Narbutas rašo, kad 1392 metais Vladislovas Jogaila pasiuntė Jeronimą Prahiškį pas Vytautą skelbti Lietuvoje krikščionių tikėjimo.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 398
Jeronimą sudegino gyvą Konstancoje 1416 metais bir želio 21 dieną2. Tuometinės Lietuvos bažnyčios būklė ir smulkesnė jos is torija Konstancos susirinkimo tėvams šiaip nebuvo nežinoma, nes Vladislovas Jogaila pasiuntiniu į tą susirinkimą specialiai nusiuntė dominikoną, pramintą Teodoru Lenku (Theodoras Polonus), kad jis išdėstytų skundus prieš kryžiuočius, savo žiau rumais atgrasančius lietuvius veiksmingai priimti šventąjį ti kėjimą. Apie tai žinome iš Dlugošo.
Dėl Jogailos, troškusio ka raliaus sosto, lengvabūdiškumo Podolė buvusi atplėšta nuo Lietuvos ir prijungta prie Lenkijos.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 488
Vėliau, susi\nkivirčiję su lenkais dėl Rusios, lietuviai visada ginklu\ngynę savo teises į šią žemę. Dėl Jogailos, troškusio ka\nraliaus sosto, lengvabūdiškumo Podolė buvusi atplėšta\nnuo Lietuvos ir prijungta prie Lenkijos. Žinoma, jis pa\ndaręs klaidą, kai, siekdamas sosto, davęs neapgalvotų\npažadų, antra vertus, jų reikalas neleisti, kad valstybė\ndėl anų susitarimų patirtų kokių nuostolių.
Lietuvos metraštis Jogailą Vladislovą mini kaip vyriausią Algirdo ir Julijonos Oljevnos sūnų.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
Anoniminis metraštininkas, Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.).
Penktas— Konstantinas l0 , jo da lis— Černigovas ir Cartoryskas Šeštas—Teodoras 1 2 Sanguška l3 , jo dalis — Liubomlis M . Didžiajai kunigaikštienei Onai 1 5 mirus, didysis ku nigaikštis Algirdas vedė Tverės didžiojo kunigaikščio dukterį, kunigaikštytę Julijoną Oljevną ia, ir su ja tu rėjo šešis sūnus1 7 . Vyriausias—Jogaila Vladislovas1 8 ; antras — Skirgaila1 9 , trečias — Švitrigaila3 0 , ketvir tas— Kaributas2 1 , penktas — Dimitrijus2 2 , Koreco ku nigaikštis 2 3 , šeštas — kunigaikštis Vasilijus 2 4 .
Lietuvos metraštis pasakoja, kad Kęstutis Vilniuje suėmė Jogailą su broliais ir motina ir rado jų sutartis su vokiečiais.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 78-79
O didysis kunigaikštis Kęstutis, sutelkęs savo pajė gas, skuba į Vilnių ir suima didįjį kunigaikštį Jogailą su broliaisM ir su motina, suranda tas sutartis, kurias buvo su vokiečiais sudarę, ir pasiunčia žygūną pas sa vo sūnų, didįjį kunigaikštį Vytautą, į Drohičiną, pra nešdamas, kas įvyko. Tas žygūnas suranda didįjį ku- SJ nigaikštį Vytautą Gardine, nes jis jau buvo iš Drohiči- no atvykęs į Gardiną. Didysis kunigaikštis Vytautas per vieną dieną atskuba iš Gardino pas savo tėvą, di dįjį kunigaikštį Kęstutį.
Lietuvos metraštyje Kęstutis sako nieko nepadaręs Jogailai ir nepalietęs jo iždo bei kaimenių.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 78-79
O didysis kunigaikštis Kęstutis, sutelkęs savo pajė gas, skuba į Vilnių ir suima didįjį kunigaikštį Jogailą su broliaisM ir su motina, suranda tas sutartis, kurias buvo su vokiečiais sudarę, ir pasiunčia žygūną pas sa vo sūnų, didįjį kunigaikštį Vytautą, į Drohičiną, pra nešdamas, kas įvyko. Tas žygūnas suranda didįjį ku- SJ nigaikštį Vytautą Gardine, nes jis jau buvo iš Drohiči- no atvykęs į Gardiną. Didysis kunigaikštis Vytautas per vieną dieną atskuba iš Gardino pas savo tėvą, di dįjį kunigaikštį Kęstutį.
Lietuvos metraštis Jogailą vadina karaliumi ir pasakoja, kad jis pasiuntė ponus pargabenti kunigaikštytę Sofiją į Krokuvą, ją vedė ir vainikavo.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
Anoniminis metraštininkas, Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.).
Vėliau karalius Jogaila atsiuntė iš Lenkijos žymiau sius ponus, kurie paėmę kunigaikštytę Sofiją parvežė pas jį į Krokuvą. O jis iškėlė šaunias vestuves, paėmė ją sau žmona ir vainikavo ją 5 . Ir susilaukė su ja dvie jų sūnų — Vladislovo, kuris vėliau buvo Vengrijos ii Lenkijos karaliumi1 0 , ir antro — Kazimiero, kuris vė liau buvo Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju ku nigaikščiu 1 1 .
O kunigaikštis Jogaila pažado neišpildė, atstojo nuo tiesos ir mano tėviškės man neatidavė, o davė mano tėviškę savo broliui kunigaikščiui Skirgailai.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 178
Taip pat ir Čekų karalystė \ndidžią garbę teikė šlovingajam valdovui. Ir Danijos \nkaralius didžiai šlovino ir daugeliu dovanų apdovanojo \nšlovingąjį valdovą, didį kunigaikštį Vytautą.\nTais laikais jo brolis Jogaila, lenkiškai Vladislovu \nvadinamas, sėdėjo Krokuvos karalystės soste.
