Ivanas kaltino Aleksandrą rusų tikėjimo varžymu ir grasino karu, jei būtų nuskriausti jo globon paimti asmenys ar jų tėvonijos. Andrejus Kurbskis su šeima persikėlė į Lietuvą, nes nepakentė Ivano žiaurumo. Karalius žadėjo atiduoti Andrejų tik tada, jei Ivanas grąžintų kunigaikščius su jų šeimomis ir tėvonijomis.
Ivanas kaltino Aleksandrą ir grasino ateityje ginklu atremti smurtą prieš jo globon paimtus asmenis bei jų tėvonijas; po to pasiuntė žygūną ir pareiškė paskelbsiąs tikrą karą.
Alberto Vijūko-Kojelavičiaus 1989 m. aprašytas Ivano kreipimasis į Aleksandrą dėl religinio spaudimo ir globojamų asmenų.
Juk jis įsakęs Vilniaus vyskupui Vaitiekui Taborui ir P a sk elb ia A le k sa n d Smolensko Juozapui Soltarui karą nui ne kartą raginti Eleną pereiti į Romos tikėjimą; ligi šiol rūmuose nesanti pastatyta Elenos reikalams koplyčia; rusai verčiami atsisakyti prosenelių tikėjimo ir todėl kai kurie, norėdami išvengti šitokios nuodėmės, ieškosi prieglobsčio Maskvoje. Jis, Ivanas, nieku būdu negalįs ramiai žiūrėti, kaip jam daroma skriaudos, negalįs nepaisyti rusų maldavimų, todėl ateityje pasirūpinsiąs ginklu atremti bet kokį smurtą, kurio bus griebiamasi prieš asmenis ir tėvonijas, jo paimtas į globą. Skubiai po to pasiuntęs žygūną, sakėsi paskelbsiąs Aleksandrui tikrą karą, jeigu šis pasisavinsiąs pabėgėlių turtus arba nuskriausiąs dėl tikėjimo kitus rusus.
Mat šis, nepakęsdamas Ivano žiaurumo, kartu su visa šeimyna šiek tiek anksčiau buvo persikėlęs į Lietuvą. Išgirdęs apie šį Andrejaus žingsnį, Ivanas didžiai įniršo; vieną atsitiktinai sugautą Kurbskio tarną kuo žiauriausiai nukankino, o kitą žymų didiką, palaidojusį nužudytojo palaikus, tol visaip kankino, kol šis bekankinamas mirė. Ir po šių žudynių nenurimo pasiutėlis, nelyginant jam būtų maža nekaltų aukų: viską darė, norėdamas pagrobti patį Andrejų.
Karalius taip paskirstė senatorių pareigas, kad vieni turėjo pasiuntinius sutikti, priimti ir T a ria m a si d ė l ta ik o s, dosniai pavaišinti, o kiti — b e t su sip y k sta m o kalbėtis su jais apie valstybės reikalus. Sutiko ir priėmė maskvėnus pataurininkis Mikalojus Kiška, stalininkas Mikalojus Dorogostaiskis, maršalai Jonas Valavičius ir Jonas Vilčekas, rūmininkai Jonas Trizna, Skuminas Točinskis ir Mikalojus Konča, o vedė derybas tokie orūs vyrai, kaip Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila, Trakų kaštelionas Jurgis Chodkevičius, Bresto vaivada Jurgis Tiškevičius, maršalai Eustachijus Valavičius ir Jonas Simkovičius, iždininkas Mikalojus Naruševičius, Lietuvos raštininkas Mykolas Garaburda. Kai prieita prie pagrindinio derybų klausimo, maskvėnai atkakliausiai pareikalavo amžinam Maskvos valdymui perduoti tai, ką didysis kunigaikštis esąs užėmęs.
Karalius taip paskirstė senatorių pareigas, kad vieni turėjo pasiuntinius sutikti, priimti ir T a ria m a si d ė l ta ik o s, dosniai pavaišinti, o kiti — b e t su sip y k sta m o kalbėtis su jais apie valstybės reikalus. Sutiko ir priėmė maskvėnus pataurininkis Mikalojus Kiška, stalininkas Mikalojus Dorogostaiskis, maršalai Jonas Valavičius ir Jonas Vilčekas, rūmininkai Jonas Trizna, Skuminas Točinskis ir Mikalojus Konča, o vedė derybas tokie orūs vyrai, kaip Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila, Trakų kaštelionas Jurgis Chodkevičius, Bresto vaivada Jurgis Tiškevičius, maršalai Eustachijus Valavičius ir Jonas Simkovičius, iždininkas Mikalojus Naruševičius, Lietuvos raštininkas Mykolas Garaburda. Kai prieita prie pagrindinio derybų klausimo, maskvėnai atkakliausiai pareikalavo amžinam Maskvos valdymui perduoti tai, ką didysis kunigaikštis esąs užėmęs.
Po to visi it vienas pareikalavo vesti juos į priekį ir pulti priešą. Nesilsėjusi kariuomenė, vargais negalais nužygiavusi dvi mylias, įnirtingai užpuolė priešą vos jį išvydusi. Maskvėnų raiteliai neatlaikė antpuolio; vos prasidėjus mūšiui, atsitraukė iš atviro lauko į stovyklą.