Jogaila

PDF 231

Tuomet, kai protai jau buvo nuteikti prieš didįjį kunigaikštį, karalius Vladislovas Jogaila, gerai žinodamas, kas Lietuvoje dedasi, ir suprasdamas, jog namų karui nebus galo, kol nepavyks brolio nuo šio krašto valdžios nušalinti, nusprendė didžiuoju kunigaikščiu pakel­ ti Starodubo kunigaikštį Žygimantą Kęstutaitė Vytauto bro­ lį. Tačiau šį sumanymą ir slaptus pasitarimus su Žygiman­ tu sugebėta išlaikyti gilioje paslaptyje. Jogaila, kad greičiau įgyvendintų savo ketinimus, netgi sugebėjo sumaniai nu­ raminti jau nujautusį savo nesaugumą Švitrigailą, kai pa­ imtus į nelaisvę paskutiniame kare Voluinėje du lietuvių didikus - Rumbautą ir Goštautą - išlaisvino ir atsiuntė jam į Vilnių13.

PDF 49

Siekiant didelės valdžios jam labiausiai trukdė se­ nasis Kęstutis - ir dėdės autoritetu, ir mūšiuose pelnyta šlo­ ve, o juolab griežtu ir nepalenkiamu būdu, todėl Jogaila visas jėgas sutelkė pirmiausia nusikratyti dėde, kaip artimiausiu, nes Trakuose gyvenusiu, kaimynu. Nuo tos akimirkos užvi­ rė dvejus metus trukusi kova, ir Vilniui šio vidaus karo 27 Jogaila (Jagiełło) lietuviškai iš tiesų buvo vadinamas Jagajłło, ir doku­ mentuose lotyniškai būdavo rašoma: Jagail, arba Jagal, Dei gratia rex in Let- tovia [Jogaila, arba Jagėla, Dievo ma­ lone lietuvių karalius]. Lenkai jį va­ dindavo trumpumo dėlei -Jagiełło, o lotyniškai - jagelo.

PDF 171-172

Tais 81 Karamzin Histor. Ross., vert. į apie tą pskoviečių pasiuntinybę, vy- lenk. k. V, 143, įdėjo šiuos Pskovo kusią pas Vytautą: Pskowicy poslasza metraštininko žodžius, kalbėdamas k Welikomu Kniaziu Jurta posadnika 155 ## Puslapis 172 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS pačiais 1386 metais Šv. Jono bažnyčią, Vladislovo Jogailos lėšomis statyti pradėtą, Vytauto užbaigtą, per dideles iškil­ mes pašventino vyskupai: Kijevo - Mykolas ir Plocko - Stanislovas82.

PDF 26

Vėliau įvykiai ir permainos klostėsi labai netikėtai; Vilniaus miestiečių luomui tvir­ tėti nebuvo laiko. Didžiulė politinė permaina, atėjusi per Jogailą su Lietuvos krikštu ir sąjunga su Lenkija, vėliau greitas Lietuvos vasalų virtimas turtingiausia aristokratija - visa tai Vilniaus mies­ tiečiams nesuteikė nei progos, nei palankaus meto įgyti daugiau laisvių. Be to, Rusios miestai, būtent Pskovas ir Didysis Naugar- das, atsidūrė kitokiose aplinkybėse.

PDF 227

Beprotiškai įniršęs, kaip sako Lietuvos istorikai3, užsipuolė karalių, užgauliai priekaištau­ damas jam ir jį supantiems lenkams, kad Podolę, nuo seno priklausančią Lietuvai, norį neteisėtai iš jo atimti. Beginklis Jogaila su visa savo palyda buvo įkalintas pilyje ir daugybės kareivių saugojamas. Tačiau kai ši jo nelaisvė gana ilgai užsi­ tęsė, apie tai pasklido žinia ne tik Lenkijoje, bet ir tolesnėse šalyse.

