „išeitį iš bemaž beviltiškos padėties". Visa tai jis aukojęs tėvynės labui. Užleidęs valdžią Algirdui, nors į ją turėjęs daugiau teisių, nes nušalinęs Jaunutį, po Algirdo mirties pagarbiai pripažinęs didžiuoju kunigaikščiu jo sūnų Jogailą, kuris savo dėdei atsimokėjęs klastingu nužudymu.

PDF 221-222

Atsakydamas Algirdas neužmiršo savitvardos, nenorėdamas ūmiu pykčio protrūkiu prarasti progą tartis. Jis įsakė gražiai priimti žygūną, tuo tarpu pats su broliu Kęstučiu (kaip tik tuo metu atvykusiu) skubiai aptarė reikalą ir be galo greitai, niekam nė žodžio nesakydamas, pasirengė karui. Iš visos Lietuvos, Žemaitijos ir Rusios sukvietė kunigaikščius su kariaunomis, o pirmiausia — savo brolius; kai apie gavėnios vidurį sutartą dieną jie pasirodė prie Vitebsko, kariuomenė ir patraukė į Maskvą.

PDF 229

Tad šis, norėdamas apginti savo teises į Rusią, nutarė, jog pirmiausia būtina kariauti su lietuviais. Mat Rusią valdė Algirdo broliai: Liubartas — Lvovą, Kęstutis — dideles žemes kitur Rusioje, o Jurgis Narimantaitis, jų brolėnas,— Kremenecą. Vis dėlto lenkai turėjo vengti karo su lietuviais, antraip galėjo palūžti iš karto susidūrę su daugybe kliūčių ir karo sunkenybių.

PDF 237

Už šį nuopelną kunigaikščio apdovanotas žemėmis ir nauju herbu, jis davė pradžią naujai kilmingųjų Ivanickių šeimai. Tuo tarpu su Kęstučiu nugalėtojai elgėsi pagarbiai, žiūrėdami į jį lyg į karalių; kai jis suteikė šiokių tokių vilčių, sakydamasis galįs priimti krikščionybę, sargybiniai, kurie jį saugojo, ėmė dar švelniau su juo elgtis. Tuo būdu radęs progą užmigdyti sargybinių budrumą, jis paspruko nakties tamsoje iš kalėjimo ir, nusigavęs be kliūčių pas savuosius, netrukus su broliu Liubartu įvedė į karaliaus užimtas Rusios žemes kariuomenę.

PDF 250

Norėdamas į šitai atsakyti kalaviju, o ne žodžiais, maršalas, magistro palieptas, tais pačiais metais du kartus įsiveržė į Lietuvą, vienu bei kitu žygiu pridarydamas didelių 1370 m e ta i nuostolių. Kęstučiui be galo rūpėjo kuo greičiausiai pradėti karą, kuriuo neseniai pagrasino ir kurį per neatsargumą pažadėjo pradėti. Delsti jis pajėgė tik tol, kol susirengė į didesnį žygį. Norint pulti priešą, kuris laukė, kol jis tesės duotą K ę stu tis n io k o ja Prūžodį, reikėjo iš tiesų galinsiją gos kariuomenės, todėl į žygį išsirengė ne tik su savo bei brolio Algirdo pulkais, sutelktais iš Lietuvos, Žemaitijos ir Rusios", bet ir su pakviestais į pagalbininkus totoriais.

PDF 251

Užėmęs kovos lauką, priešas džiaugėsi, tardamasis pasiekęs pergalę, tiesa, gana kruviną; jie čia ir sustojo, be vado nedrįsdami toliau žygiuoti. Tuo tarpu lietuviai, išsaugoję likusius karius, ramiai patraukė namo, išsigabendami laimikį — visą grobį. Kęstutis, sugrįžęs į Lietuvą, kur paėmė į žmonas vaidilutę Birutę, neilgai džiaugėsi ramiu gyvenimu, nors labai norėjo užmiršti savo vargus.

