Justinianas viešpatavo Bizantijoje, kai Belizarijus, padedamas Getero vadovaujamų herulų, nugalėjo persus. Imperatorius Justinianas šaltinyje siejamas su VI amžiumi, kai gyveno istorikas Prokopijus. Kai Roma antrąkart pateko Totilai, Justinianas surinko kariuomenę, kurioje greta longobardų ir persų buvo herulų.
Tačiau didelė herulų da\nlis persikėlė iš Italijos į Grai-\n493 m e ta i\nkiją, mat sutartys leido Bi\nzantijos imperatoriui kvies\ntis tą gentį į karo sąjungininkus. Štai, Justinianui vieš\npataujant, herulų, vadovaujamų Getero, pagalba pasi\nnaudojo Belizarijus, nugalėjęs persus. Kita jų dalis,\npasikvietusi iš tėvynės kunigaikštį Datą, įsikūrė prie\nDunojaus Noriko pasienyje.
Žinios apie šį bendrinį pa vadinimą buvo plačiai paplitusios, nes ir Prokopijus5 mi ni estus, kalbėdamas apie karingus Odoakro vadovauja mus herulus, kilusius iš estų tautos. Sis istorikas gyveno imperatoriaus Justiniano laikais, arba VI amžiuje. Po trijų amžių Eginhartas**, Karolio Didžiojo biografas, apie estus rašo taip: „Prie šios įlankos (Baltijos jūros) gy vena daug genčių, būtent danai ir švedai, taip pat tie, kuriuos mes vadiname normanais, jos turi šiaurinę dalį ir visas ten esančias salas; į pietus yra slavai ir estai (Aisti vietoj Aesti), o už jų gyvena kitos tautos“6.
Taip pat ir Romai antrąkart pakliuvus į Totilos rankas, kai Justinianas surinko ka riuomenę, greta longobardų ir persų buvo herulų. Si ka riuomenė buvo sutelkta Pado žemupyje 552 metais Nar šui vadovaujant ir dalyvavo Taginos mūšyje; čia ir žuvo Totila. Nedaug herulų, gal išlikusių kažkur Rytų valsty bės provincijose po to, kai prieš keturiasdešimt metų bu vo išblaškyti, liko šiose vietose gyventi1.
Atgavęs Italiją, jis, mi rus Justinianui, buvo kviečiamas atgal į Bizantiją, o herulai, vedami Alueto ir Filimunto, iš ten pasitrau kė ir per Liguriją nukako į Trakiją, ketindami kaip ir anksčiau tarnauti imperatoriaus kariuomenėje, tuo tar pu likusieji, sukėlę maištą ir išsirinkę vadu Sindevaldą, užėmė Valeriją. Apie tuos pačius metus langobar- dai, vedami Albojino, iškeliavo iš Panonijos ir, pasi kvietę dalytis grobiu įvai- 559 m e ta i rias sarmatų tauteles, tarp jų gepidus (kurie, pasak Prokopijaus, dalyvavo visuose herulų žygiuose), įsi veržė su didžiule kariuomene į Italiją. Po to Italijoje beveik ištisus du šimtmečius be pertraukos viešpatavo langobardai.
Taip pat ir Romai antrąkart pakliuvus į Totilos rankas, kai Justinianas surinko ka riuomenę, greta longobardų ir persų buvo herulų. Si ka riuomenė buvo sutelkta Pado žemupyje 552 metais Nar šui vadovaujant ir dalyvavo Taginos mūšyje; čia ir žuvo Totila. Nedaug herulų, gal išlikusių kažkur Rytų valsty bės provincijose po to, kai prieš keturiasdešimt metų bu vo išblaškyti, liko šiose vietose gyventi1.