PDF 56

Tuo metu pakitusi kaimyninės Lenki­ jos padėtis, nauji Jogailos politikos užmojai ilgam įžiebė Prū­ sijos kerštą ir Lietuvai bei Vilniui grėsė neapsakomomis ne­ gandomis. Jogaila, nuvargintas giminaičių, kunigaikščių tarpusavio vaidų ir nematydamas galimybės įveikti žiau­ riausių Lietuvos priešų kryžiuočių neįstojus į stiprių krikš­ čioniškųjų valstybių gretas, pasišovė didžiam sumanymui - siekti Lenkijos sosto ir sukurti naują galingą valstybę Šiau­ rės Europoje. Tai pastūmėjo jį aukoti susitarimą ir turtingą leną prieštaringo likimo dar nepalaužtam Vytautui, kuris irgi negaišdamas griebėsi netikėtai pasitaikiusios progos; ap­ simetęs, jog suruošė žygį prieš Skirgailą, gebėjo išsprukti iš 40 To mūšio miglotus aprašymus Vy­ gando ir Komerio kronikose minty­ se perkratydamas, manau, kad til­ tas, kur kautasi, turėjęs būti per Vingrių upokšnį Trakų kelyje, gal netoli pranciškonų, juk sunku pati­ kėti, kad būtų kalbama apie tiltą per Viliją.

PDF 48-49

Con­ cedimus ac darnus hanc libertatem, quod per totum nostrum Magnum Ducatum Lithuaniae et Russiae nullum thelo- neum a quibuscumque mercantiis darė et solvere tenebuntur; sed juxta consu­ etudinem antiquam a Nostris Praede­ cessoribus et signanter Serenissimis Principibus Avo videlicet Olgerdo, olim Magno Duce Lithuaniae et Domi­ no Vladislao Rege Poloniae, tunc autem 32 ## Puslapis 49 I KNYGA padaugėjo gyventojų dėl čionai atvykstančių rusinu, kuriuos ypač užtarė Marija, Algirdo žmona, pasinešusi lietuviams pa­ gonims skiepyti krikščionišką graikų apeigų tikėjimą. Algirdui užleidus sostą, jo sūnus jaunasis Jogaila (Ja- gaytto)27, dar tėvui gyvam esant, paėmė į savo rankas aukš­ čiausiąją Lietuvos valdžią. Ėmė krašte krikti feodalinės visuomenės pamatai, kurią tinkamai išlaikyti gebėjo Gedi­ minas.

PDF 52

Palikdamas Vilnių, Trakų pilies gynybą ir valdžią pavedė savo sūnui, jaunajam Vytautui. Kai visa tai vyko, Jogaila, seniai laukęs tinkamo meto at­ gauti savo paveldą ir atkeršyti už Vaidilos mirtį, sutelkė ne­ mažas pajėgas ir, turėdamas ryšių su Vilniaus miestiečiais, nusprendė užimti Vilnių ir Trakus. Hanulas, arba Hanka32, užmuš, o mūsų kraštą užvaldys.

PDF 50

Jogailos siekius pata­ rimais rėmė ir, naudodamasis savo įtaka, dar skatino bajo­ ras Vaidila. Tai buvo žmogus, kurį dar Algirdas dėl didelių gabumų iš kepėjo sūnaus iki rūmų pataurininkio iškėlė. O Jogaila, labai jį pamilęs, ne tik Lydos vietininku padarė, bet, nepaisydamas Kęstučio prieštaravimų, dargi atidavė jam į žmonas savo seserį. Kaip pasiuntinys nuvykęs į Prūsiją, Vai­ dila 1380 metais paruošė dirvą Jogailai sudaryti slaptą san­ dėrį su arkikomtūru, siekiant užsitikrinti saugumą nuo kry­ žiuočių ir palengvinti jiems Kęstučio valdų puolimą28.

PDF 40

Išeitis buvo 1385 m. sudaryta Krėvos sutartis su Lenkija, pagal kurią Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila tapo Lenkijos karaliumi. Viena iš sutarties sąlygų buvo Lietuvos krikštas, kurį Jogaila 1387 m., grįžęs iš Lenkijos, ir įgyvendino. Įvesdamas naująjį tikė- jimą, Jogaila naikino senojo tikėjimo apraiškas: šventąsias girias, žalčius, šventąją ugnį.

PDF 41

1385 m. rugpjūčio 14 d. į Krėvos pilį atvyko lenkų delegacija. Lenkai, regis, jau turėjo parengtą sutarties dokumentą. Jogaila su šio dokumento turiniu sutiko, jis buvo priimtas ir į istoriją įėjo Krėvos sutarties vardu. Su- tarties sąlygos: Jogaila ima žmona Lenkijos karalaitę Jadvygą, pažada įvesti Lietuvoje katalikų tikėjimą, atgauti prarastas Lenkijos žemes, paleisti lenkų belaisvius ir „prišlieti“ Lietuvą prie Lenkijos.