PDF 268

Jogaila atkakliai U žkariauja T rakus puolė Trakus, ir trakiškiai ilgai neatsilaikė: nesitikėdami iš niekur paramos, jie perėjo į Jogailos pusę, atiduodami miestą, pilis bei turtą. Kęstutis, savo ruožtu apie viską sužinojęs, paliko rusų pulkus, turėjusius toliau pulti Seversko NauK ęstu tis traukia p rieš gardą ir ginti apylinkes nuo Jogailą, su p a T raku s Kaributo antpuolių, o pats skubiai sugrįžo į Žemaitiją; čia greitosiomis surinkęs kariuomenę, persikėlė per Nerį ir susijungė su Vytautu, jau sutelkusiu gardiniečių pulkus. Kadangi neseniai per pasiuntinius buvo prašęs pagalbos iš Jonušo, Mazovijos kunigaikščio bei savo žento, ir toji pagalba diena iš dienos turėjo atvykti, jis kol kas nieko nedarė, nenorėdamas prieš Jogailą traukti su nedidele kariuomene ir be pagalbininkų stoti į lemiamą mūšį.

PDF 268-269

2 7 0 Be to, Jogaila, sulaukęs paramos iš Livonijos ir Prūsijos, jau traukė su kariuomene iš Vilniaus. Kęstutis žinojo, kad priešas vedasi didžiulę kariuomenę, kuriai jie neprilygsta nei ginkluote, nei karių skaičiumi. Tačiau šis senas karys ir vadas, pasikliaudamas savo reikalo teisumu ir žinodamas, jog atsitraukimas neatneš išsigelbėjimo, tik gėdą, ryžtingai patraukė prieš Jogailą ir atvirame lauke išrikiavo savo pulkus.

PDF 271

Mat nei geros savijautos, nei pasitikėjimo duotu žodžiu negali būti tada, kai, susitarus dėl ko su priešu, šis nepaliauja galvojęs apie naudą. Tą pačią naktį Jogaila, pamynęs draugystės bei giminystės ryšius, sulaužęs priesaiką ir sutrypęs svetingumą, įsakė suimti Kęstutį bei Vytautą: pirmąjį liepė nuvežti į Krėvą, antrąjį — įkalinti Vilniuje. Šitaip tas didvyris, ne vieną kartą ištrūkęs iš priešo nagų, dėl savo sumanumo tikras Lietuvos Odisėjas, o dėl narsumo — Achilas, žuvo gimtajame krašte per brolėno kaltę: penktą naktį Jogailos pasiųsti budeliai (žymiausi iš jų — valdovo miegamojo prižiūrėtojai Prokša, Bilgenis, Lisica ir kiti) Krėvos kalėjime jį pasmaugė.

PDF 155

Birutė (Biruta) Žemaičių didiko* duktė29, kuri iš pašaukimo tapo vaidilute būryje mergelių, saugojančių šventą Praurimės aukuro ugnį netoli Palangos, ant švento kalno. Žemaičių ir Trakų kunigaikščiui Kęstučiui, grįžtančiam iš žygio prieš kryžiuočius, pasitaikė pažinti tą nepaprastai reto grožio mergelę, pamilo ją ir, kai ji turėjo atsisakyti duoti ranką dėl skaistybės įžado, kurį buvo davusi deivei, jis išsivežė ją prieš jos valią į savo kunigaikštysčių sostinę, arba į Naujuosius Trakus, ir ten vedė kaip žmoną. Su ja Kęstutis turėjo sūnus Patriką, Vytautą, Tautvilą, Sigailą, arba Žygimantą, bei dukterį Danutę.

PDF 215

Iš jos sūnūs: Manvydas (Montwid, tai reiškia: Vidos pasaulis) gimė 1276 metais ir Narimantas (Narimund, tai reiškia: Pasaulio pabaiga, nes Vida mirė tuoj po jo gimimo) - 1277 metais. Antroji žmona buvo Smolensko kunigaikštytė Olga. Išjos sūnūs: Algirdas (Olgerd, tai reiškia: Olgos meilė4 5), gimęs 1296 metais, ir Kęstutis (Kiejstut, tai reiškia: Klastūnas - Fortelnik) - 1297 metais.

