Jano Lasickio knygą apie žemaičių ir kitų tautų dievus išstudijavę Vilniaus šubravcai pasivadino senovės lietuvių dievybių vardais.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 7
Ypač pagarsėjo \nVilniuje veikusi šubravcų (nenaudėlių) draugija, kuriai priklausė \nuniversiteto elitas - profesoriai, žymūs ir įtakingi miesto gy\nventojai. Išstudijavę Jano Lasickio knygą Apie žemaičių, kitų sar\nmatą bei netikrų krikščionių dievus, draugijos nariai pasivadino \nsenovės lietuvių dievybių vardais: Jokūbas Šimkevičius - Per\nkūnu, Kazimieras Kontrimas - Poklumi, Janas Chodzka - Vaiž\ngantu, Juozapas Zavadskis - Svaistiku, M. Balinskis - Aušla- \nviu.
Vienintelis Lasickis išsaugojo mums šį faktą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 104
Že\nmaitijos žvejai ir šiandieną savo dainose apdainuoja jūrą dievą,\nvardu „ Dzivsvits “:r\\\nTai bus bendras jūrų ir kitų vandenų, kuriais plaukiota,\ndievas ir laivininkų globėjas. Lietuviai gyveno susisiekiančia\nme su jūra krašte, kuriame daug visokių didelių vandenų, to\ndėl plaukioti buriniais laivais jiems buvo neišvengiama, taigi\njie negalėjo apsieiti be savo Neptūno. Gyvenantys prie ežerų\nlietuviai šaukdavosi to paties dievo, vadindami jį Ežeriniu (Eže\nrinis). Vienintelis Lasickis išsaugojo mums šį faktą.
Narbutas rašo, kad Lasickis išsaugojo Kriukio vardą, bet klaidingai jam priskyrė kiaulių globėjo savybes.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 107
Kriukis (Krugis) Kalvių dievas arba kažkokia antikinio Vulkano liekana; jis, visuotinai pripažintas geriausiu kalviu ir to amato globėju, Lie tuvoje buvo pramintas tautišku vardu, kilusiu išKriugos - kriu kio, kablio. Šį vardą mums išsaugojo Lasickis. Tačiau jis pri skiria dievui nepritinkančias savybes, paversdamas jį kiaulių globėju, nors jis pats tų gyvulių globėjais laiko visai kitas die vybes, tai yra Kremarą (Kremam) ir Priparšį (Priparszas), ir pasakoja, kad kažkokie kalviai Budraičiai (Budrajcis) labai karštai jam meldžiasi.
Narbutas nurodo, kad Lasickis Patelo dievą žinojo Algio vardu.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 111
Patelas (Patelo)\nSkraidančių oro dvasių dievas, savitas aukščiausiosios ka\ntegorijos angelas. Kitaip jį vadinę Pateno, Potelo. Savo stabą\njis turėjo didžiojoje Romovės šventykloje, Perkūno dešinėje.\nJo garbei kiekvienas namuose laikydavo numirėlio kaukolę.\nLasickis jį žino kaip Algį (Algis).
Lasickis Perkūnaitėlę apibūdino kaip žaibo ir griausmo motiną, kuri išprausia nuvargusią saulę.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 125
Šauktis Moterų Gabijos - tai paprotys\nkepėjų, norinčių, kad gerai nusisektų duona*.\nPerkūnaitėlė (Perkunatele)\n„Ji yra žaibo ir griausmo motina, kuri saulę, nuvargusią ir\ndulkiną, išprausia maudyklėje; po to, kitą dieną, išleidžia šva\nrią ir švytinčią“, - sako Lasickis. Su Perkūnu ji dalijosi valdžia\ndanguje ir žemėje, panašiu vardu lietuvių šaukiama.
Narbutas rašo, kad Lasickis liudijo buvus Aušros vardu vadintą ryto deivę.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 139
Aušra (Aussra)\nRyto deivė.\nLasickis teigė, kad buvo tokio vardo deivė. Kunigas Sirvy\ndas vadina ją Aurora.