Lietuvos metraštis Jogailą, vadinamą Vladislovu, vaizduoja tuo metu sėdėjusį Krokuvos karalystės soste ir gyvenusį su Vytautu meilėje.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 178
Ir Danijos karalius didžiai šlovino ir daugeliu dovanų apdovanojo šlovingąjį valdovą, didį kunigaikštį Vytautą. Tais laikais jo brolis Jogaila, lenkiškai Vladislovu vadinamas, sėdėjo Krokuvos karalystės soste. Ir tasai gyveno su juo didelėje meilėje.
Vytauto skunde buvo dėstomos jo konflikto su pusbroliu Jogaila priežastys.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 331
Parašytas, veikiausiai, pačiam Vytautui diktuojant, kryžiuočių vadovybės reikalavimu. Skunde dėstomos priežastys, dėl kurių kilo Vytauto konfliktas su savo pusbroliu Jogaila. Ir siekiama įrodyti, kad Vytautas — doras krikščionis ir katalikas, kuriam pri klausanti teisė į didžiojo kunigaikščio valdžių Lietuvoje.
Mažai težinoma mums patiems, o Europai visai negirdė ta, istorija, garsi riterių žygiais ir išmintingiausia Mindaugo, Ge dimino, Algirdo, Kęstučio, Jogailos ir Vytauto politika, istorija menkame plote išsitenkančios Tautos, kuri pati viena, savosios pagonybės.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 17-19
1836 ## Puslapis 18 ĮVADAS R ašydamas istoriją miesto, kuris bemaž du amžius buvo vie nos galingiausių Šiaurės Europos šalių sostinė, o vėliau, net iki mūsų laikų, svarbiausias mokslo ir vyriausiosios valdžios cen tras Lietuvoje, turėjau omenyje du tikslus: ne tik stengiausi iš įvairių kronikų ir senųjų, archyvuose saugomų rankraščių iš rinkti padavimus, bylojančius apie Vilniaus kilmę, tas teises ir daugybę privilegijų, kuriomis jo gyventojai nuo senų laikų nau dojosi, ne tik atgaivinti amžininkų atmintyje ankstesnius, kele to amžių, įvykius toje sostinėje, bet ir, kiek tema ir galimybės man leido, prisidėti prie kai kurių Lietuvos istorijos įvykių aiški nimo. Mažai težinoma mums patiems, o Europai visai negirdė ta, istorija, garsi riterių žygiais ir išmintingiausia Mindaugo, Ge dimino, Algirdo, Kęstučio, Jogailos ir Vytauto politika, istorija menkame plote išsitenkančios Tautos, kuri pati viena, savosios pagonybės atskirta nuo kitų Europos šalių, vien savo narsos dėka įstengė atremti baisius mongolų antpuolius, pažaboti Rusią ir nesileisti pavergiama godžiai grobuoniško Prūsijos Kryžiuočių ordino. Tokie įvykiai civilizuotam pasauliui nėra neįdomūs, ta čiau, norint juos aiškiai nušviesti ir parašyti tokio vardo vertą lietuvių Tautos Istoriją, be daugelio kitų sąlygų, pirmiausia rei- 2 ## Puslapis 19 ĮVADAS kia detaliai išnarplioti atskirų šios šalies miestų, būtent jos sos tinės, istoriją.
Si epocha baigėsi 1386 metais, tai yra visiškai įvedus krikščionybę Lietuvoje, kai Jogaila vedė Lenkijos kara lienę Jadvygą, pats priėmė krikščionių tikėjimą ir vertė tą pat daryti visą tautą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 457
Pirmoje šio laikotarpio dalyje Lietuva turėjo labai didelių problemų, susijusių su kryžiuočių puldinėjimais, tuo tarpu ant roje (ypač nuo Gedimino valdymo) Lietuvos galia ir jėga nepa prastai išaugo. Si epocha baigėsi 1386 metais, tai yra visiškai įvedus krikščionybę Lietuvoje, kai Jogaila vedė Lenkijos kara lienę Jadvygą, pats priėmė krikščionių tikėjimą ir vertė tą pat daryti visą tautą. IV 1386-1447 metai, tai yra iki to laikotarpio, kai Lietuva nustojo turėjusi dalinius kunigaikščius.
Kojelavičius rašo, kad vėliau Lenkijos karaliumi paskelbtas Jogaila Petro Pšonkos ir Otono Čecharovičiaus turtus perdavė karalystės iždui.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 237
Po to suren- 1352 m e ta i gė netikėtų antpuolių tai vie na, tai kita kryptimi; ką ke tina daryti lenkai ir kuriuo keliu patogiausia veržtis, jam sakė kurie ne kurie saviškius išdavę lenkų bajo rai. Vieną šaukė Petru Pšon- Išd a v ik a s, išd a v ę s sa- ka, kitą — Otonu Čecharovi- v išk iu s, žū sta čiumi: u ž nedorumą ilgainiui jiems ir atkeršijo tie, kurie ir sukurstė padaryti šį nusikaltimą. Mat Jogaila, pa skelbtas vėliau Lenkijos karaliumi, ir vieno, ir kito turtus perdavė karalystės iždui.
Jogaila, sulaukęs paramos iš Livonijos ir Prūsijos, su kariuomene traukė iš Vilniaus.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 268-269
Mat tuo metu\npaaiškėjo, kad Jonušas nesuteiks pagalbos; anaiptol,\nnutaręs, jog dabar tinkama proga nebaudžiamam su\nlaužyti sutartį, jis užpuolė Poleksiją ir, staiga įsiver\nžęs, užėmė Drohičiną, Melniką, Suražą bei Kamenecą.\n2 7 0\n\n## Puslapis 269\n\nBe to, Jogaila, sulaukęs paramos iš Livonijos ir Prūsi\njos, jau traukė su kariuomene iš Vilniaus. Kęstutis ži\nnojo, kad priešas vedasi didžiulę kariuomenę, kuriai\njie neprilygsta nei ginkluote, nei karių skaičiumi.