PDF 276

Antai Lydos apskrityje, Žirmūnų parapijoje, yra miškas, kurio vardas Trakai (Troki). Ta pati mintis ateina Okolskiui straipsnyje apie Vyčio herbą, kur jis kalba apie Gediminą, tačiau klysta Strijkovskio suvedžiotas, kad Trakus taip praminęs Gediminas, kadangi Gediminas įkūrė ne Senuosius, bet Naujuosius Trakus, o ne Kęstutis. Lietuviai minėtus diržus vadina Risietis, taigi jiems nebuvo reikalo skolintis iš svetimos kalbos daikto pavadinimo, nes jį turėjo savo pačių kalboje.

PDF 69

nučio. Didysis kunigaikštis Algirdas nespėjo skirtu laiku 2 iš Vitebsko atvykti j Vilnių, o didysis kunigaikštis Kęstutis, greitai atjojęs į Vilnių, užėmė Vilniaus miestą; didysis kunigaikštis Jaunutis, išgirdęs apie tai, pabėgo j Taurakalnį ir tenai naktį3 peršalo. Tenai jį sugavę, parvežė pas jo brolį, didįjį kunigaikštį Kęstutį.

PDF 175

Man tai buvo labai skaudu. Dėl to aš skundžiausi dažnai kunigaikščiui Jogailai ir mačiau aiškiai, kad aš čia ničnieko negalėjau padaryti ir negalėjau nieku būdu tų privilegijų nusimesti. Ir aš prašiau kunigaikštį Jogailą raštų bei privilegijų dėl tų žemių, kurias jis man buvo davęs, dėl rusų žemės7, kuri buvo priklausiusi Liubartui", kad aš ją galėčiau pasilaikyti.

PDF 177

Ir man pačiam jis taip pat davė žodį kunigaikščio Jogailos vardu ir savo vardu, ir [davėj savo ranką. Ir mūsų tėvas patikėjo jais, ir aš, ir nujojome sykiu su kunigaikščiu Jogaila, pasitikėdami jų duotu žodžiu ir ranka. Ir po duoto žodžio suėmė jie mūsų tėvą ir jį nužudė.

PDF 218

1 0 Kęstutis — ketvirtas a r penktas Gedimino sūnus, gimęs apie 1300 m. Nuo kada pradėjo valdyti Trakus ir koks buvo pradinis jo dalies plotas — tikslesnių žinių nėra. 1341 m. neabejotinai valdė Žemaičius, Trakų kunigaikštystę su Gardinu ir Palenkę su Brastų.

PDF 276

Taigi Kęstučio dvaras buvo vieta, kur daugiausia turėta žinių apie visus kaimynus. Netenka abejoti, kad tokiose sąlygose beaugąs Vytautas galėjo anksti susipažinti su valstybės reikalais. Nesibaigią karo žygiai iš mažens auklėjo jame karingumą, kuriuo jis vėliau taip pasižymėjo. Atkakli jo tėvo kova dėl gimtojo krašto turėjo žadinti ir Vytauto sieloje didelę tėvynės meilę — nors apie patriotizmą dabartine žodžio prasme kalbėti netenka.

PDF 25

Didžiausios autoriaus pagarbos nusipelnė Kęstutis. J is — „vyras vingraus proto, mokėjęs atremti bet kokį likimo smūgį", surasdavo „išeitį iš bemaž beviltiškos padėties". Visa tai jis aukojęs tėvynės labui. Užleidęs valdžią Algirdui, nors į ją turėjęs daugiau teisių, nes nušalinęs Jaunutį, po Algirdo mirties pagarbiai pripažinęs didžiuoju kunigaikščiu jo sūnų Jogailą, kuris savo dėdei atsimokėjęs klastingu nužudymu.