Narbutas cituoja Lasickio posakį „Kur tikėjimas, ten ir rezultatas“ prie Ratainyčios aprašymo.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 146
Kaip tik čia vieta pacituoti Lasickio žodžius: „Kur\ntikėjimas, ten ir rezultatas“.\nRatainyčia (Ratajniczu)\nDeivė, globojanti jojamuosius arklius. Tą reiškia pats var\ndas, ir Lasickis nurodo jį, remdamasis savo tyrimais.
Narbutas vertina, kad Lasickis apsiriko Ragutienę pačią laikydamas dievu, o ne aludarystę globojančia deive.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 149
Latviai taip pat turėjo bičių dievybę, vadinamą gana pana\nšiai - Uhsinsz arba Szwets uhsinsz21.\nRagutienė pati (Ragutenapati)\nDeivė, globojanti tik aludarystę, o pagal savo vardą - Ra\ngučio žmona. Lasickis apsiriko laikydamas ją dievu.
Narbutas kaltina Lasickį nekritiškai rinkus mitologinius duomenis ir klydus dėl dievaičių kerpių rinkimo.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 174
Todėl šis vardas aiškiai susijęs su kažkokiu mitiniu staliumi, arba stalių dievaičiu. Lasickis, labai nekritiškai rankiodamas mitologinius duo menis apie šiuos dievaičius, smarkiai apsiriko sakydamas, kad abu bendrai rinkę kerpes. Atrodo, kad tą patį Šilinyčių (Sylenicza), žinomą dar Šilo Radikio (Sylla-Radikis) vardu, ponas Rėza mato pas senovės prūsus; tai tiksliai atitinka tuos pačius požymius, nors jį lygina su slavų Radegastu (Radogast), matyt, dėl panašaus autoriui nežinomo epiteto Radikis, kuris kilęs iš žodžioRaddiht, latvių kalboje reiškiančio kurti, formuoti, iš naujo aptašyti; taigi Šilo Radikis reikš miško, medžio dorotoją, vienu žodžiu, stalių.
Narbutas, remdamasis Lasickiu, rašo, kad Strijkovskis ir kiti Markopolius trumpai mini kaip požemio dievaičius.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 179
Atnašaudavo alaus, duonos ir įvairių valgių, kuriuos padėdavo nakčiai po alyvų krūmais. Markopoliai (Markopole) Požemio dievaičiai, kuriuos ypač garbino didikai ir bajo rai. Aiškiu Lasickio liudijimu, Strijkovskis ir kiti trumpai mini juos kaip požemio dievaičius.
Narbutas perteikia Lasickio teiginį, kad lietuviai kai kurias dievų garbinimo apeigas slėpdavo nuo krikščionių.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 197-198
Lietuviai turėjo savo slaptas apeigas, kurias joms pasišven-\ntusieji ne kiekvienam atskleisdavo, todėl išsamesnės žinios apie\njas dingo kartu su jų netektimi. Vis dėlto išliko neabejotinų\nfaktų apie jų buvimą senovėje. Lasickis sako, kad lietuviai slėp\ndavo tam tikras dievų garbinimo apeigas, dažniausiai nuo krikš\nčionių, tai yra ne kiekvienas jose galėdavo dalyvauti.
Narbutas aiškina, kad Lasickis fetišo termino nevartojo, bet aprašė asmeninius fetišus šventovėse, giminėse, namuose ir pas pavienius žmones.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 202
201\n\n## Puslapis 201\n\nmitologas mokėdavo atskirti fetišus nuo kitų dievų, kadangi\ngal ir nežinojo to termino. Iš mūsų senesniųjų istorikų vienas\nDlugošas aiškiai pripažįsta, kad lietuvių genties tautos tikėjo\nfetišais. Lasickis, tiesa, šio termino nenurodo, tačiau dalyką\nišaiškina smulkiau: pasak jo, jokia šventovė, jokia žymesnė gi\nminė, jokie namai, net daug pavienių asmenų negyveno be\nsavo asmeninių fetišų.
