Narbutas rašo, kad Johanas Foigtas vyriausiųjų žynių legendą laikė tuščiagarbio vienuolio išmone, bet šį priekaištą perėmė iš Hartknocho.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 433
Juk ponas Foigtas13 pateikia priekaištą, kad visa ta legenda apie vyriausiuosius žynius esanti kažkokio tuščiagarbio vienuolio išmonė... Sis vyriausiųjų žynių sąrašo pasmerkimas yra paimtas iš Hartknocho14, bet jis pareiškė tai nepateikdamas argumentų, vien kaip savo paties abejonę.
Narbutas rašo, kad Johanas Foigtas, remdamasis prūsų apskaitos knygomis, nurodė 1770 m. Semboje surinktą didelį gintaro kiekį.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 175
Sis didelis gintaro kiekis nėra perdėtas, nes -senovėje jo daugybė galėjo pranokti bet kokią šiandienę fantaziją. Ponas Foigtas, patvirtindamas tą patį, nurodo pavyzdį iš prūsų apskaitos knygų, kad 1770 metais Semboje surinkta daugiau kaip 411 laivo statinių, arba 65 760 svarų karališko svorio, gintaro2. Bet neaišku, ar tas romėnų riteris buvęs pačiose kasyklose, ar rašytojai tik teigia, kad tai įvykę Germanijoje arba kairiojoje Vyslos pakrantėje; ten galėjęs valdyti koks nors gotų, prekiavusių tiesiai -iš kasyklų gaunamu gintaru, karalius.
Pasak Narbuto, Reinchardo teiginys apie Stavaniją rėmėsi Johanu Foigtu ir vietovardžiais Stabinas bei Staviškės.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 273
Tačiau vokiečių senovės tyrinėtojai prirašė nemažai darbų, kurių daugelis tiesiog juokingi, o kiti visiškai nereikšmingi. Naujausias yra Reinchardo teigimas, paremtas pono Foigto1 2; pasak jo, Stavanija buvusi į pietus nuo Galindos ir Sūduvos ir priklausė Lenkijai, nes ten yra vietovardžių Stabinas, Staviškės. Tai bent etimologinių išvadų pagrindas!
Narbutas vertina, kad Johanas Foigtas, svarstydamas skirių ir hirių gentis, pateko į keblią padėtį ir darė netaiklias išvadas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 275
Senovės tyrinėtojai, pradedant Plinijaus kompiliacijomis ir baigiant nuodugniai mąstančiu Uphagenu, pasiklysta tarp prielaidų apie skiriu ir hirių gentis, net mokytasis ponas Foigtas patenka į keblią padėtį šia prasme ir daro visiškai netaiklias išvadas2. Pernelyg daug laiko reikėtų tam, kad paneigtume visas hipotezes, o antra vertus, tektų kartoti tai, ką jau rašėme arba ketiname vėliau parašyti. Skiriu kraštas turėjo tokias ribas: iš šiaurės ir rytų jos ėjo Nemuno upe, pradedant nuo tos vietos, j Lydos apskrityje, Rodūnios parapijoje, buvo skiriu gyvenvietė, įsikūrusi Bartėnų seniūnijoje.
III priede Narbutas pateikė Johano Foigto ištrauką apie dingusį Vitiemdijos kraštą ir Aistmarių ploto išsiplėtimą į rytus.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 344
333 ## Puslapis 344 * * * III priedas A p ie d in g u s į Vitiem dijos k ra štą Ištrauka iš Foigto (Gesch. Preuss. B. I. S. 677) Tai, kad Aistmarės1 gerokai išplėtė savo plotą, ypač į rytus, ir ten, kur šiandien tarp senos Baigos pilies ir Piliavos miesto viską dengia marių vandenys, ankstesniais laikais buvo gyvenama sausuma, jokiais požiūriais nėra naujas teiginys.
Pasak Narbuto, Johanas Foigtas manė, kad Salavija senais pagonių laikais buvo kitas Lietuvos kraštas, vadintas Pusne.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 369
Salavija Vienuolikta Prūsijos provincija buvo Salavija, Schalaueri. Jos sienas pažymėti yra labai sunku. Kadangi senais pagonių laikais ji nebuvo žinoma šiuo pavadinimu, bet, kaip mano ponas Foigtas, buvęs kitas Lietuvos kraštas, t. y. Pusnė.
Narbutas vertino, kad Johano Foigto tyrimas dėl aptariamos tvirtovės lokalizacijos prie Ząsupėnų buvo kiek klaidingas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 369
Ragainė Hartknocho išleistame Dusburgo veikale klaidingai pavadinta Ramige (p. III. C. 178). Ponas Foigtas rado Berlyno rankraštyje vietovardį Raganita, ir tai žinomas pats tikriausias pavadinimas, nes jis kilęs iš mitinio vardo Ragana.
Senovės tyrinėtojai, pradedant Plinijaus kom piliacijomis ir baigiant nuodugniai mąstančiu Uphagenu, pasiklysta tarp prielaidų apie skiriu ir hirių gentis, net mokytasis ponas Foigtas patenka į keblią padėtį šia prasme ir daro visiškai netaiklias išvadas2.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 275
Senovės tyrinėtojai, pradedant Plinijaus kompiliacijomis ir baigiant nuodugniai mąstančiu Uphagenu, pasiklysta tarp prielaidų apie skiriu ir hirių gentis, net mokytasis ponas Foigtas patenka į keblią padėtį šia prasme ir daro visiškai netaiklias išvadas2. Pernelyg daug laiko reikėtų tam, kad paneigtume visas hipotezes, o antra vertus, tektų kartoti tai, ką jau rašėme arba ketiname vėliau parašyti. Skiriu kraštas turėjo tokias ribas: iš šiaurės ir rytų jos ėjo Nemuno upe, pradedant nuo tos vietos, j Lydos apskrityje, Rodūnios parapijoje, buvo skiriu gyvenvietė, įsikūrusi Bartėnų seniūnijoje.
Iš dalies tai buvo pono Foigto studijos apie senovės Sambijos vitingus (Geschichte der Eidechsen Gesellschaft in Preussen.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 346
Iš dalies tai buvo pono Foigto studijos apie senovės Sambijos vitingus (Geschichte der Eidechsen Gesellschaft in Preussen. S. 206—208) teiginiai; tačiau ten nepakako vietos viską plačiai išdėstyti, ir tik vienas dokumentas su pradingusios žemės dydžio aprašymu sudarė svarbiausio įrodymo pagrindą. Čia plačiau panagrinėsime tuos teiginius.
Ponas Foigtas rado Berlyno rankraštyje vietovardį Raganita, ir tai žinomas pats tikriausias pavadinimas, nes jis kilęs iš mitinio vardo Ragana.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 369
Ragainė Hartknocho išleistame Dusburgo veikale klaidingai pavadinta Ramige (p. III. C. 178). Ponas Foigtas rado Berlyno rankraštyje vietovardį Raganita, ir tai žinomas pats tikriausias pavadinimas, nes jis kilęs iš mitinio vardo Ragana.
IV priede Narbutas pateikė Johano Foigto surinktas žinias apie senovės Prūsijos provincijų geografiją, statistiką ir istoriją.
Šiam teiginiui atskira vieša citata dar nesusieta.