PDF 41

Sudarydamas Krėvos sutartį, Jogaila, kaip ankstyvasis monarchas, visą valstybę laikė savo nuosavybe ir manė galįs elgtis su Lietuva kaip patinka. Tai epochos bruožas, o ne arogantiška Jogailos laikysena: juk galima teig- ti, kad sutartį sudarė Lenkijos Karalystė ir Lietuvos didysis kunigaikštis. Kitaip nei Lenkijoje (jos valstybingumą greta monarcho įkūnijo valstybės taryba ir jau buvo pradėjęs veikti bajorų seimas), Lietuvoje, be didžiojo kunigaikščio, kitos institucijos, kuri galėtų išreikšti Lietuvos valstybės va- lią, nebūta. Tačiau Jogaila neatsisakė savo teisių į Lietuvą kaip į tėvoniją ir Lietuva valstybingumo neprarado, tik tapo Lenkijos vasale. O tiksliau – Jogaila, Lietuvos didysis kunigaikštis, tapo Jogailos, Lenkijos karaliaus, vasalu.

PDF 42

1387 m. vasario 17 d. Jogaila išleido privilegiją Vilniaus vyskupui, ku- ria buvo įsteigiama ir aprūpinama vyskupo institucija. Ši privilegija yra svarbiausias krikščionybės įvedimo Lietuvoje aktas. Vasario 22-ąją Jogai- la išleido raštą, kuriuo visus lietuvius prisiekė patraukti į savo pusę ar net jėga priversti priimti katalikybę. Jogaila, pavertęs Lietuvą krikščioniška šalimi, panaikino pagrindinę politinės izoliacijos priežastį.

PDF 47

Tos dienos rytą Jogailos ir Vytauto pozicijos skyrėsi. Vytautas troško lemiamo mūšio, o Jogaila laukė pasiūlymo derėtis – jis tęsė laiką, klau- sydamas mišių ir šventindamas riterius. Jogaila sąjungininkų kariuo- menės dydžiu, žygio kryptimi, grėsmingu jėgos demonstravimu manė priversti Ordiną pradėti derybas ir jam padiktuoti savo sąlygas.

PDF 50

Žalgirio pergalė dar nepasiekta ideologiškai – Va- karuose sklido paskviliai apie „netikrą“ Jogailos ir Vytauto pergalę, nes jie nugalėjo pasitelkę pagonis, totorius musulmonus. Todėl 1413 m. Vy- tautas su Jogaila pradeda krikštyti žemaičius.

PDF 64

Šio karo pasekmė – tiesioginis Rusijos kišimasis į Lenkijos ir Lietuvos vidaus rei- kalus, galų gale privedęs prie Lenkijos ir Lietuvos Valstybės padalijimų ir panaikinimo. ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKA Liublino unija 1386 m. Jogailos ir Jadvygos vedybomis prasidėjo Lietuvos ir Lenkijos suartėjimas.

PDF 104

Pasimeldęs Jogaila, ne tik Vytauto, bet ir lenkų riterių raginamas, užsidėjo šarvus ir nu­ vyko prie kariuomenės. Kariuomenė jau buvo visai paruošta ir laukė ženklo. Jogaila ilgai nuo kalnelio žiūrėjo į savąją ir prie­ šininkų kariuomenę. Paskui nusileido pakalnėn ir pradėjo il­ gas riterių įšventinimo ceremonijas. Iš viso įšventino riteriais apie tūkstantį vyrų.

PDF 105

Jogaila netrukus įsakė duoti ženklą mūšiui. Karaliui buvo parinkta saugi vieta, iš kur jis galėjo matyti visą kovos lauką, o jo niekas nematė, ir jį apstatė geriausia sargyba. Jį saugojo kunigaikščio Kaributo vėliava, kurią dar prieš karą Vytautas buvo Jogailai nusiuntęs.

PDF 116

1386 m. Jogaila su savo broliais, Vytautu, kaipo Gardino kunigaikščiu, ir būriu dvaro didikų išvyko į Krokuvą priimti krikšto, vesti lenkų karalaitę Jadvygą ir karūnuotis Lenkijos karaliumi. Jo krikštas įvyko 1386 m.vasario mėn. 15 d. Kro­ kuvos katedroje, kur jį pakrikštijo Gniezno vysk. Bodzanta Vladislovo vardu.

