Tai matyti ir iš to, kad 1562 m. Vitebsko „karo lauko“ seimas siuntė Žemaičių seniūną Joną Jeronimaitį Chodkevičių į Lenkiją prašyti karinės pagalbos, kartu unijos. Chodkevičius suprato tragišką dilemą: arba Lietuva susisaisto su Lenkija, arba Lietuvą užkariauja Rusija. Jonas Jeronimaitis Chodkevičius teigė: „Jūsų Didybės įsakyti mes čia su didžiu skausmu ir širdgėla buvome priversti nusileisti.
Jis pasirinko pirmąjį kelią, tačiau sten-\ngėsi išsiderėti kuo palankesnes sąlygas. J. J. Chodkevičius Liublino seime \n1569 m. birželio 28 d. priėmė unijos ir net vieno antspaudo, taigi – Lietuvos \nprijungimo prie Lenkijos – idėją.
Apgindamas LDK \nantspaudus, J. J. Chodkevičius pasiekė, kad konkretūs Lenkijos ir Lietu-\nvos ryšių nustatymo ar net unijos sudarymo klausimai būtų sprendžiami \nne Liublino seime, bet vėliau, todėl liko galimybė išsaugoti Lietuvos vals-\ntybingumą.
Apgindamas LDK \nantspaudus, J. J. Chodkevičius pasiekė, kad konkretūs Lenkijos ir Lietu-\nvos ryšių nustatymo ar net unijos sudarymo klausimai būtų sprendžiami \nne Liublino seime, bet vėliau, todėl liko galimybė išsaugoti Lietuvos vals-\ntybingumą.
Kreipda- masis į Žygimantą Augustą jis teigė: „Jūsų Didybės įsakyti mes čia su didžiu skausmu ir širdgėla buvome priversti nusileisti. Bet kaip mums skaudu, to negalime išreikšti žodžiu. Nes mes, kaip ištikimi savo tėvynės sūnūs, esame įpareigoti rūpintis jos labu, kiek pajėgdami. Jei dabar mes negalime jos ap- ginti, tai todėl, kad esame priversti nusileisti prieš kliūtis, likimą ir laiką.“ Po šių žodžių lietuviai su ašaromis puolė ant kelių prieš karalių, tai pravirkdė netgi lenkus.