PDF 216

Ilgą laiką šiaip ne taip tramdoma nesantaika pavirto tikru sąmokslu: Kęstutis bei Algirdas slapta sutarė iš Jaunučio atimti valdžią. Kadangi Algirdas ar išIš Ja u n u čio a tim a m a sisukinėjo, ar tikrai sutartu v a ld ž ia laiku negalėjo iš Vitebsko atvykti, Kęstutis, netoli sostinės esančiuose Trakuose tvarkęs visus sąmokslo reikalus, lapkričio 22 dieną slapta į Vilnių įvedė kariuomenę ir paryčiu užėmė abi pilis. Pabudęs iš miego ir išgirdęs triukšmą, Jaunutis paspruko iš pilies ir pusnuogis pasileido bėgti, tačiau Kęstučio raiteliai jį iš miško atgal sugrąžino.

PDF 229

Tad šis, norėdamas apginti savo teises į Rusią, nutarė, jog pirmiausia būtina kariauti su lietuviais. Mat Rusią valdė Algirdo broliai: Liubartas — Lvovą, Kęstutis — dideles žemes kitur Rusioje, o Jurgis Narimantaitis, jų brolėnas,— Kremenecą. Vis dėlto lenkai turėjo vengti karo su lietuviais, antraip galėjo palūžti iš karto susidūrę su daugybe kliūčių ir karo sunkenybių.

PDF 250

Norėdamas į šitai atsakyti kalaviju, o ne žodžiais, maršalas, magistro palieptas, tais pačiais metais du kartus įsiveržė į Lietuvą, vienu bei kitu žygiu pridarydamas didelių 1370 m e ta i nuostolių. Kęstučiui be galo rūpėjo kuo greičiausiai pradėti karą, kuriuo neseniai pagrasino ir kurį per neatsargumą pažadėjo pradėti. Delsti jis pajėgė tik tol, kol susirengė į didesnį žygį. Norint pulti priešą, kuris laukė, kol jis tesės duotą K ę stu tis n io k o ja Prūžodį, reikėjo iš tiesų galinsiją gos kariuomenės, todėl į žygį išsirengė ne tik su savo bei brolio Algirdo pulkais, sutelktais iš Lietuvos, Žemaitijos ir Rusios", bet ir su pakviestais į pagalbininkus totoriais.

PDF 251

Užėmęs kovos lauką, priešas džiaugėsi, tardamasis pasiekęs pergalę, tiesa, gana kruviną; jie čia ir sustojo, be vado nedrįsdami toliau žygiuoti. Tuo tarpu lietuviai, išsaugoję likusius karius, ramiai patraukė namo, išsigabendami laimikį — visą grobį. Kęstutis, sugrįžęs į Lietuvą, kur paėmė į žmonas vaidilutę Birutę, neilgai džiaugėsi ramiu gyvenimu, nors labai norėjo užmiršti savo vargus.

PDF 268

Jogaila atkakliai U žkariauja T rakus puolė Trakus, ir trakiškiai ilgai neatsilaikė: nesitikėdami iš niekur paramos, jie perėjo į Jogailos pusę, atiduodami miestą, pilis bei turtą. Kęstutis, savo ruožtu apie viską sužinojęs, paliko rusų pulkus, turėjusius toliau pulti Seversko NauK ęstu tis traukia p rieš gardą ir ginti apylinkes nuo Jogailą, su p a T raku s Kaributo antpuolių, o pats skubiai sugrįžo į Žemaitiją; čia greitosiomis surinkęs kariuomenę, persikėlė per Nerį ir susijungė su Vytautu, jau sutelkusiu gardiniečių pulkus. Kadangi neseniai per pasiuntinius buvo prašęs pagalbos iš Jonušo, Mazovijos kunigaikščio bei savo žento, ir toji pagalba diena iš dienos turėjo atvykti, jis kol kas nieko nedarė, nenorėdamas prieš Jogailą traukti su nedidele kariuomene ir be pagalbininkų stoti į lemiamą mūšį.