PDF 148

Vytautas Didysis, sulaukęs Makro Lietuvoje, pirmiausia pasistengė patraukti jį į savo pusę: jis gražiai Makrą priėmė, gausiai jį apdovanojo ir pakėlė į savo riterius. Po to Kauno saloje buvo sušauktas Žemaitijos sienų reikalu suvažiavimas, (1413), kuriame, neskaitant Vytauto ir Makro, dalyvavo dar Jogaila, Ordino pasiuntinys Mykolas Küchmeisteris, lietuvių ir lenkų bajorai, Ordino riteriai. Ordino pasiuntinys įteikė Mak­ rui reikalavimą, kad jis priverstų Vytautą sugriauti atnaujintą Veliuoną, kuri esanti Ordino žemėje ir atiduoti kryžiuočiams visas Nemuno ir Nevėžio krantuose Vytauto pastatytas pilis^4 ).

PDF 174

Vytautui grįžus, tarp jo ir Jogailos rugpiūčio mėn. 5 d. Ost­ rovoje (Gard.) įvyko taika. Jogaila dovanojo Vytautui ir jo šalininkams jų nusikaltimus, paėmė iš visų ištikimybės priesai­ ką ir grąžino Vytautui visą jo tėviškę: Trakus, Gardiną ir dar pridėjo kitas žemes, jų tarpe — Lucką, kuris vos neseniai, t. y. tų pačių metų bal. mėn. 16 d. buvo patvirtintas Lenkijai.

PDF 198

Todėl nenuostabu, kad po Torno taikos įvyko dar labai įdomus faktas: kitą dieną, taikos susivažiavimui pasibaigus, Jogaila išsprendė lietuvių-lenką dėl Podolijos gin­ čą, kuris vargais buvo likviduotas 1403 m. Jogaila, neatsižvelg­ damas gyvo lenkų nepasitenkinimo^1 ), davė Vytautui lėno teisė­ mis taip pat tos žemės vakarinę dalį su Kamieniecu, išstumdamas iš čia karūnos seniūną. Jau 1409 m. Jogaila žadėjo Vytautui atiduoti Podoliją, kad jį labiau patrauktų į artimesnį politinį bendradarbiavimą prieš kryžiuočius; dabar jam atiduodamas tą žemę, į kurią reiškė pretenzijų ir Vengrų karalius, susiejo Vy­ tautą stipriu bendrumo ryšiu santykiuose su Zigmantu, ir su Lenkija, kurioj tos pačios pretenzijos grėsė raumumui valdant Raudonąją Rusiją.

PDF 214

Dabar dar tenka keletą žodžių pasakyti apie nesusiprati­ mus, kilusius dėl naujų Jogailos vedybų ir Vytauto noro tapti Lenkijos karalium, kas šiek tiek paaiškintų jo elgesį su pačiais lenkais. Jadvygai mirus lenkai, nenorėdami, kad unija būtų nu­ traukta, Jogailai pažadėjo, jog Lenkijos sostą turės teisę užimti jo vaikai, neatsižvelgiant iš kurios jie būtų žmonos. Bet Ho­ rodlės unija šį klausimą, kaip žinom, nutyli; buvo tik pripažinta Lenkijos karalaitė Jogailos duktė Jadvyga ir jai padaryta išti­ kimybės priesaika: matyt, nenorėta tos teisės išplėsti ant tų Jogailos vaikų, kurie būtų kilę ne iš Piastų dinastijos.

PDF 214

1417 m. Jogaila vedė trečią žmoną. Dėl to iškilo konfliktas, nes kai kurie didikai, ypač didžlenkiai, pasipriešino jo paskutiniosios žmonos karūnacijai, remdamiesi padaryta priesaika Jadvygai. Tada Jo­ gaila pareiškė, kad jis paliksiąs Lenkiją savo dukteriai ir jos vyrui, kuri jai išrinks lenkai, pats gi su žmona išsikelsiąs i pa­ veldimą Lietuvą, kame pagal tą įpėdinystės teisę viešpatautų ir jo sūnūs, sulaukti iš paskutinės žmonos.

PDF 221

Jogaila niekad nebuvo visiškai nutraukęs santykių nei su Vytautu, nei su Lietuva—jis dažnai čia viešėdavo: ar tai pasita­ rimų, ar tai poilsio, ar, pagaliau, medžioklių progomis. Sunkiau­ siomis Lietuvai valandomis, pav., kad ir bado metu, ištiesdavo jis savo duosnią ranką.