Kojelavičiaus pasakojime Jogaila prieš Kęstučio kariuomenę numanė dideles kovos aukas ir pirmiau mėgino veikti žodžiais.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 269
Ta\nčiau šis senas karys ir vadas, pasikliaudamas savo rei\nkalo teisumu ir žinodamas, jog atsitraukimas neatneš\nišsigelbėjimo, tik gėdą, ryžtingai patraukė prieš Jo\ngailą ir atvirame lauke išrikiavo savo pulkus. Abi ka\nriuomenės kovos tvarka stovėjo priešais viena kitą:\nšiapus — nevilties į priekį varomi Kęstučio kariai, pa\nsiryžę atkakliai žingsnis po žingsnio veržtis į kovą ir\nmirtį, anapus — Jogaila, kuris nors neabejojo savųjų\npergale, numanė, jog kova pareikalaus didelių aukų,\nir todėl nutarė pirmiau pabandyti vilioti patiklias šir\ndis klastingais žodžiais nei pulti kovų užgrūdintus vy-\nmonėmis. Tegu jie atsimeną, jog viena prieš kitą sto\nvinčios ne priešų, bet giminaičių rikiuotės.
Jogaila su karaliene, lydimi lenkų didikų, išvyko į Lietuvą, nes nenorėjo, kad dėl delsimo kiltų naujas pavojus.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 328
Be galo greitai žinia apie šį įvykį pasiekė Lenkiją. Karalius Jogaila bei karalienė, iškilmingai lydimi lenkų didikų, išvyko į Lietuvą. Jis nenorėjo, kad dėl delsimo kiltų koks naujas pavojus. Šitaip iš tiesų galėjo atsitikti, nes Skirgaila ir Vy tautas po senovei nesutarė. Kai Jogaila išvažiavo į Vilnių, be galo nudžiugo ir didikai, ir visa tauta, nes visi puoselėjo viltį, jog galop valstybėje įsivy rausianti ramybė.
Kojelavičius perteikia kryžiuočių nuostatą, kad Jogaila ir Vytautas, neseniai atidavę Žemaitiją, spaudžiami galėtų užleisti ir Lietuvą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 369
Su tokiu įniršiu daugybę metų kovoję, \nkol lietuvių padėtis buvusi tvirta, negi jie dabar sėdės \nsudėję rankas, kai Lietuva beveik jau užkariauta? Kaip \njie išsaugos Europoje riterių vardą, jeigu, čia sudarę \ntaiką su lenkais, o ten — su lietuviais, leis rūdyti ka\nlavijams? Tegu tik parodo ryžtą, tegu tik pašaukia į \nkovą, be abejonės, Jogaila ir Vytautas, kurie visai ne\nseniai, bijodami karo, atidavė Žemaitiją, greitosiomis \nužleisią ir visą Lietuvą.
Imperatorius su imperatoriene aplankė Jogailą ir vėliau svarstė Vytauto paskelbimo karaliumi klausimą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 416
Kartu su imperatorie- ne jis aplankė Jogailą. Pareiškę vienas kitam savo pa lankumą, apie šį bei tą pa- S te n g ia si iš J o g a ilo s sikalbėję, jie ėmėsi svarstyti išg a u ti su tik im ą rimtesnius reikalus. Imperato rius visaip išliaupsino Jogai los, Vytauto ir visų jų protėvių karo žygius, pašnekėjo apie savo ypatingą palankumą, karaliaus giminei bei Lietuvai, pasisakė iš meilės Lietuvai radęs būdą jai iš aukštinti; prašydamas karalių to išaukštinimo neat mesti, priminė, kad karaliaus titulas Lietuvoje nesąs visai neįprastas; nors, valdant Mindaugui, jis ir ne visai čia tikęs, bet dabar Vytauto pastangomis Lietu va taip išplėtusi savo sienas, kad šiuo metu ji aiškiai esanti nuskriausta, kadangi tokia didžiulė valstybė ne turinti valdovo soste karaliaus, galop pažadėjo arti miausioje ateityje imtis visų reikalingų priemonių, kad Vytautas būtų paskelbtas karaliumi, jeigu, žinoma, Jogaila nepavydėsiąs nei broliui, nei tėvynei šitokios laimės.
Netekęs vilties pasiekti taiką, Jogaila ėmėsi kitų priemonių prieš Boleslovą, kurį laikė savo karališkųjų teisių pažeidėju.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 438
Išpuikęs ir pasipūtęs, jis įstengė su vokti tik betarpišką grėsmę, nei matydamas, nei paisy damas būsimų ir neaiškių pavojų. Karaliaus sumanymus sugriauti padėjo ir Torunės komtūras, kryžiuočių pa siųstas pas Boleslovą: jis iš paskutiniųjų kurstė tarp brolių nesantaiką, be galo naudingą jo ordinui, ir, paža dėjęs rimtą pagalbą, skatino Švitrigailą nesibaiminti karo su lenkais. Netekęs bet kokios vilties pasiekti tai kos, Jogaila, suvokęs, jog net kraujo giminystė nelei džia taikstytis su šitokiomis skriaudomis, griebėsi kitų priemonių, norėdamas galop sutramdyti Boleslovą ir nubausti savo karališkųjų tei- K a ra liu s tariasi, k a ip šių pažeidėją.
Lietuvos metraštis pasakoja, kad Kęstutis suėmė Jogailą, jo brolius ir motiną Vilniuje po to, kai rado jų sutartis su vokiečiais.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 78-79
O didysis kunigaikštis Kęstutis, sutelkęs savo pajė gas, skuba į Vilnių ir suima didįjį kunigaikštį Jogailą su broliaisM ir su motina, suranda tas sutartis, kurias buvo su vokiečiais sudarę, ir pasiunčia žygūną pas sa vo sūnų, didįjį kunigaikštį Vytautą, į Drohičiną, pra nešdamas, kas įvyko. Tas žygūnas suranda didįjį ku- SJ nigaikštį Vytautą Gardine, nes jis jau buvo iš Drohiči- no atvykęs į Gardiną. Didysis kunigaikštis Vytautas per vieną dieną atskuba iš Gardino pas savo tėvą, di dįjį kunigaikštį Kęstutį.