Narbutas nurodo, kad burtininkės pavadinimas Burte yra Lasickio mitologijoje.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 303
Burtininkė (Burte)\nLietuvių barde - Burtyniczka. Sakydavo eiles ir dainuoda\nvo įvairias dainas, taip pat pranašaudavo (burdavo). Tas pava\ndinimas yra Lasickio mitologijoje.
Narbutas rašo, kad Lasickis iš Jokūbo Laskovičiaus girdėjo apie Žemaitijoje daugeliui dievų teiktą garbę.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 344
Matėme aukojimų aprašyme, kad aukų paplotėliai buvo kepami mėtant juos per ugnį - tai buvo apvalytoji duona, vadinamieji sikies nuplaudimies. Lasickis sako, kad Jokūbas Laskovičius, Žemaičių kuni gaikštystės valdininkas, pasakojęs jam apie garbę, teiktą tame krašte dar daugeliui kitų dievų. O iš kitų apeigų, išlikusių iš stabmeldystės laikų, ten buvo žinoma maldelė, kurią autorius perteikia šiais žodžiais: Perkūne Dewajte, ne muski und mana diewu: melsu tavi paltu miessu ir išverčia ją šitaip: „Susilaikyk, Perkūne, nedaryk žalos mano lauke: aš tau atiduodu šią paltį lašinių“1 2.
Narbutas mano, kad Lasickis, cituodamas maldelę Perkūnui, padarė aiškią lietuvių kalbos klaidą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 346
Tačiau iš visų dalykų, kuriuos tas senasis\nautorius yra parašęs apie lietuvių mitologiją, pastebime, kad\njis nebuvo mokovas lietuvių arba žemaičių kalbos; jos abi su\ndaro tą pačią kalbą, labai mažai tesiskirdamos; galima ją va\ndinti provincine. Todėl manome, kad Lasickis padarė aiškią\nklaidą, cituodamas tą maldelę, kurią grynai lietuviškai reiktų\ntaip rašyti: Perkūne Dewajte, ne muszk und mana: Tiewe, mel-\ndzio tawipaltu messu. Pažodžiui bus: „Perkūne dievaiti, tai yra,\nmaloningasis dieve, netrenk į mano (turtą), nedaryk man ža\nlos; tėve, atnešu tau su malda pusę riebios kiaulės skerdie\n1 Disquisitiones magicae.
Narbutas vertina, kad Lasickio paliktas pirmos alaus statinės pradėjimo apeigų aprašymas menkavertis, bet svarbus kaip senovės paminklas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 348
347\n\n## Puslapis 347\n\nmyn, kaip tai darė kitos tautos amžininkės, o atgal. Vis dėlto\nLasickis mums paliko pirmos alaus statinės pradėjimo apeigų\naprašymą, nors nedaug vertą, bet praleisti jį, kaip senovės pa\nminklą, nederėtų. Kai išvirtą alų pastatydavo rūsyje ir ketin\ndavo pradėti jį gerti, namų šeimininkas, pritekinęs indą iš pir\nmos statinės, atlikdavo apeigas, vadintas nuleidimu (Nutajdi-\nmas), deivės Ragutienės garbei.
Narbutas rašo, kad Lasickis pateikė po Ilgių šventės atliekamų apeigų mirusiųjų garbei aprašymą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 387
Tai visiškai primena Antikos žmonių\nCircumpotatio (gėrimą ratu), kurį su tokiomis pastangomis So-\nlonas bandė išnaikinti Atėnuose, o decemvirai - Romoje. Be\nšitų iškilmių, kiekviena šventė, išskyrus Rasos šventę, baigda\nvosi minėjimu mirusiųjų garbei: Lasickis iš savo žinių pateikia\napeigų mirusiųjų garbei, atliekamų po Ilgių šventės, aprašymą.\nTa diena vadinasi Vėlinės bene dėl to, kad ją švęsdavo visas kai\nmas visiems savo mirusiesiems pagerbti.
