Narbutas rašo, kad Jeronimas Prahiškis apie 1405 metus grįždamas į tėvynę parsinešė Viklifo raštus. Jeronimas Prahiškis 1416 m. birželio 21 d. buvo sudegintas gyvas Konstancoje. Narbutas cituoja žinią, kad Jogailos į Lietuvą siųstas Jeronimas Prahiškis rašė apie pirmųjų sutiktų lietuvių žalčių garbinimą.
Tie\nsa, aukštasis dvasininkas gėdingai nužudė lordą, bet įpūtė po\nlaiko pelenais rusenančią kitatikybės ugnį, iš kurios pamažu\nįsidegdamas gaisras vėliau pridarė daug bėdos Vakari} bažny\nčiai. Štai iš šito židinio Jeronimas pasiėmė ugnies, kadangi,\napie 1405 metus grįždamas tuo pačiu keliu į tėvynę, parsinešė\nnelaiminguosius Viklifo raštus. Tenai nors tarėsi su Husu, sa\nvo mokytoju ir bičiuliu, tokiu pat patrakėliu teologu, vis dėlto,\nšiek tiek vėliau vykdamas per Lenkiją į Vieną, visiškai neatsi-\nskleidė su ta naujiena lenkų kunigams, bet, atrodo, jau buvo\nįtariamas.
Šitokiu atve\nju žyniai patardavo sudaryti testamentą ir paskirstyti savo že\nmiškąjį turtą. Jeronimas įtikino, kad tai apgavystė, sugriovė\nšventyklą, užpylė ugnį ir įvedė krikščioniškus papročius. Ke\nliaudamas toliau, atrado saulės garbintojus; jie ypač garbino\ndidžiulį geležinį kūjį.
Čia Jeronimas ilgai mokė žmones, aiškino jiems šventąsias tikėjimo paslaptis, o mišką liepė iškirsti. Žmonėms atėjus su kirviais, neatsirado nė vie no, kuris būtų išdrįsęs prisiliesti geležimi prie šventojo me džio. Todėl Jeronimas, pagriebęs kirvį, pirmas nukirto vieną iš aukščiausių medžių.
Narbutas teigia, kad jeronimas pasijuokė iš jų nai vumo ir parodė, kad tai tuščios pasakos; įtikino, kad saulė, mėnuo ir žvaigždės yra Dievo kūriniai, kuriais aukščiausiasis Dievas papuošė dangų ir įsakė jiems amžinai šviesti žmonėms.
Jeronimas pasijuokė iš jų nai\nvumo ir parodė, kad tai tuščios pasakos; įtikino, kad saulė, \nmėnuo ir žvaigždės yra Dievo kūriniai, kuriais aukščiausiasis \nDievas papuošė dangų ir įsakė jiems amžinai šviesti žmonėms. \nPaskui aptiko šventąjį mišką; kuris jo medis buvo didesnis, tas \nbuvo laikomas labiau garbintinas. Čia Jeronimas ilgai mokė \nžmones, aiškino jiems šventąsias tikėjimo paslaptis, o mišką \nliepė iškirsti. Žmonėms atėjus su kirviais, neatsirado nė vie\nno, kuris būtų išdrįsęs prisiliesti geležimi prie šventojo me\ndžio.
Karalius iš Krokuvos pasiuntė vienuolį kamaldulį Jeronimą Prahiškį pas Vytautą; atvykęs į Gardiną ir gavęs saugumo garantiją, jis buvo išsiųstas į pagonybę išpažįstančius valsčius.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 5
Pirmasis at- vertėjas buvo vienuolis kamaldulis Jeronimas Prahiškis. Šį** karalius pasiuntė iš Krokuvos ir pavedė kunigaikščiui Vytautui; atvykęs į Gardiną, gavęs deramą saugumo garantiją, buvo pa siųstas į valsčius, išpažįstančius pagonybę* 1 2.
Teodoras Narbutas aprašo, kad Jeronimas Prahiškis peržegnojo parkritusį žmogų ir liepė jam stotis, o įvykis buvo palaikytas stebuklingu.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 5
Jeronimui, kad dievams pašvęstų medžių nevalia naikinti nebaudžiamiems; pastarasis aiškino juos klystant, sakydamas, kad tai esančios velnio žabangos; peržegnojo, liepė parkritu siam žmogui stotis ir įtikino nė kiek aną nesusižeidus, netgi vi sai neįsikirtus. Tas įvykis buvo palaikytas stebuklingu, juolab karščiau imtasi naikinti religinius paminklus.