Lietuvos metraštyje Kęstutis sako, kad Jogailai nieko nepadarė ir nepalietė jo iždo bei kaimenių.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 79
Štai tos sutartys, kurias buvo sudarę prieš mus. Bet die vai 61 mus apsaugojo. Tačiau aš didžiajam kunigaikš čiui Jogailai nieko nepadariau, nepaliečiau nei jo iždo, nei kaimenių.
Lietuvos metraštis Jogailą, vadinamą Vladislovu, vaizduoja Krokuvos soste ir santarvėje su Vytautu.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 178
Taip pat ir Čekų karalystė \ndidžią garbę teikė šlovingajam valdovui. Ir Danijos \nkaralius didžiai šlovino ir daugeliu dovanų apdovanojo \nšlovingąjį valdovą, didį kunigaikštį Vytautą.\nTais laikais jo brolis Jogaila, lenkiškai Vladislovu \nvadinamas, sėdėjo Krokuvos karalystės soste.
Jogaila įkalbėjęs išnaikinti šventą dievų prieglobstį, ir jau nebeliko nė vieno, kuris būtų išdrįsęs imtis kirvio.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 454
Tuomet žmonės, sekdami jo pavyzdžiu, \nkas ką turėjo ir kuo galėjo, ėmė lenktyniaudami naikinti miš\nką. Pasistūmėta iki miško vidurio; ten kurį laiką niekas nedrį\nso paliesti seniausio ir už visus medžius labiau garbinamo me\ndžio, kurį ypač laikė dievų buveine. Pagaliau, kaip vienas už \nkitus būna narsesnis, taip kažkuris iš jų, skatindamas draugus, \nbijančius sužeisti nejautrų medį, pakėlęs kirvį, norėjo stipriai \nsmogti juo į medį, bet įsikirto į blauzdą ir vos gyvas pargriuvo \nant žemės32. Visa žmonių minia sunerimo, imta verkti ir prie\nkaištauti Jeronimui, kam jis įkalbėjęs išnaikinti šventą dievų \nprieglobstį, ir jau nebeliko nė vieno, kuris būtų išdrįsęs imtis \nkirvio.
Tą teisybę paskesniuose dar laikuose randam: kaipogi Jogaila, didysis Lietuvos kunigaikštis ir Lenkų karalius, dar metuose 1420 kailinius avikai lius dėvėjo, valdydamas kraštą nuo Baltijos, arba Žemaičių, jūros iki Juodajai, nuo Možaisko ir upės Dono lig upei.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 95
Di duomenė pati kitą kartą tą patį valgė, ką kiti žmo nės. Tą teisybę paskesniuose dar laikuose randam: kaipogi Jogaila, didysis Lietuvos kunigaikštis ir Lenkų karalius, dar metuose 1420 kailinius avikai lius dėvėjo, valdydamas kraštą nuo Baltijos, arba Žemaičių, jūros iki Juodajai, nuo Možaisko ir upės Dono lig upei Odrai ir kalnų Karpatų, vienok ir tokiame apdare nuo visų godojamas ir tapnojamas buvo1. Mažuose ūkės reikaluose pats kunigaikštis su ku nigais ryžos, bet didžiuose ūkės reikaluose turėjo kelti visą tautą į sueimą, kur visi susirinkę iš vieno teiravos pragumo, kuriuo galėtų ūkę savo nuo ne- laimos gelbėti, susirinkę tenai ūkinykai večieji jau name mėnesy arba pilnijoj (ką šiandien dar visuose darbuose tebsaugoja) visi ginkluoti; pirmą, antrą ir trečiąją dieną niekšai negalėjo kalbėti, bet alvienas tyliai rymodamas dūmojo, kas gal praveringesniu ir naudingesnių jo ūkei būti, ketvirtąją dieną susėdę į suolus ėmė balsu teirautis tarp savęs.
Vienas iš svarbiausių tos kovos dalyvių Vytautas, neatlaikydamas varžovo Jogailos spaudimo ir ieškodamas paramos, 1382 m. pasitraukė į Vokiečių ordiną.
Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas: Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.) — Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas- Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.)
PDF 39
Po Algirdo mirties 1377 m. Lietuvoje įsiliepsnojo vidaus kovos dėl valdžios. Vienas iš svarbiausių tos kovos dalyvių Vytautas, neatlaikydamas varžovo Jogailos spaudimo ir ieškodamas paramos, 1382 m. pasitraukė į Vokiečių ordiną.
1391 m. Jogailos ir Ordino įgaliotiniams tariantis dėl suvažiavimo buvo kalbama apie paliaubas jo metu, kad pirkliai galėtų laisvai prekiauti.
Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas: Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.) — Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas- Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.)
PDF 40
Žemaičių ir Ordino sutartyse. 1391 m. Jogailos ir Ordino įgaliotiniams tariantis dėl suvažiavimo buvo kalbama apie paliaubas jo metu, kad pirkliai galėtų laisvai prekiauti.
1429 m. Vytautas Didysis savo rezidencijoje Lucko pilyje sukvietė suvažiavimą, į kurį atvyko Jogaila, Ro mos imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis, popie žiaus legatas, Tverės, Riazanės ir kiti rusų sritiniai kuni gaikščiai, be to, daugelio vokiečių miestų.
Lituanistika-7542-Puotos-Lietuvos-valdovo-dvare-gotikos-laikais — Puotos Lietuvos valdovo dvare Gotikos laikais (XIV a. pab.-XV a.)