PDF 268-269

2 7 0 Be to, Jogaila, sulaukęs paramos iš Livonijos ir Prūsijos, jau traukė su kariuomene iš Vilniaus. Kęstutis žinojo, kad priešas vedasi didžiulę kariuomenę, kuriai jie neprilygsta nei ginkluote, nei karių skaičiumi. Tačiau šis senas karys ir vadas, pasikliaudamas savo reikalo teisumu ir žinodamas, jog atsitraukimas neatneš išsigelbėjimo, tik gėdą, ryžtingai patraukė prieš Jogailą ir atvirame lauke išrikiavo savo pulkus.

PDF 69

nučio. Didysis kunigaikštis Algirdas nespėjo skirtu laiku 2 iš Vitebsko atvykti j Vilnių, o didysis kunigaikštis Kęstutis, greitai atjojęs į Vilnių, užėmė Vilniaus miestą; didysis kunigaikštis Jaunutis, išgirdęs apie tai, pabėgo j Taurakalnį ir tenai naktį3 peršalo. Tenai jį sugavę, parvežė pas jo brolį, didįjį kunigaikštį Kęstutį.

PDF 69

Ir didysis kunigaikštis Kęstutis tarė savo broliui, didžiajam kunigaikščiui Algirdui: ,,Tau dera būti Vilniuje didžiuoju kunigaikščiu, tu mūsų vyriausiasis brolis, o aš eisiu išvien su tavimi." Ir įsodino jį Vilniuje į didžiojo kunigaikščio sostą, o Jaunučiui davė Zaslavlį 4. Ir vienudu nutaria, kad visi broliai privalėsią klausyti didžiojo kunigaikščio Algirdo, o valsčius ir kaimus pasidalysią.

PDF 78

Didysis kunigaikštis Jogaila buvo davęs Polocką savo broliui Skirgailai, o tie jo nepriėmė. Didysis kunigaikštis Jogaila nusiuntė į Polocką savo lietuvių ir rusų kariuomenę su savo broliu, didžiuoju kunigaikščiu Skirgaila, ir ji apgulė miestą 47. Ir didysis kunigaikštis Kęstutis vėl ėmė verkdamas skųstis savo sūnui, didžiajam kunigaikščiui Vytautui, dėl kunigaikščio Jogailos: ,,Jis anksčiau mane didžiausiai įskaudino, išleisdamas už vergo mano giminaitę, o savo seserį, o dabar — aš žinau — su vokiečiais bičiuliaujasi, sudarė prieš mus sandėrį.

PDF 78-79

Tas žygūnas suranda didįjį kuSJ nigaikštį Vytautą Gardine, nes jis jau buvo iš Drohičino atvykęs į Gardiną. Didysis kunigaikštis Vytautas per vieną dieną atskuba iš Gardino pas savo tėvą, didįjį kunigaikštį Kęstutį. O šis tarė savo sūnui, didžiajam kunigaikščiui Vytautui: „Tu manim netikėjai.

PDF 608

Kryžėjai, norėdami ta dimgsčia naudoti, nuleido siuntinius pas Kęstutį, tardami, jei jis persikrikštys, galės su kryžėjų talka brolį nuveikti ir vienas valdžioniu tapti. Ant to Kęstutis taip didžiai supykęs, jog, nupjaustydinęs nosis ir ausis kryžėjų siuntiniams, sugrąžino juos, tą sakydamas, jog kitus pranašus su tokiu begėdingu tarimu jis lieps į kryžių įspyloti, kaipogi išmintingas Kęstutis nenorėjo regėti sau apmaudo atlyžusio pragaru savo tėvainės. Kaip tenai vyko kryžėjams beparkumpti, nėra raštuose minavojama; jei būt laimėję, rodos nebūt užmiršę girtis.