Justinianas

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Tačiau didelė herulų dalis persikėlė iš Italijos į Grai- 493 m e ta i kiją, mat sutartys leido Bizantijos imperatoriui kviestis tą gentį į karo sąjungininkus. Štai, Justinianui viešpataujant, herulų, vadovaujamų Getero, pagalba pasinaudojo Belizarijus, nugalėjęs persus. Kita jų dalis, pasikvietusi iš tėvynės kunigaikštį Datą, įsikūrė prie Dunojaus Noriko pasienyje.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Žinios apie šį bendrinį pavadinimą buvo plačiai paplitusios, nes ir Prokopijus5 mini estus, kalbėdamas apie karingus Odoakro vadovaujamus herulus, kilusius iš estų tautos. Sis istorikas gyveno imperatoriaus Justiniano laikais, arba VI amžiuje. Po trijų amžių Eginhartas**, Karolio Didžiojo biografas, apie estus rašo taip: „Prie šios įlankos (Baltijos jūros) gyvena daug genčių, būtent danai ir švedai, taip pat tie, kuriuos mes vadiname normanais, jos turi šiaurinę dalį ir visas ten esančias salas; į pietus yra slavai ir estai (Aisti vietoj Aesti), o už jų gyvena kitos tautos“6.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Taip pat ir Romai antrąkart pakliuvus į Totilos rankas, kai Justinianas surinko kariuomenę, greta longobardų ir persų buvo herulų. Si kariuomenė buvo sutelkta Pado žemupyje 552 metais Naršui vadovaujant ir dalyvavo Taginos mūšyje; čia ir žuvo Totila. Nedaug herulų, gal išlikusių kažkur Rytų valstybės provincijose po to, kai prieš keturiasdešimt metų buvo išblaškyti, liko šiose vietose gyventi1.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Atgavęs Italiją, jis, mirus Justinianui, buvo kviečiamas atgal į Bizantiją, o herulai, vedami Alueto ir Filimunto, iš ten pasitraukė ir per Liguriją nukako į Trakiją, ketindami kaip ir anksčiau tarnauti imperatoriaus kariuomenėje, tuo tarpu likusieji, sukėlę maištą ir išsirinkę vadu Sindevaldą, užėmė Valeriją. Apie tuos pačius metus langobardai, vedami Albojino, iškeliavo iš Panonijos ir, pasikvietę dalytis grobiu įvai- 559 m e ta i rias sarmatų tauteles, tarp jų gepidus (kurie, pasak Prokopijaus, dalyvavo visuose herulų žygiuose), įsiveržė su didžiule kariuomene į Italiją. Po to Italijoje beveik ištisus du šimtmečius be pertraukos viešpatavo langobardai.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Taip pat ir Romai antrąkart pakliuvus į Totilos rankas, kai Justinianas surinko kariuomenę, greta longobardų ir persų buvo herulų. Si kariuomenė buvo sutelkta Pado žemupyje 552 metais Naršui vadovaujant ir dalyvavo Taginos mūšyje; čia ir žuvo Totila. Nedaug herulų, gal išlikusių kažkur Rytų valstybės provincijose po to, kai prieš keturiasdešimt metų buvo išblaškyti, liko šiose vietose gyventi1.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Žinios apie šį bendrinį pavadinimą buvo plačiai paplitusios, nes ir Prokopijus5 mini estus, kalbėdamas apie karingus Odoakro vadovaujamus herulus, kilusius iš estų tautos. Sis istorikas gyveno imperatoriaus Justiniano laikais, arba VI amžiuje. Po trijų amžių Eginhartas**, Karolio Didžiojo biografas, apie estus rašo taip: „Prie šios įlankos (Baltijos jūros) gyvena daug genčių, būtent danai ir švedai, taip pat tie, kuriuos mes vadiname normanais, jos turi šiaurinę dalį ir visas ten esančias salas; į pietus yra slavai ir estai (Aisti vietoj Aesti), o už jų gyvena kitos tautos“6.