PDF 2
1429 m. Vytautas Didysis savo rezidencijoje Lucko pilyje sukvietė suvažiavimą, į kurį atvyko Jogaila, Ro mos imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis, popie žiaus legatas, Tverės, Riazanės ir kiti rusų sritiniai kuni gaikščiai, be to, daugelio vokiečių miestų ir kunigaikš čių atstovai, pasiuntiniai.
Karūnavus Jogailą Lenkijos karaliumi, jam kaip LDK siuzerenui buvo įteikti dalinių Lietuvos kunigaikščių homagialiniai dokumentai.
Lituanistika-64400-Feodalines-teises-apraiskos-LDK — Feodalinės teisės apraiškos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XV amžiuje–XVI amžiaus viduryje
PDF 6-7
Feodalinių kategorijų pažinimą XIV-XV a. sandūros Lietuvoje rodo Jogailą karūnavus Lenkijos karaliumi jam kaip LDK siuzerenui įteikti dalinių Lietuvos kunigaikščių homagialiniai dokumentai 24, kuriuose kunigaikščiai išvykstančiam 2 1 Halecki O. Przyczynki genealogiczne do dziejów układu krewskiego // Miesięcznik Heral- dyczny. T. 14. 1935, s. 102 (aplicuerunt coronam Ungarie et receperuntin feudum a corona dicti 2 2 Tęgowski J. Dokumenty Koriatowiczów władców Podola XIV wieku. Tendencje kulturowe Podola za Koriatowiczów // Tekst źródła. Krytyka — Interpretacija / Pod red. B. Trelińskiej. Warszawa, 2005, s. 227-237. 2 3 Plg. gausią medžiagą: Vitoldiana. Codex privilegiorumVitoldi magni ducis Lithuaniae 1386- 1430 / Ed. J. Ochmański. Warszawa—Poznań, 1986 (toliau — Vitoldiana); Jablonskis K. Nauji Vytauto laikotarpio aktai // Praeitis. T. 2. 1933, p. 375—411; KurtykaJ. Repertorium podols- kie. Dokumenty do 1430 r. // Rocznik Przemyski. T. 40. Przemyśl, 2004, s. 127-269. 2 4 Akta unji Polski z Litwą 1385-1791 / Wyd. S. Kutrzeba i W. Semkowicz. Kraków, 1932. R i m v y d a s P e t r a u s k a s „JEI BAJORAS IŠ PONO DVARĄ IŠSITARNAUTŲ." 93 valdovui feodalinės teisės dvasia prisiekdavo asmeninę ištikimybę
Po 1401 m. lietuvių kunigaikščių homagialinių priesaikų serijos Jogaila Lietuvoje galėjo turėti vieną vasalą – Vytautą.
Lituanistika-64400-Feodalines-teises-apraiskos-LDK — Feodalinės teisės apraiškos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XV amžiuje–XVI amžiaus viduryje
PDF 7
Iš visko sprendžiant, Vytautas savo ryšį su Jogaila suvokė būtent kaip feodalinį, nes po 1401 m. lietuvių kunigaikščių homagialinių priesai- kų serijos Jogailai daugiau tokių dokumentų Lietuvoje neaptinkame, o tai rodo, kad nuo tol Jogaila Lietuvoje galėjo turėti tik vieną vasalą - Vytautą 26.
Po Vytauto mirties Jogaila gavo Švitrigailos pasiūlymą susitikti, siekiant sureguliuoti Lietuvos ir Lenkijos santykius.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimo ištakos: didžiojo kunigaikščio taryba ir bajorų suvažiavimai XIV–XV a.
p. 16 (PDF 8)
Kai po Vytauto mirties Didžiuoju kunigaikščiu išrinktas Švitrigaila no\nrėjo sureguliuoti santykius su Lenkija, jis tuoj po savo išrinkimo pasiūlė \nJogailai susitikti, dalyvaujant abiejų pusių „didžiajai ar vyresniųjų tary-
T. Narbutas priekaištavo Jogailai dėl valdžios pasidalijimo su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 10
1385-ai- siais, T. Narbuto nuom one, buvo sudaryta „šventa dviejų didžiųjų tautų - lietuvių ir lenkų - sąjunga“22. Autorius prie kaištauja Jogailai, kad pasidalijęs valdžia su Lietuvos didžiuo ju kunigaikščiu padarė klaidą, ateityje „buvo priverstas pamatyti dviejų tautų vienybei kilusį pavojų, kam tik Vytauto mirtis tegalėjo sukliudyti“23.
Jogaila kartu su Vytautu ir Jurgiu Narimantaičiu lydėjo Kęstučio ir Liubarto vadovaujamą Lietuvos kariauną, kuri įsiveržė į Sandomiro apylinkes ir pasiekė Sano bei Vyslos upes.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 219
Kariauna, sutelkta iš įvairių Lietuvos pusių, Kęstučio ir Liubarto vadovaujama, lydima Jogailos, Vytauto ir Jurgio Narim antaičio, atskirais daliniais perėjo sieną, ir, Liublino žemėje susijungę, užpuolę Sando- mirą, plėšė net iki Sano ir Vyslos upių Tarnovo ir Sandomiro apylinkėse
Teodoras Narbutas rašo, kad po Algirdo mirties 1377 m. Vilniuje susirinkę kunigaikščiai ir didikai, vadovaujami Kęstučio ir Liubarto, paskelbė Jogailą didžiuoju kunigaikščiu ir karūnavo Gedimino mitra.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 233
Po didžiojo kunigaikščio Algirdo mirties į Vilnių iš visos valstybės sukviesti kunigaikščiai ir aukš tieji didikai įprasta tvarka surengė tautos seimą, vadovaujamą Kęstučio ir Liubarto; mirusiojo valdovo valia Jogailą, tuo laiku sulaukusį dvidešimt šešerių metų, 1377-aisiais paskelbė didžiuo ju kunigaikščiu ir karūnavo atiduodami Gedimino mitrą kaip vyriausiajam Algirdo sūnui, santuokoje su Julijona gimusiam1 2.
