Daugirdas, turėjęs galy-\nk u s\nbę turtų ir šalininkų, gražia\nkalba netruko Įrodyti luo\nmams savo nekaltumą, ir vėliau niekas jam daugiau ne\ndrįso prikaišioti šio nusikaltimo; norėdamas parodyti,\njog visai nieko bendra neturėjęs su sąmokslininkais, jis\nsmarkiai užsipuolė Leliušą, kam šis, girdi, leidęs nužu\ndyti valdovą jam pavaldžioje pilyje. Vis dėlto Leliušui\n4 72\n\n## Puslapis 471\n\nnepritaikė jokios rimtesnės nuobaudos, tik jį pašalino\niš senato, o Trakų vaivadiją perdavė Goštautui. Joną,\nČartorysko kunigaikštį, pasmerkė už akių ir atėmė iš\njo valdas, tačiau ne dėl to, kad senatas ir kunigaikštis\nnorėjo jam keršyti už Žygimantą, o todėl, kad ant jo\npyko, nes Čartoriskis išdidžiai atsisakė perduoti valsty\nbės iždui pasigrobtą turtą.
Neilgai džiaugėsi šiomis per galėmis. Mat Jono Goštauto vedama kariuomenė jį iš vijo iš visų Kijevo bei Seversko žemių, be to, atsiėmė Brianską ir Starodubą. Kartu su valdomis praradęs visas viltis, Mykolas sugrįžo į Maskvą, kur penketą metų gyveno vienuolyne.
Neilgai džiaugėsi šiomis per galėmis. Mat Jono Goštauto vedama kariuomenė jį iš vijo iš visų Kijevo bei Seversko žemių, be to, atsiėmė Brianską ir Starodubą. Kartu su valdomis praradęs visas viltis, Mykolas sugrįžo į Maskvą, kur penketą metų gyveno vienuolyne.
Ir jų dar nebuvo suvažiavusių, nes kai kurie buvo tolimuose Didžiosios Kunigaikštystės miestuose, srityse: 2emaičių seniūnas Kęsgailą2 Žemaitijoje, Jonas Goštautas3 Smolenske, nes jis tuo metu buvo Smolensko vietininku.
APIE JOGAILOS SŪNAUS KAZIMIERO IŠRINKIMĄ LIETUVOS \nDIDŽIUOJU KUNIGAIKŠČIU\nO Didžiosios Kunigaikštystės Ponų Taryba apie visa \ntai nieko nežinojo 1 — nei apie kunigaikščio Žygimanto\n126\n\n## Puslapis 122\n\nkėslus, nei apie Vilniaus ir Trakų vaivadų sąmokslų, \nnes kunigaikštis Žygimantas, rašydamas raštus visoms \nžemėms ir tolimiausiems miestams bei visiems didi\nkams, niekuo neišdavė savo pykčio. Ir jų dar nebuvo \nsuvažiavusių, nes kai kurie buvo tolimuose Didžiosios \nKunigaikštystės miestuose, srityse: 2emaičių seniūnas \nKęsgailą2 Žemaitijoje, Jonas Goštautas3 Smolenske, \nnes jis tuo metu buvo Smolensko vietininku. Didysis \nkunigaikštis Žygimantas rašė ir jam, kad skirtu laiku \natvažiuotų pas didįjį kunigaikštį Žygimantą, o į Smo\nlenską jo vieton nusiuntė Andrių Sakavičių * .
Būnant Kazimierui Vilniuje, Drohičino ir Melniko \nseniūnu buvo Jurgis Nosuta 8, paskirtas dar Žygiman\nto. Kai tik jis išgirdo, kad karalaitis Kazimieras pakel\ntas didžiuoju kunigaikščiu, o Mykoliukas Zygimantailis \npabėgo į Mazoviją, nusprendė su tais miestais pereiti \nMykoliuko Zygimantaičio tarnybon ir dar prikalbėjo \ndaugelį lenkų miestų atsiskirti nuo Lietuvos Didžiosios \nKunigaikštystės. Ir su visais tais miestais prisijungė \nprie Mazovijos ir ėmė tarnauti Mykoliukui\nIšgirdę apie tai tikrą žinią, didysis kunigaikštis Ka\nzimieras ir Didžiosios Kunigaikštystės Ponų Taryba \nskubiai siunčia su kariuomene Joną Goštautą, kurį, įke\nliant Kazimierą į sostą, buvo paskyrę didžiojo kuni\ngaikščio globėju, nes kunigaikštis Kazimieras dar bu\nvo mažametis.
Ir jis labai gailėjos, kad jo sugalvoti būdai virsta niekais ir daro naudą didžiajam kunigaikščiui Kazimierui, o jis pats krinta į duobę, kurią jam buvo iškasęs. Ir jis ėmė la bai bijoti, pabėgo į Brianską, į savo tolimiausią miestą. Būdamas Brianske, sutelkė nemaža kariuomenės ir su Maskvos pagalba 12 žygiuoja ir užima Kijevo miestą l3. Ir didysis kunigaikštis Kazimieras sutelkia visas sa vo Lietuvos jėgas ir skubiai siunčia savo globėją Joną Goštautą ".