Janas Lasickis parašė darbą „Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus“, išleistą Bazelyje 1615 m.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 507
Tai ištrauka iš J. Lasickio darbo „Apie že maičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus“ (De diis Sa- magitarum caeterorumque Sarmatarum et falsorum Christianorum. Basileae, 1615). Lietuviškas tekstas cituojamas remiantis leidiniu: Lasickis Jonas. Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus. Vilnius, 1969.
Ką paliko Lasickis ir ką čia ką tik pasakėme, to teisingumą patvirtina tyrimai.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 124
Žinoma, kad Antikos mitologai Junoną taip pat painiojo su okeano deive Tetide. Jie manė, kad besilei džianti saulė nugrimzta į okeano vandenis, tarytum eidama į tos dienos maudyklę. Ką paliko Lasickis ir ką čia ką tik pasakėme, to teisingumą patvirtina tyrimai.
Jonas Lasickis sugrįžo jėzuitų pastangomis, valdant Zigmantui III.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 130
1414 metais kunigaikštis Vytautas, gyvendamas Veliuonos pilyje, administ ravo tą kraštą, įsteigė Veliuonos vėliavininkų ą, arba apskritį, užrašė bažnyčiai daugiau pajamų. Valdant Žygimantui Augus tui, vietos kunigas klebonas Ragauskas (Rogowski) priėmė So- cino tikėjimą, ir toji bažnyčia ilgai priklausė evangelikams re- iormatams. Katalikams ji sugrįžo jėzuitų pastangomis, valdant Zigmantui III.
Tik tiek težinome iš Lasickio.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 146
Budintoja (Budintoja) Budėjimui prielanki deivė, pratusi reikiamu momentu pa žadinti miegančiuosius. Tik tiek težinome iš Lasickio. Tačiau iš žmonių pasakojimų aiškėja, kad ji buvo Brėkštos priešingybė, kitaip sakant, nekentė tamsos ir miegalių.
Jonas Lasickis būtų kalbėjęs lietuviams, kurie senovės laikais šito iškilmingai laikydavosi ir iš dalies to laikėsi iki Laskovičiaus ir Lasickio laikų, tai yra iki XVI amžiaus.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 346
Namuose yra gyvulių prieauglio, džiaugsmo ir turto; te gul jaunimas netingi pratintis prie dievobaimingumo, tegul tris kartus apeina pasėtus javus su palaiminta auka...“4 Iš to, ką čia parašė romėnų poetas, atrodytų, tarytum jis būtų kalbėjęs lietuviams, kurie senovės laikais šito iškilmingai laikydavosi ir iš dalies to laikėsi iki Laskovičiaus ir Lasickio laikų, tai yra iki XVI amžiaus.
Janas Lasickis pasakojo, kad Lietuvoje gryną vandenį gėrė tik alaus nedarantys žmonės, nes tuomet vanduo buvo nešvarus ir galėjo sukelti sveikatos sutrikimų.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų virtuvė XVI amžiuje
PDF 10
Tačiau gryną \nvandenį, kaip pasakoja Jonas Lasickis, ger\ndavo tik tie, kurie nedarydavo alaus138, nes \nvanduo tuo metu buvo nešvarus ir galėjo \nsukelti sveikatos sutrikimų.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Lietuvoje Ūla įteka į Merkį. 138 ## Puslapis 138 Alabatis (Alabatís) Pasak Lasickio tyrimų, šios deivės buvo šaukiamasi dir bant linininkystės darbus. Tai buvo Linų Izidė, to augalo vertės atradėja; ji globojo ne patį linų auginimą lauke, bet tai, kas padaryta iš linų, visus dirbinius.