Teodoras Narbutas nurodo, kad Jogaila pats nusprendė rengti žygį Bugo link, o netikėtai kritus Drohičinui seniūnas Sašinas buvo atkirstas nuo savo pilies.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 288
Šit todėl Jogaila nusprendė pats asmeniškai rengti žygį Bugo link. Netikėtai krito Drohičinas, tad tenykštis seniūnas Saši- nas ar Sasinas, tuo metu išvažiavęs kaimynystėn, buvo atkirs tas nuo savo pilies.
Jogailą Teodoras Narbutas vaizduoja kaip valdovą, vengusį konfliktų su kryžiuočiais ir griežtai besilaikiusį abipusio teisingumo.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 292-293
Jogaila, didžiajam magistrui lei dęs suprasti, kad kaimyninių valstybių politika jo kabinetui nėra tamsos apgaubta, vis tiek nenorėjo vaidytis su kryžiuo čiais; be abejo, tikėdamasis abipusio teisingumo, pats jo laikė si kuo griežčiausiai, juk, nepaisant tūkstančio priekaištų tam 1 To atsakymo į raštą iš Marienburgo data: Vylne in Epyphania domini (Vilniuje, per Trijų Karalių šventę). Metai nenurodyti, tačiau neabejotinai priskirtini 1383-iesiems (nuorašas Slaptajame Karaliaučiaus archyve. - Stal čius 52. - Nr. 9; Napiersky. Index Corp. - Nr. 451). 2 Žr.: Voigt. - B. V. - S. 412-415. 294 valdovui, nepasižymėjo jokiu kitu gražiu bruožu kaip tik tie sumu ir atvirumu visuose savo darbuose
Prie Vilkyškių kaimo Jogailos ir Skirgailos vadovaujama lietuvių kariauna pavijo besiartinantį priešininką ir pradėjo atkaklias kautynes.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 307
besiartindamas prie Vilkyškių kaimo, kai jau manė esąs saugus, buvo pavytas gausios lietuvių kariau nos, vadovaujamos Jogailos ir Skirgailos. Prasidėjo kautynės, vienos atkakliausių.
Teodoras Narbutas rašo, kad siekdamas susitaikyti su Vytautu Jogaila pasiuntė pas jį aukštus pareigūnus ir laiškais pažadėjo atkurti seną brolišką draugystę.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 312-313
Tad Jogaila sum anė vienytis su Vytautu: to tikslo siekdamas pasiuntė pas jį patikimus asme nis iš aukštų pareigūnų, įteikė jam raštus, laiduodamas su- grįšiąs prie senos broliškos draugystės, jei tik panorėtų iš karto mirė. Ir stebėjosi didysis kunigaikštis Jogaila, kad per tą susitiki mą taip netikėtai mirė šitiek žmonių, klausinėjo saviškių, kas čia per ste buklas. Ir tas Davaina, kuris buvo paėmęs tą Šventąjį Kryžių, atėjęs ima pasakoti apie stebuklą Habdanko herbo panelei, kurią buvo paėmęs ne laisvėn. O ji tarusi: „Aš sapnavau Viešpaties angelą, kuris sakė, jog Die vas už tai baudęs tuos pagonis, kad jie, turėdami Šventojo Kryžiaus medį, nepagarbiai su juo elgiasi“. Tasai Davainų giminės bajoras atpasakojo mer ginos žodžius didžiajam kunigaikščiui Jogailai. Ir didysis kunigaikštis Jo gaila liepė tam ponui pristatyti tą Dievo Kryžiaus medį ir panelę, kurią jis laikė nelaisvėje. Kunigaikštis Jogaila pats paleido tą panelę gražiai apdo vanojęs, ir liepėjai tą kryžių gražiai parvežti ir pastatyti toje pačioje vieto je, kur jis pirmiau buvęs. Ir panelė, matydama poną Davainą, kurio belaisvė buvo, esant tokį rimtą, savo namuose ją taip gražiai užlaikius ir jautriai elgusis, prisipažino jam esanti vienturtė savo tėvo dukra ir meldė jį vykti drauge su ja pas jos tėvą ir ten, pas tėvą, būti jos vyru. Ir ponas Davaina su panele nuvyko pas jos tėvą, gražiai parvežė tą Šventojo Kryžiaus medį ir pastatė Šventojo Kryžiaus bažnyčioje. O paskui tą panelę paėmė sau į žmonas, ir tuomet prie to Habdanko herbo jam buvo pridėtas kryžius. Ir todėl tą herbą imta vadinti Dubnia)*. Apie tai kalba Strijkovskis (p. 435, 436). Okolskis (p. 141) ir kiti vis dėlto to herbo kilmę aiškina šiek tiek panašiai. 1 Cromer. Index Archivi Cracoviensis. - Nr. 378, 379. 314 nutraukti santykius su bendru tėvynės priešu; garantavo sau gumą, pažadėjo pamiršti nuoskaudas, pripažinti garbę, kilmei deramą ir nuosavybę Rusios valsčių, tėvui priklausiusių, kaip antai, Gardino, Volkovysko ir Brastos; taip pat Polesės su mies tais: Drohičinu, Belsku, Melniku ir Kamenecu, Suražu, Msti- buvu, atiduoti netgi dalį Voluinės m ainais už Trakų ir Žemaitijos kunigaikštystes1
Teodoras Narbutas rašo, kad Volkovyske sudarytas susitarimas Jogailą lenkų tautos vardu pripažino karaliumi ir būsimuoju Jadvygos vyru.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 330
Jie rado Jogailą Volkovysko mieste, kur buvo sudaryta transakci ja, kuria lenkų tautos vardu Jogaila pripažįstamas karaliumi ir busimuoju Jadvygos vyru.
