Skirgaila skubėjo iš Rusios pralaužti Vytauto vykdyto apsupimo žiedo. Kazimieras Skirgaila turėjo pasitenkinti gautomis kunigaikštystėmis ir nesiekti Lietuvos didžiojo kunigaikščio vardo. Vienuolyno viršininkas slapta įpylė nuodų Skirgailai, kai šis po medžioklės užsuko į rusų vienuolyną.
Po šio įvykio apsuptieji atgavo drąsą, \nmanydami, jog sėkmingai prasidėjęs karas sėkmingai \nir baigsis, tuo tarpu Vytautas bei kryžiuočiai nusivylė, \nypač tada, kai patyrė, jog pilyje tvarkosi vienas Oles\nnickis, o lietuvių neapykanta išvykusiam Skirgailai \nsmarkiai atvėso. Vis dėlto, nepraradę visų vilčių, nuta\nrė stoti į kovą. Porą kartų pa- \nPuola, \np a tird a m a s \nbandė visomis jėgomis pulti \nnuostolių \npilis ir abu kartus buvo at\nstumti su nuostoliais.
Alek\nsandras Vytautas su žmona\nOna savo bei savo palikuonių vardu turįs prisiekti, kad\njis su visomis Lietuvos valdomis amžinai liksiąs paklus\nnus bei ištikimas karaliui; šventai saugosiąs Lietuvos\nkunigaikštystės sąjungą ir sandraugą su Lenkijos ka\nralyste, nebandydamas nei nuo jos atsiskirti, nei ją pa\nžeisti; visada laikysiąs savo draugais ir priešais Lenkijos\nkaralystės bei Lenkijos karaliaus draugus ir priešus; su\nSkirgaila visada stengsiąsis gyventi taikoje ir broliškoje\nsantarvėje; skirsiąs lėšų ir duosiąs karių atkariauti Skir\ngailai bei jo palikuonims Kijevo kunigaikštystę su viso\nmis jos valdomis, tuojau pat jam atiduosiąs valdyti Tra\nkus, Kremenecą ir kai kurias kitas mažesnes valdas.\nTuo tarpu Kazimieras Skirgaila, pasitenkinęs gautomis\nkunigaikštystėmis, nesieksiąs Lietuvos didžiojo kuni\ngaikščio vardo. Karalius Jogaila neskirsiąs be Vytauto\n330\n\n## Puslapis 329\n\nžinios ir sutikimo Vilniaus, Vitebsko, Merkinės ir Gar\ndino pilių viršininkų.
Vis dėlto neil\ngai jis džiaugėsi naujomis\nvaldomis, kurių taip aistringai troško: džiaugsmą nu\ntraukė kito žmogaus nedorumas. Mat vieną kartą Skir\ngaila po smagios medžioklės užsuko į netolimą rusų\nvienuolyną ir čia po puikių pietų susimanė gerti; įsi\nlinksminęs sugalvojo varžytis, kas daugiau išgers; ka\ndangi nebuvo ragautojo, vienuolyno viršininkas, pava\ndavęs tuo metu Kijevo metropolitą, slaptai jam įpylė\nnuodų. Aiškus nusikaltimas, tačiau daug kas troško\nšitokios baigties, kai nekenčiamas valdovas savo gyvy\nbe užmoka už gyvybes tų, kurių nelaimei ketino gyven\nti.
Sunkūs, bemaž nuolatiniai priešų antpuoliai, pagaliau Skirgailos puikybė ir žiauru mas aiškiai palaužė šio vyro kantrybę. Jį pakeitė Jo nas Olesnickis, kaip reta kas išgarsėjęs Lenkijoje ir ka ro žygiais, ir protėvių kilmės senumu. Tiesa, liko žmo nių, kursčiusių vidaus nesantarvę, nes tebebuvo visų nekenčiamas Kazimieras Skirgaila.
Po Olesnickio sėkmės apsuptieji atgavo drąsą, o Vytautas ir kryžiuočiai nusivylė sužinoję, kad pilyje tvarkosi Olesnickis ir atvėso neapykanta Skirgailai.
Po šio įvykio apsuptieji atgavo drąsą, \nmanydami, jog sėkmingai prasidėjęs karas sėkmingai \nir baigsis, tuo tarpu Vytautas bei kryžiuočiai nusivylė, \nypač tada, kai patyrė, jog pilyje tvarkosi vienas Oles\nnickis, o lietuvių neapykanta išvykusiam Skirgailai \nsmarkiai atvėso. Vis dėlto, nepraradę visų vilčių, nuta\nrė stoti į kovą. Porą kartų pa- \nPuola, \np a tird a m a s \nbandė visomis jėgomis pulti \nnuostolių \npilis ir abu kartus buvo at\nstumti su nuostoliais.