Karijoto Gediminaičio sūnūs Borisas ir Konstantinas Podolėje prisidėjo prie Lietuvos ir Lenkijos suartėjimo.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 290
Lietuvai ir Lenkijai suartėti įtakos turėjo ir Jogailos pusbroliai, Podolėje įsikūrę dėdės Karijoto Gediminaičio sūnūs, ypač Borisas ir Konstantinas. Būdami jau lotyniškai krikštyti, iš Podolės jie palaikė ryšius su Krokuva ir ją lankė. Labiausiai Konstantinas, kuriam rūpėjo Padolę apsaugoti nuo totorių, buvo Lietuvos ir Lenkijos sąjungos šalininkas.
Karijotas buvo Lietuvos valdovo Algirdo brolis ir valdė Lietuvos Naugarduką.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 47
Neišlaikę spaudimo totoriai bėgo“ žuvo daug murzy ir ulonų. Mūšio padariniai „Pasakojime apie Podolę“ tei- giama, kad Lietuvos valdovo Algirdo brolio Karijoto, val- dančio Lietuvos Naugarduką, sūnūs - trys broliai Karijotaičiai, leidus Algirdui, su Lietuvos žemės pagalba, pa- traukė į Podolės žemę (Mažoji Podolė tarp Aukštutinių Pietinio Bugo ir Dniestro, taigi į vakarus nuo minėtos mūšio vietos), kurioje nebuvo nė vie- nos pilies. Jie susidraugavę su vietiniais atamanais, ėmė ginti Podolės žemę, neduoti duok- lės jų baskakams.
Algirdas, apvalęs Podolę nuo totorių, atidavė kraštą brolio Karijoto sūnums Aleksandrui, Konstantinui, Teodorui ir Jurgiui už pagalbą kare.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 220
Tie, kuriems pavyko P o d o lės pasprukti nuo mirties, įsikū rė Dobrudžos krašte prie Du nojaus (tose vietose, kur iš Rusios važiuojama į Tra kiją): šių palikuonys net dabar tebekalba slavų kalba ir tebeprisimena savo protėvius, lietuvių iš Podolės iš varytus. Apvalęs Podolę nuo totorių, Algirdas atidavė šį kraštą savo giminaičiams, brolio Karijoto sūnums — Aleksandrui, Konstantinui, Teodorui ir Jurgiui, iš ku rių buvo susilaukęs pagalbos per šį karą. Paliko čia jiems ir dalį karių kraštui ginti nuo priešų.
Karijotas, antrasis sūnus, gimė 1301 m. ir gavo Naugarduką.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 485
Antrasis sūnus Karijotas, gimęs 1301 metais, gavo Nau\ngarduką.
Teodoras Narbutas daro išvadą, kad tais metais Karijotas gavo kunigaikštystę.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 486
Iš to matyti, \nkad tais metais Karijotas .gavo kunigaikštystę.
Teodoras Narbutas Karijotą įvardija kaip didžiojo kunigaikščio brolį ir pasiuntinybės pas chaną Džanibeką vadovą.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 96-97
Per pastaruosius trejus Dusmerio val dymo metus su kryžiuočiais susidūrimų nebuvo; taigi didysis kunigaikštis galėjo savo dėmesį ir karo žygius nukreipti į kitą šalį. Betgi prieš tai reikėjo atnaujinti artimesnius ryšius su toto riais; tad tučtuojau, aprimęs dėl kryžiuočių, išleido pas chaną Džanibeką iškilmingą pasiuntinybę, kuriai vadovavo didžiojo 98 kunigaikščio brolis Karijotas
Teodoras Narbutas rašo, kad didysis kunigaikštis Gediminas Karijoto sūnums Jurgiui, Aleksandrui, Konstantinui ir Teodorui nurodė siekti valdų Podolėje.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 106-107
Tos žemės, be valdovo, be valdžios ir paliktos tiesiog pačios sau, tik dėl derlingumo ir švelnaus klimato žmonėms patikusios, jau seniau buvo patraukusios didžiojo kunigaikš čio Gedimino dėmesį, juk jis prieš keliolika metų savo vaikai čiams, Karijoto sūnums - Jurgiui, Aleksandrui, Konstantinui1 2 ir Teodorui, buvo nurodęs siekti įsigyti valdų erdviame Podo lės krašte, kartkartėmis perbėgamame totorių duoklės rinkė - 1 Kad Podolę, tikriausiai jos dalį arčiausiai Dnestro, Lenkijos karalius Kazimieras Didysis buvo užkariavęs, liudija Kazimiero Jogailaičio laikų Lenkijos senatorių kalbos seimuose (Albertrandi. Panowanie Kazimierza. - T. I. - S. 67, 68*). Tačiau tuo laikotarpiu, apie kurį kalbama, tas kraštas valdovo neturėjo. 2 Tasai kunigaikštis Konstantinas savo laikais, ko gero, buvęs neeilinis žmogus, jei karalius Kazimieras Didysis kvietėsi jį į Krokuvą, norėdamas sosto paveldėtoju pasiskirti, ko pastarasis turėjo atsisakyti, nes nenorėjo rusų tikėjimo išsižadėti (Rankraštinė Lietuvos (Bychovco) kronika. - P. 36). Kojalavičius nurodo 1339 metus (p. 196). Tačiau jo chronologija klaidinga. Karalius Kazimieras buvo dar jaunas, vos trisdešimtuosius metus prade dantis (gimė 1310 metais, Secund. Kalen. Maii, tai yra prieš dvi dienas iki gegužės kalendų), nors 1339 metų birželio 28 dieną netekęs pirmosios žmo nos Onos, turėjo užtektinai laiko galvoti apie kitas vedybas. Ši klaida galėjo įsivelti dėl to, kad tarsi suvažiavime ar Krokuvos seime 1389 metais kara lius savo seserėną Liudviką iš Vengrijos pripažino sosto paveldėtoju tuo atveju, jei neturėtų vyriškos lyties palikuonių. Galėjo tam tikti seserėnas, bet ne svetimas kunigaikštis. Betgi žinoma, kad Santako seime 1355 metais Liudvikas buvo viešai pripažintas paveldėtoju (Naruszevvicz. -T. VI.-S. 258). Tad Konstantinas turėjo būti lankęsis Krokuvoje prieš pat tuos metus. Ir, ko gero, pačių draugiškiausių santykių su Lietuva laikais, tikriausiai po 1351 metų. Buvo jis karaliaus Kazimiero giminaitis pagal žmoną Oną, kurios sūnėnu jis galėjo būti. 108 jų ar periodiškai pasirodančių lupikautojų