Krokuvos Šv. Stanislovo katedroje Jogailos krikštas buvo atliktas pagal lotynų apeigas.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 337-338
Atvažiuota į Krokuvą nedelsiant, vasario 15 dieną***4, kaip įprasta iškilmingai, nuvyko tiesiai į Šv. Stanislovo katedrą, kur buvo atliktas Jogailos, Skirgailos, Švitrigailos, Vytauto, prisiė musių vardus5: Vladislovo, Kazimiero, Boleslovo, Aleksandro, 1 Kotzebue. - B. II. - S. 253. Šis autorius pats savo tyrinėjimais yra tai pastebėjęs. 2 Rankraštinė Lietuvos (Bychovco) kronika (p. 55) bus mūsų vedlė, kaip seniausias šaltinis ir tiesiausiu keliu vedanti į tiesą. 3 Kotzebue. - 1. c. 4 Anksčiau nurodytas rankraštis „Memoria etc.“: ln Crastino S. Valentu. Martynis (Šv. kankinio Valentino išvakarėse)****. 5 Nežinome Skirgailos ir Švitrigailos rusiškų vardų, Jogaila turėjo Jokū bo (žr. šio tomo priešpaskutinį priedą). O dėl krikšto pasakytina, kad jis nebuvo toks kaip iš pagonybės pereinant, bet kaip iš Rytų apeigų tikėjimo, 339 šv. krikštas pagal lotynų apeigas
Teodoras Narbutas rašo, kad Jogaila maršalkai sakė norėjęs raitas vykti pas didįjį magistrą, tačiau jo didikai tam nepritarė.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 520
Kai po to pas jį bu vo pakviestas maršalka, Jogaila pareiškė: Maršalka, ar nori išgirsti, kaip buvau patartas? Pastarasis atsakė: Karaliau, la bai noriu. Karalius tarė: Maršalka, aš mielai norėjau raitas vykti pas didįjį magistrą, tačiau mano didikai nenori man to leisti.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Kadangi neseniai per pasiuntinius buvo pra šęs pagalbos iš Jonušo, Mazovijos kunigaikščio bei savo žento, ir toji pagalba diena iš dienos turėjo at vykti, jis kol kas nieko nedarė, nenorėdamas prieš Jo gailą traukti su nedidele kariuomene ir be pagalbinin kų stoti į lemiamą mūšį. Kad kariai turėtų kokį užsi ėmimą ir kad neleistų tuščiai laiko, jis pradėjo pulti Trakus. Po kelių dienų apgulos, sutikęs smarkų pasi priešinimą, griebėsi kito sumanymo. Mat tuo metu paaiškėjo, kad Jonušas nesuteiks pagalbos; anaiptol, nutaręs, jog dabar tinkama proga nebaudžiamam su laužyti sutartį, jis užpuolė Poleksiją ir, staiga įsiver žęs, užėmė Drohičiną, Melniką, Suražą bei Kamenecą. 2 7 0 Be to, Jogaila, sulaukęs paramos iš Livonijos ir Prūsi jos, jau traukė su kariuomene iš Vilniaus.
Susietas teiginys: t-064
Susieti teiginiai: t-064
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Be to, Jogaila, sulaukęs paramos iš Livonijos ir Prūsi jos, jau traukė su kariuomene iš Vilniaus. Kęstutis ži nojo, kad priešas vedasi didžiulę kariuomenę, kuriai jie neprilygsta nei ginkluote, nei karių skaičiumi. Ta čiau šis senas karys ir vadas, pasikliaudamas savo rei kalo teisumu ir žinodamas, jog atsitraukimas neatneš išsigelbėjimo, tik gėdą, ryžtingai patraukė prieš Jo gailą ir atvirame lauke išrikiavo savo pulkus. Abi ka riuomenės kovos tvarka stovėjo priešais viena kitą: šiapus — nevilties į priekį varomi Kęstučio kariai, pa siryžę atkakliai žingsnis po žingsnio veržtis į kovą ir mirtį, anapus — Jogaila, kuris nors neabejojo savųjų pergale, numanė, jog kova pareikalaus didelių aukų, ir todėl nutarė pirmiau pabandyti vilioti patiklias šir dis klastingais žodžiais nei pulti kovų užgrūdintus vy- monėmis.
Susietas teiginys: t-065
Susieti teiginiai: t-065
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Karalienė pyko ir — keista — kartą savo rankomis mėgino sudaužyti visus skląsčius, ji tikriau siai būtų dar ką padariusi, ko nieku būdu nedera da ryti moteriai ir karalienei, jeigu Dimitras Goraiskis, karalystės iždininkas, nebūtų sutramdęs protingais pa tarimais audringų silpnos moters užmojų. Tuo tarpu Vilhelmas, bijodamas didesnių nemalonumų, slapta pa spruko iš Krokuvos, per skubėjimą palikdamas čia daugybę indų. Po kelių dienų Jogaila, lydimas Lietu vos didikų ir savo giminės kunigaikščių, buvo sutik tas Krokuvos vaivados Spiteko iš Melštino, išvykusio pagarbos pareikšti su rinktinių raitelių būriu keletą mylių priešais, o vasario 12 dieną įjojo į Krokuvą, su teikdamas didingą reginį miestiečiams.