PDF 229

Dvi dienos prieš Jogailos išvažiavimą iš Lucko, Zigmantas už­ ėjo pas Jogailą ir pasiūlė jam karūnuoti Lucko suvažiavimo šei­ mininką, kuris nemažai vargo padėjo sušaukdamas čia valdo­ vus ir tiek daug nusipelnė ne tik Lietuvai, įvesdamas joje krikš­ čionybę, bet ir visai Europai, sulaikydamas totorių užplūdimą ir iškeldamas bažnyčių unijos problemą. Jogaila, išgirdęs, kad Vytautas apie tą sumanymą nieko nežino, pasiuntė į jį patį Zig­ mantą apie tai pasikalbėti. Nors buvo jau vakaras, Zigmantas aplankė Vytautą.

PDF 232

Tai buvo lyg alyva į ugnį. Šitame laiške Jogaila atkalbinėjo Zigmantą nuo sumanymo ka­ rūnuoti Vytautą. Jis sakosi pats gerai neapgalvojęs buvo da­ vęs sutikimą ir nurodo, kad iš to galįs kilti tarp Lietuvos ir Len­ kijos naminis karas.

PDF 236

Visa tai tik rodo, kaip Vytautas atkakliai gynė visos Lietuvos interesus, reikalauda­ mas iš Jogailos išlaikyti iki galo kartą duotą žodį, kaip ir pridera karaliui. Tuo tarpu Vytautas gavo iš Jogailos atsakymą, kuriame jis teisinasi, kad anas laiškas Zigmantui buvo parašytas be jo ži­ nios; jam nežinomas net ir jo turinys. Ir nenuostabu, nes jis nemokėjo skaityti.

PDF 251

Be to, Jogaila labai gerai suprato, kad laisva ir paveldima Lietuvos karalija būtų buvusi tikra garantija tvirtai laikytis Lenkijoj ir ją valdyt, išlaikant dinastijos teises savo rankose. Norėdamas savo projektą įgyvendinti, Jogaila pats ryžosi atvykti į Lietuvą ir prašė Vytauto dar nesikarūnavus palaukti jo^4 ). Lenkai bijojo leisti vieną Jogailą į Lietuvą ir prisiprašė, kad leistų kartu su juo vykti ir kai kuriems jų atstovams.

PDF 261

Vadinamas jis įvai­ riose vietose skirtingais vardais, bet daugiausia žinomas sida­ brinės (serebsčina) vardu. Pinigai, kuriais buvo mokami mokesčiai Vytauto valdymo laikais, taip pat buvo įvairūs. Jogailos ir Vytauto rūmuose bu­ vo kartais mokama rubliais, patekusiais iš slavų kraštų; bet tai dar nebuvo monetos, o paprasti sukapoti sidabro gabalai^5 ).

PDF 278

O kai vėl kartą jo akyse kažkas gyrė vieną iškalbingą kunigaikštį, Vytautas trumpai ta­ rė, kad jam patinkąs mažiau iškalbingas, bet užtatai tiesa­ kalbis. Istoriniai reikšmingas Vytauto veikimas prasideda Kęstu­ čio kovos metu su Jogaila. Jis atsidūrė sunkioje būklėje: abu buvo jam artimi — Kęstutis kaip tėvas, Jogaila kaip draugas — pusbrolis.

PDF 278

Kai Jo­ gaila grįžo iš Vitebsko, Kęstutis, skubiai parvykęs Lietuvon, or­ ganizuoja pasipriešinimą, Vytautas jam tik padeda. Stačiai keistai atrodo Vytauto pasitikėjimas Jogaila, nors jau ne kartą buvo paaiškėję, kad Jogaila neteisingai elgėsi. Vytauto per di­ delis pasitikėjimas buvo Kęstučio mirties priežastis.

PDF 280

Smulk­ menos niekad nenustelbė jame didesniųjų uždavinių, o kartais tolimi tikslai nesumažino jo sugebėjimo naudotis momentu ir taikintis prie esamų aplinkybių. 1392 metai Vytauto gyvenime yra persilaužimo metai — jis galutinai atsisakė nuo sąjungos su Ordinu, susitaikė su Jogai­ la ir lenkais ir gavo valdyti ne tik tėviškę, bet ir visą Lietuvą. Jo santykiai su tauta pasikeitė.

PDF 381

Tuo tarpu Jogaila drauge su Olesnickiu atvyko į Vilnių. Kai Jogailai ėmė aiškėti, jog Vytautui mirus Lietuva teks vienam iš jo sūnų, buvo jau linkęs vainikavimui nesipriešinti. Bet visai kitaip buvo galvojama Lenkijoje.

