Skirgaila skubėjo iš Rusios pralaužti Vytauto vykdyto apsupimo žiedo.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 321
Po šio įvykio apsuptieji atgavo drąsą, \nmanydami, jog sėkmingai prasidėjęs karas sėkmingai \nir baigsis, tuo tarpu Vytautas bei kryžiuočiai nusivylė, \nypač tada, kai patyrė, jog pilyje tvarkosi vienas Oles\nnickis, o lietuvių neapykanta išvykusiam Skirgailai \nsmarkiai atvėso. Vis dėlto, nepraradę visų vilčių, nuta\nrė stoti į kovą. Porą kartų pa- \nPuola, \np a tird a m a s \nbandė visomis jėgomis pulti \nnuostolių \npilis ir abu kartus buvo at\nstumti su nuostoliais.
Kazimieras Skirgaila turėjo pasitenkinti gautomis kunigaikštystėmis ir nesiekti Lietuvos didžiojo kunigaikščio vardo.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 328
Alek\nsandras Vytautas su žmona\nOna savo bei savo palikuonių vardu turįs prisiekti, kad\njis su visomis Lietuvos valdomis amžinai liksiąs paklus\nnus bei ištikimas karaliui; šventai saugosiąs Lietuvos\nkunigaikštystės sąjungą ir sandraugą su Lenkijos ka\nralyste, nebandydamas nei nuo jos atsiskirti, nei ją pa\nžeisti; visada laikysiąs savo draugais ir priešais Lenkijos\nkaralystės bei Lenkijos karaliaus draugus ir priešus; su\nSkirgaila visada stengsiąsis gyventi taikoje ir broliškoje\nsantarvėje; skirsiąs lėšų ir duosiąs karių atkariauti Skir\ngailai bei jo palikuonims Kijevo kunigaikštystę su viso\nmis jos valdomis, tuojau pat jam atiduosiąs valdyti Tra\nkus, Kremenecą ir kai kurias kitas mažesnes valdas.\nTuo tarpu Kazimieras Skirgaila, pasitenkinęs gautomis\nkunigaikštystėmis, nesieksiąs Lietuvos didžiojo kuni\ngaikščio vardo. Karalius Jogaila neskirsiąs be Vytauto\n330\n\n## Puslapis 329\n\nžinios ir sutikimo Vilniaus, Vitebsko, Merkinės ir Gar\ndino pilių viršininkų.
Vienuolyno viršininkas slapta įpylė nuodų Skirgailai, kai šis po medžioklės užsuko į rusų vienuolyną.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 342
Vis dėlto neil\ngai jis džiaugėsi naujomis\nvaldomis, kurių taip aistringai troško: džiaugsmą nu\ntraukė kito žmogaus nedorumas. Mat vieną kartą Skir\ngaila po smagios medžioklės užsuko į netolimą rusų\nvienuolyną ir čia po puikių pietų susimanė gerti; įsi\nlinksminęs sugalvojo varžytis, kas daugiau išgers; ka\ndangi nebuvo ragautojo, vienuolyno viršininkas, pava\ndavęs tuo metu Kijevo metropolitą, slaptai jam įpylė\nnuodų. Aiškus nusikaltimas, tačiau daug kas troško\nšitokios baigties, kai nekenčiamas valdovas savo gyvy\nbe užmoka už gyvybes tų, kurių nelaimei ketino gyven\nti.
Kojelavičiaus pasakojime Skirgailos puikybė ir žiaurumas kartu su nuolatiniais priešų antpuoliais palaužė aptariamo vyro kantrybę.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 319
Sunkūs, bemaž nuolatiniai priešų antpuoliai, pagaliau Skirgailos puikybė ir žiauru mas aiškiai palaužė šio vyro kantrybę. Jį pakeitė Jo nas Olesnickis, kaip reta kas išgarsėjęs Lenkijoje ir ka ro žygiais, ir protėvių kilmės senumu. Tiesa, liko žmo nių, kursčiusių vidaus nesantarvę, nes tebebuvo visų nekenčiamas Kazimieras Skirgaila.
Po Olesnickio sėkmės apsuptieji atgavo drąsą, o Vytautas ir kryžiuočiai nusivylė sužinoję, kad pilyje tvarkosi Olesnickis ir atvėso neapykanta Skirgailai.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 321
Po šio įvykio apsuptieji atgavo drąsą, \nmanydami, jog sėkmingai prasidėjęs karas sėkmingai \nir baigsis, tuo tarpu Vytautas bei kryžiuočiai nusivylė, \nypač tada, kai patyrė, jog pilyje tvarkosi vienas Oles\nnickis, o lietuvių neapykanta išvykusiam Skirgailai \nsmarkiai atvėso. Vis dėlto, nepraradę visų vilčių, nuta\nrė stoti į kovą. Porą kartų pa- \nPuola, \np a tird a m a s \nbandė visomis jėgomis pulti \nnuostolių \npilis ir abu kartus buvo at\nstumti su nuostoliais.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Neilgai gaišęs, karalius ėmėsi vi sokiais būdais taikyti valstybės galvas, kunigaikš čius Skirgailą bei Vytautą. Siekdamas santarvės, pats nesiėmė tarpininkauti, nenorėdamas sukelti abipu sės brolių neapykantos. Tarpininke patys kunigaikščiai pasirinko karalienę Jadvygą. K a ra lien ei tarpinin- Jos rūpesčiu, po ilgų žodinių kau ja n t, S k irgaila ir ginčų galop buvo susitarta V y ta u ta s su sita ik o šitokiomis sąlygomis. Alek sandras Vytautas su žmona Ona savo bei savo palikuonių vardu turįs prisiekti, kad jis su visomis Lietuvos valdomis amžinai liksiąs paklus nus bei ištikimas karaliui; šventai saugosiąs Lietuvos kunigaikštystės sąjungą ir sandraugą su Lenkijos ka ralyste, nebandydamas nei nuo jos atsiskirti, nei ją pa žeisti; visada laikysiąs savo draugais ir priešais Lenkijos karalystės bei Lenkijos karaliaus draugus ir priešus; su Skirgaila visada stengsiąsis gyventi taikoje ir broliškoje santarvėje; skirsiąs lėšų ir duosiąs karių atkariauti Skir gailai bei jo palikuonims Kijevo kunigaikštystę su viso mis jos valdomis, tuojau pat jam atiduosiąs valdyti Tra kus, Kremenecą ir kai kurias kitas mažesnes valdas.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Gavęs šį kraštą, Vladimiras ilgainiui aprimo ir nieko daugiau nebereikalavo: viskuo patenkintas, ne jausdamas pavydo, nebijodamas pavojų, gražiai valdė šias žemes, ketindamas jas perduoti palikuonims. įkū ręs Slucko miestą, per sūnų Aleksandrą (vietiniai žmo nės jį vadina Olelka) paliko busimosioms kartoms Sluc ko kunigaikščio vardą, kuris, kad ir ne toks kilmingas, tačiau *dėl tėvynės labui atliktų žygdarbių, ypač kovo jant prieš skitus, gerokai didingesnis nei kiti. Skirgaila, nelaukdamas, kol bus tvarkingai perduo tos pažadėtos pilys, užpuolė kurias ne kurias su savo kariuomene ir užėmė; neramiam ir įtaringam žmogui rodėsi, jog viskas dedasi per- Skirgaila nu n u odija- nelyg lėtai ir ne taip, kaip m a s buvo sakoma. Vis dėlto neil gai jis džiaugėsi naujomis valdomis, kurių taip aistringai troško: džiaugsmą nu traukė kito žmogaus nedorumas.