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Todėl ėmė tartis su rusų didikais, kokiu būdu galima būtų užimti Rusią, iš kur ga- Susitaria su rusais lėtų pats savo nuožiūra pra- labai toli nuo Livonijos, Baltarusijoje, turtingą Vitebs ko žemę valdė karaliaus Jogailos vietininkas Teodoras Vesna, karaliaus sakalininkas Lietuvoje. Nors šis kraš tas anksčiau Algirdo buvo prijungtas prie Lietuvos vals tybės, tačiau Jogaila jį pasiliko sau kaip tėvonijos dalį. Vis dėlto saugojo tą žemę nelabai rūpestingai (šitaip pa prastai esti, kai karalysčių pakraščiai pavedami tiems, kurie tenkina karalių įgeidžius), galima sakyti, visai aplaidžiai, rodos, nė nemanydamas, jog jai gali grėsti koks pavojus. Nematė ar dėjosi nematąs jai gresiančio pavojaus ir Vytautas, nelyginant šitai būtų visai sveti mas reikalas. Tad Švitrigaila, būdamas tikras, jog ru sai jam pasiduos, tyliai pa- U žim a V ite b s k o že- traukė žinomais keliais per puolė Vitebską, be didelio vargo užėmė Vitebsko miestą ir dvi pilis, šiaip sunkiai įveikiamas ne tik dėl įtvirtini mų, bet ir dėl neprieinamos vietos, rusams be kovos pasiduodant, o po to į savo rankas paėmė Oršą ir visą kraštą tarp Dnepro ir Dauguvos.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Visus išlaikė Vytautas, gausiai viskuo aprūpindamas. Neminint kitų gėrybių, kurias kuo stropiausiai surašė to meto istorikai, kas dieną buvo pjaunama po septynis šimtus jaučių, po tūkstantį keturis šimtus avinų, po šimtą stumbrų, brie džių ir kitokių žvėrių, o išgeriama po septynis šimtus statinių midaus, neskaitant kitų gėrimų. Prabanga ir iškilumas aiškių aiškiausiai rodė imperatoriui Vytauto širdyje slypinčią garbę — troškimą, kuris netruktų įsi plieksti, jeigu kas įskeltų vilties kibirkštį, jog ne už kalnų toji didybė, kuriai lenkai su karaliumi iš visų jėgų ketino priešintis. Štai todėl vienaip kalbėjo im peratorius su Jogaila, kitaip 1429 m eta i akis į akį su Vytautu.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Taip ir buvo, senato pirmininkas Gnezno arkivyskupas bylo jo be galo iškalbingai, tačiau smarkiai varžydamasis, nes bijojo įžeisti Vytautą; visa ko prišnekėjęs, nutilo lyg kirviu nukirstas. Tuo tarpu Krokuvos vyskupas Zbig nevas Olesnickis, nė kiek nenusigandęs, aiškiai nurodė, kokia įtartina imperatoriaus S en ato įsp ė ta s draugystė, ir, atskleidęs, ko kie pavojingi jo siūlymai, rimtai įspėjo Vytautą, kad šis, tokio gražaus amžiaus su laukęs ir tokios didžios šlovės pasiekęs, paliautų puose lėjęs tuščias svajones apie tariamą didybę ir atsimintų priesaiką, kuria pažadėjęs paklusnumą karaliui bei len kų karalystei. Tokią pat nuomonę pareiškė ir grafas Jo nas iš Tarnovo, Krokuvos vaivada.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Nors sumišęs su stabmeldyste, klai dingas ir absurdiškas, vis dėlto tai yra tikėjimas mūsų viešpa čiu Jėzumi Kristumi, jo mirtimi ir prisikėlimu. Autorius dėsto ir daugiau panašių esminių pamokymų, svarbių tam amžiui. Rankraštis baigiasi pagyrimu lietuvių tautai, pripažįstamas di delis lietuvių svetingumas, darbštumas, namų gyvenimo do rybės. Iš šito rankraščio pasisemiame žinių apie pirminį krikščio nybės paplitimą Lietuvoje; XI amžiuje krikščionybė tikriau siai buvo paplitusi tik labai menkai, nes lietuvių vyriausiųjų žynių valdžia gyvavo nepajudinama iki XIII amžiaus vidurio; tuomet prūsai suklupo prieš kryžiuočius, panašiai Livonija su Kuršu, pačioje Lietuvoje tų pačių riterių puolimai darėsi bai sesni, lietuviai kunigaikščiai savo žvilgsnius ėmė labiau kreipti į rusų kraštus, o jų savitarpio kovos sudrebino vidinę valstybės sandarą; pagaliau užkariavus Minską, Naugarduką, Pinską ir dalį Voluinės, susidarė glaudesni ryšiai su Rusia; kitame pa kraštyje glaudžiau su Lietuva susijo Polockas ir Padauguvio Rusia.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
rodydamas malonę, turėjusią trukti ne ilgiau, kaip ligi jų gyvos galvos. Tuo tarpu lietuviai atkakliai lai kėsi savo, tvirtindami, jog seniau, gerokai prieš Kazi miero Didžiojo viešpatavimą, Podolė buvusi pavaldi skitams, kurie sudarė didžiumą šio krašto gyventojų, o šios tautos valdovams buvę pavaldūs ir seni Podolės gyventojai, ir skitai. Algirdas, Lietuvos didysis kuni gaikštis, peržengęs Kijevo bei Volynės kunigaikštysčių sienas, pirmas sumušęs svetimšalius ir juos išstūmęs iš šių žemių, po to padalijęs brolio Karijoto sūnums kraš tą; šie čia pastatę Smotričiaus, Bakotos, Kameneco ir kitas pilis ir jas sutvirtinę, nesigailėdami didelių iš laidų.
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
108 ## Puslapis 104 37. APIE JOGAILOS IR VYTAUTO KARĄ SU PROSUOS VOKIEČIAIS IR APIE JŲ NUGALĖJIMĄ MOSYJE PRIE DUBROVNOS Sesi tūkstančiai devyni šimtai dvidešimt pirmaisiais metais nuo pasaulio sutvėrimo, o nuo dievo gimimo tūkstantis keturi šimtai dvyliktaisiais metais 1 prasidė jo Lenkijos karaliaus Vladislovo Jogailos ir jo brolio Lietuvos kunigaikščio Vytauto karas su Prūsijos vo kiečiais. Ir sutelkė abi pusės didžiulę kariuomenę: karalius Jogaila su visa Lenkų karalystės jėga, o didysis kuni gaikštis Vytautas su visomis Lietuvių ir Rusų pajėgo mis ir su daugeliu Ordos totorių, o Prūsijos magistras taip pat su savo pajėgomis ir su visa Vokiečių imperija.