PDF 268-269

Mat tuo metu\npaaiškėjo, kad Jonušas nesuteiks pagalbos; anaiptol,\nnutaręs, jog dabar tinkama proga nebaudžiamam su­\nlaužyti sutartį, jis užpuolė Poleksiją ir, staiga įsiver­\nžęs, užėmė Drohičiną, Melniką, Suražą bei Kamenecą.\n2 7 0\n\n## Puslapis 269\n\nBe to, Jogaila, sulaukęs paramos iš Livonijos ir Prūsi­\njos, jau traukė su kariuomene iš Vilniaus. Kęstutis ži­\nnojo, kad priešas vedasi didžiulę kariuomenę, kuriai\njie neprilygsta nei ginkluote, nei karių skaičiumi.

PDF 269

Ta­\nčiau šis senas karys ir vadas, pasikliaudamas savo rei­\nkalo teisumu ir žinodamas, jog atsitraukimas neatneš\nišsigelbėjimo, tik gėdą, ryžtingai patraukė prieš Jo­\ngailą ir atvirame lauke išrikiavo savo pulkus. Abi ka­\nriuomenės kovos tvarka stovėjo priešais viena kitą:\nšiapus — nevilties į priekį varomi Kęstučio kariai, pa­\nsiryžę atkakliai žingsnis po žingsnio veržtis į kovą ir\nmirtį, anapus — Jogaila, kuris nors neabejojo savųjų\npergale, numanė, jog kova pareikalaus didelių aukų,\nir todėl nutarė pirmiau pabandyti vilioti patiklias šir­\ndis klastingais žodžiais nei pulti kovų užgrūdintus vy-\nmonėmis. Tegu jie atsimeną, jog viena prieš kitą sto­\nvinčios ne priešų, bet giminaičių rikiuotės.

PDF 271

Mat nei geros savijautos,\nnei pasitikėjimo duotu žodžiu negali būti tada, kai,\nsusitarus dėl ko su priešu, šis nepaliauja galvojęs apie\nnaudą. Tą pačią naktį Jogaila, pamynęs draugystės bei\ngiminystės ryšius, sulaužęs priesaiką ir sutrypęs sve­\ntingumą, įsakė suimti Kęstutį bei Vytautą: pirmąjį\nliepė nuvežti į Krėvą, antrąjį — įkalinti Vilniuje. Ši­\ntaip tas didvyris, ne vieną kartą ištrūkęs iš priešo na­\ngų, dėl savo sumanumo tikras Lietuvos Odisėjas, o\ndėl narsumo — Achilas, žuvo gimtajame krašte per\nbrolėno kaltę: penktą naktį\nJogailos\npasiųsti\nbudeliai\n(žymiausi\niš\njų — valdovo\nmiegamojo prižiūrėtojai Pro-\nkša, Bilgenis, Lisica ir kiti)\nKrėvos kalėjime jį pasmaugė.

PDF 280

Tą pačią dieną\njis asmeniškai pasveikino karalienę, kitą dieną per\nbrolius Skirgailą bei Vytautą\npasiuntė jai gausių dovanų.\nPo to vasario 16 dieną, kuri\npaskirta šv. Valentinui, Gnez-\nno\narkivyskupo\nBodzantos\napkrikštytas, gavo Vladislo­\nvo vardą.

PDF 346

Tad Švitrigaila, būdamas tikras, jog ru­\nsai jam pasiduos, tyliai pa-\nU žim a V ite b s k o že-\ntraukė žinomais keliais per\npuolė Vitebską, be didelio vargo užėmė Vitebsko miestą\nir dvi pilis, šiaip sunkiai įveikiamas ne tik dėl įtvirtini­\nmų, bet ir dėl neprieinamos vietos, rusams be kovos\npasiduodant, o po to į savo rankas paėmė Oršą ir visą\nkraštą tarp Dnepro ir Dauguvos. Jogaila, neilgai tru­\nkus gavęs žinią apie tuos įvykius, ne tiek pykdamas\ndėl žemės netekimo, kiek dėl nešlovės (mat jam pra­\nnešė, kad jo vietininkas Vesna Švitrigailos įsakymu bu­\nvęs nustumtas nuo sienos ir šitaip gavęs galą), paliepė\ndėti karą prieš Vytautą. Ne-\nmę\nPolocko girias su keliais tūks­\ntančiais Livonijos karių, už-\n348\n\n## Puslapis 347\n\nVytautui tol kariauti, kol neatsiims žemės ir nesutriuš­\nkins Švitrigailos.

