Skirgaila skubėjo iš Rusios pralaužti Vytauto vykdyto apsupimo žiedo. Kazimieras Skirgaila turėjo pasitenkinti gautomis kunigaikštystėmis ir nesiekti Lietuvos didžiojo kunigaikščio vardo. Vienuolyno viršininkas slapta įpylė nuodų Skirgailai, kai šis po medžioklės užsuko į rusų vienuolyną.
Po šio įvykio apsuptieji atgavo drąsą, manydami, jog sėkmingai prasidėjęs karas sėkmingai ir baigsis, tuo tarpu Vytautas bei kryžiuočiai nusivylė, ypač tada, kai patyrė, jog pilyje tvarkosi vienas Olesnickis, o lietuvių neapykanta išvykusiam Skirgailai smarkiai atvėso. Vis dėlto, nepraradę visų vilčių, nutarė stoti į kovą. Porą kartų paPuola, p a tird a m a s bandė visomis jėgomis pulti nuostolių pilis ir abu kartus buvo atstumti su nuostoliais.
Aleksandras Vytautas su žmona Ona savo bei savo palikuonių vardu turįs prisiekti, kad jis su visomis Lietuvos valdomis amžinai liksiąs paklusnus bei ištikimas karaliui; šventai saugosiąs Lietuvos kunigaikštystės sąjungą ir sandraugą su Lenkijos karalyste, nebandydamas nei nuo jos atsiskirti, nei ją pažeisti; visada laikysiąs savo draugais ir priešais Lenkijos karalystės bei Lenkijos karaliaus draugus ir priešus; su Skirgaila visada stengsiąsis gyventi taikoje ir broliškoje santarvėje; skirsiąs lėšų ir duosiąs karių atkariauti Skirgailai bei jo palikuonims Kijevo kunigaikštystę su visomis jos valdomis, tuojau pat jam atiduosiąs valdyti Trakus, Kremenecą ir kai kurias kitas mažesnes valdas. Tuo tarpu Kazimieras Skirgaila, pasitenkinęs gautomis kunigaikštystėmis, nesieksiąs Lietuvos didžiojo kunigaikščio vardo. Karalius Jogaila neskirsiąs be Vytauto 330 ## Puslapis 329 žinios ir sutikimo Vilniaus, Vitebsko, Merkinės ir Gardino pilių viršininkų.
Sunkūs, bemaž nuolatiniai priešų antpuoliai, pagaliau Skirgailos puikybė ir žiaurumas aiškiai palaužė šio vyro kantrybę. Jį pakeitė Jonas Olesnickis, kaip reta kas išgarsėjęs Lenkijoje ir karo žygiais, ir protėvių kilmės senumu. Tiesa, liko žmonių, kursčiusių vidaus nesantarvę, nes tebebuvo visų nekenčiamas Kazimieras Skirgaila.
Po Olesnickio sėkmės apsuptieji atgavo drąsą, o Vytautas ir kryžiuočiai nusivylė sužinoję, kad pilyje tvarkosi Olesnickis ir atvėso neapykanta Skirgailai.
Po šio įvykio apsuptieji atgavo drąsą, manydami, jog sėkmingai prasidėjęs karas sėkmingai ir baigsis, tuo tarpu Vytautas bei kryžiuočiai nusivylė, ypač tada, kai patyrė, jog pilyje tvarkosi vienas Olesnickis, o lietuvių neapykanta išvykusiam Skirgailai smarkiai atvėso. Vis dėlto, nepraradę visų vilčių, nutarė stoti į kovą. Porą kartų paPuola, p a tird a m a s bandė visomis jėgomis pulti nuostolių pilis ir abu kartus buvo atstumti su nuostoliais.
Vis dėlto neilgai jis džiaugėsi naujomis valdomis, kurių taip aistringai troško: džiaugsmą nutraukė kito žmogaus nedorumas. Mat vieną kartą Skirgaila po smagios medžioklės užsuko į netolimą rusų vienuolyną ir čia po puikių pietų susimanė gerti; įsilinksminęs sugalvojo varžytis, kas daugiau išgers; kadangi nebuvo ragautojo, vienuolyno viršininkas, pavadavęs tuo metu Kijevo metropolitą, slaptai jam įpylė nuodų. Aiškus nusikaltimas, tačiau daug kas troško šitokios baigties, kai nekenčiamas valdovas savo gyvybe užmoka už gyvybes tų, kurių nelaimei ketino gyventi.