PDF 271

Mat nei geros savijautos,\nnei pasitikėjimo duotu žodžiu negali būti tada, kai,\nsusitarus dėl ko su priešu, šis nepaliauja galvojęs apie\nnaudą. Tą pačią naktį Jogaila, pamynęs draugystės bei\ngiminystės ryšius, sulaužęs priesaiką ir sutrypęs sve­\ntingumą, įsakė suimti Kęstutį bei Vytautą: pirmąjį\nliepė nuvežti į Krėvą, antrąjį — įkalinti Vilniuje. Ši­\ntaip tas didvyris, ne vieną kartą ištrūkęs iš priešo na­\ngų, dėl savo sumanumo tikras Lietuvos Odisėjas, o\ndėl narsumo — Achilas, žuvo gimtajame krašte per\nbrolėno kaltę: penktą naktį\nJogailos\npasiųsti\nbudeliai\n(žymiausi\niš\njų — valdovo\nmiegamojo prižiūrėtojai Pro-\nkša, Bilgenis, Lisica ir kiti)\nKrėvos kalėjime jį pasmaugė.

PDF 370

Lietuva juto baisią maisto sto­ ką. Norėdamas palengvinti nuniokotos tėvynės dalią, Jogaila įsakė pakrauti visokiais grūdais dvidešimt di­ delių laivų ir pasroviui Vysla nuplukdyti į Prūsijos pa­ sienį, o iš ten pasieniu vežimais nugabenti viską į Lie­ tuvą. Užgrobę visus grūdus, J ie su daro k elia s pro- gabenamus Vysla, kryžiuočiai gas karu i juos išsivežė kitur.

PDF 393

Karalius, padrąsintas Vytauto tylėjimo, nu­ mojo ranka į visokius nemalonumus, kurių ši santuoka galėjo pridaryti valdovo rūmams. Kai Edigejus siaubė Rusią kalaviju bei ugnimi, Jogaila susituokė Sanoke su Elžbieta ir iškėlė vestuvių puotą, kurioje dalyvavo ir Leopoldas, Austrijos erchercogas. Aptemdė vestuvių džiaugsmą visuotinis žmonių nepritarimas, o Rusioje — baisus pralaimėjimas, kurį, pasak žmonių, siuntęs dan­ gus, nes niekas neabejojo, kad ir dangus smerkė tai, ką atmetė lyg susitarę žmonės.

PDF 414

Iš tiesų didingi su­\nmanymai, ir daugelis jiems\nJ o g a ila atsisako\nnuoširdžiai\npritarė,\ntačiau\nkur kas lengviau juos pa-\n416\n\n## Puslapis 415\n\nsiūlyti, nei įgyvendinti. Jogaila, aptaręs su senatu ir\nVytautu šiuos pasiūlymus, atsakė: jeigu visi krikščio­\nniškųjų šalių valdovai susitarsią ne tik narsiai paskelb­\nti turkams karą, bet visomis jėgomis kuo atkakliausiai\njį tęsti sausumoje bei jūroje, jis neatsisakysiąs šito­\nkios ginklų sąjungos. Tuo tarpu, raginamas vien tik\nimperatoriaus, du kartus Vengrijoje turkų sumušto, jis\nnegalįs nepaisyti sudarytų susitarimų, kuriuos lengva\nsulaužyti, bet sunku atnaujinti.

PDF 417

Vytautui išėjus, senatas kuo rimčiau­\nsiai paaiškino karaliui, kad, pritardamas pavojingiems ir\nsuktiems imperatoriaus sumanymams, nusileistų žmo­\ngui, kuris ne tik jo šeimos, bet ir Lietuvos bei Lenkijos\npriešas, nes šitai esąs parodęs praeityje ne vieną kar­\ntą. Štai todėl karalius po senato posėdžio, net neatsi­\nsveikinęs su imperatoriumi, skubiai išvyko iš Lucko.\nAtvykęs į Lenkiją, jis sukvie-\nIšsiskiisto Lucko su-\ntė Korčine seimą, norėdamas,\nvažiavimo dalyviai\nkad karalystės luomai nu­\nspręstų, kaip dera priešintis\nnesaikingiems Vytauto potroškiams.

PDF 421-422

Dangus galįs paliudyti, kad jis nejaučiąs širdyje nepalankumo nei karaliui, nei lenkų karalystei, tačiau jeigu lenkai pirmieji ryšis ko­ kiam negeram žingsniui, jam netruksią nei karių, nei ginklų apsiginti. Karštomis lenkų pasiuntinių pėdomis atvyko imperatoriaus žygū- Im p era to ria u s pa- nai, savo valdovo įpareigoti siu n tin iai p a s V y ta u - patikslinti susitarimą. Patikl­ ių nę, jog imperatorius po seno­ vei esąs Vytautui palankus, jie įteikė dovaną, nepaprasto grožio meno kūrinį—iš aukso bei sidabro padarytą drakoną, simbolizuojantį santarvės sutartį, neseniai sudarytą su kryžiuočiais bei 4 2 3 imperatoriumi, ir pareikalavo priesaika patvirtinti kai kuriuos naujos sutarties straipsnius.

PDF 438

Išpuikęs ir pasipūtęs, jis įstengė su­ vokti tik betarpišką grėsmę, nei matydamas, nei paisy­ damas būsimų ir neaiškių pavojų. Karaliaus sumanymus sugriauti padėjo ir Torunės komtūras, kryžiuočių pa­ siųstas pas Boleslovą: jis iš paskutiniųjų kurstė tarp brolių nesantaiką, be galo naudingą jo ordinui, ir, paža­ dėjęs rimtą pagalbą, skatino Švitrigailą nesibaiminti karo su lenkais. Netekęs bet kokios vilties pasiekti tai­ kos, Jogaila, suvokęs, jog net kraujo giminystė nelei­ džia taikstytis su šitokiomis skriaudomis, griebėsi kitų priemonių, norėdamas galop sutramdyti Boleslovą ir nubausti savo karališkųjų tei- K a ra liu s tariasi, k a ip šių pažeidėją.

PDF 155

Patys kryžiuočiai tą vietą visuomet palikdavo neliestą: viena, tikėdami kažkokiais pranašavimais, antra, dėl tos ug­ nies, degančios kiekvieną naktį, naudingumo jūrininkams. Au­ kuras ir apeigos išliko ilgiau už visas kitas stabmeldystės lieka­ nas Žemaitijoje, kadangi Jogaila ir Vytautas iš pagarbos kuni­ gaikštienei Birutei, negalėdami palenkti jos į krikščionybės pu­ sę, turėjo palikti jai tas apeigas. Paprasti žmonės, linkę į savo senuosius prietarus, dar jai gyvai esant, ėmė garbinti ją kaip deivę, juk ir Strijkovskis tą patvirtina.

PDF 227

1. Upė, tekanti pro Ukmergę, įteka į Nerį jos dešiniajame krante, aukščiau Jonavos, ir vadinasi Šventoji (Swięta). Nieko verta nuomonė, jog upė turinti tokį vardą dėl to, kad jos van­ deniu buvo krikštijami lietuviai, kai Jogaila visus atvertė.

PDF 395

Pasakiau „stebuklingu būdu“, kadangi apaš­\ntališkosios sostinės didžiausios pastangos, tiekos šventųjų kan­\nkinių triūsas ir kraujas, beveik du šimtus metų trukę vokiečių\nriterių karai negalėjo pasiekti to, ką pasiekė silpno žmogaus\npatrauklumas. Lenkijos karalienės Jadvygos ranka, paduota\nVladislovui, sugebėjo tai įgyvendinti per vieną dieną. Auto­\nrius sumini karaliaus Vladislovo Jogailos pagyrimus, išvardija\njo brolius, kalba apie triumfuojančią Lietuvoje Kristaus baž­\nnyčią, giria apaštališkuosius karalius ir jo brolių darbus, prie\ndidžiausių privalumų priskiria jų nuolankumą bažnyčiai, kuri\njų rūpesčiu į savo prieglobstį gavo 5 635 500 atverstų stabmel­\ndžių.

PDF 398

Jeronimą sudegino gyvą Konstancoje 1416 metais bir­ želio 21 dieną2. Tuometinės Lietuvos bažnyčios būklė ir smulkesnė jos is­ torija Konstancos susirinkimo tėvams šiaip nebuvo nežinoma, nes Vladislovas Jogaila pasiuntiniu į tą susirinkimą specialiai nusiuntė dominikoną, pramintą Teodoru Lenku (Theodoras Polonus), kad jis išdėstytų skundus prieš kryžiuočius, savo žiau­ rumais atgrasančius lietuvius veiksmingai priimti šventąjį ti­ kėjimą. Apie tai žinome iš Dlugošo.