Ivanas kaltino Aleksandrą rusų tikėjimo varžymu ir grasino karu, jei būtų nuskriausti jo globon paimti asmenys ar jų tėvonijos. Andrejus Kurbskis su šeima persikėlė į Lietuvą, nes nepakentė Ivano žiaurumo. Karalius žadėjo atiduoti Andrejų tik tada, jei Ivanas grąžintų kunigaikščius su jų šeimomis ir tėvonijomis.
Juk jis įsakęs Vilniaus vys kupui Vaitiekui Taborui ir P a sk elb ia A le k sa n d - Smolensko Juozapui Solta- rui karą nui ne kartą raginti Eleną pereiti į Romos tikėjimą; li gi šiol rūmuose nesanti pastatyta Elenos reikalams koplyčia; rusai verčiami atsisakyti prosenelių tikėjimo ir todėl kai kurie, norėdami išvengti šitokios nuodė mės, ieškosi prieglobsčio Maskvoje. Jis, Ivanas, nieku būdu negalįs ramiai žiūrėti, kaip jam daroma skriau dos, negalįs nepaisyti rusų maldavimų, todėl ateityje pasirūpinsiąs ginklu atremti bet kokį smurtą, kurio bus griebiamasi prieš asmenis ir tėvonijas, jo paimtas į globą. Skubiai po to pasiuntęs žygūną, sakėsi pas kelbsiąs Aleksandrui tikrą karą, jeigu šis pasisavin siąs pabėgėlių turtus arba nuskriausiąs dėl tikėji mo kitus rusus.
Mat šis, nepakęsdamas Ivano žiau rumo, kartu su visa šeimyna šiek tiek anksčiau buvo persikėlęs į Lietuvą. Išgirdęs apie šį Andrejaus žingsnį, Ivanas didžiai įniršo; vieną atsitiktinai sugautą Kurbs- kio tarną kuo žiauriausiai nukankino, o kitą žymų di diką, palaidojusį nužudytojo palaikus, tol visaip kan kino, kol šis bekankinamas mirė. Ir po šių žudynių ne nurimo pasiutėlis, nelyginant jam būtų maža nekaltų aukų: viską darė, norėdamas pagrobti patį Andrejų.
Karalius \ntaip paskirstė senatorių \npareigas, kad vieni turėjo\npasiuntinius sutikti, priimti ir \nT a ria m a si d ė l ta ik o s, \ndosniai pavaišinti, o kiti —\nb e t su sip y k sta m o \nkalbėtis su jais apie valstybės\nreikalus. Sutiko ir priėmė \nmaskvėnus pataurininkis Mikalojus Kiška, stalininkas \nMikalojus Dorogostaiskis, maršalai Jonas Valavičius ir \nJonas Vilčekas, rūmininkai Jonas Trizna, Skuminas To- \nčinskis ir Mikalojus Konča, o vedė derybas tokie orūs \nvyrai, kaip Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila, Trakų \nkaštelionas Jurgis Chodkevičius, Bresto vaivada Jurgis \nTiškevičius, maršalai Eustachijus Valavičius ir Jonas \nSimkovičius, iždininkas Mikalojus Naruševičius, Lietu\nvos raštininkas Mykolas Garaburda. Kai prieita prie \npagrindinio derybų klausimo, maskvėnai atkakliausiai \npareikalavo amžinam Maskvos valdymui perduoti tai, \nką didysis kunigaikštis esąs užėmęs.
Karalius \ntaip paskirstė senatorių \npareigas, kad vieni turėjo\npasiuntinius sutikti, priimti ir \nT a ria m a si d ė l ta ik o s, \ndosniai pavaišinti, o kiti —\nb e t su sip y k sta m o \nkalbėtis su jais apie valstybės\nreikalus. Sutiko ir priėmė \nmaskvėnus pataurininkis Mikalojus Kiška, stalininkas \nMikalojus Dorogostaiskis, maršalai Jonas Valavičius ir \nJonas Vilčekas, rūmininkai Jonas Trizna, Skuminas To- \nčinskis ir Mikalojus Konča, o vedė derybas tokie orūs \nvyrai, kaip Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila, Trakų \nkaštelionas Jurgis Chodkevičius, Bresto vaivada Jurgis \nTiškevičius, maršalai Eustachijus Valavičius ir Jonas \nSimkovičius, iždininkas Mikalojus Naruševičius, Lietu\nvos raštininkas Mykolas Garaburda. Kai prieita prie \npagrindinio derybų klausimo, maskvėnai atkakliausiai \npareikalavo amžinam Maskvos valdymui perduoti tai, \nką didysis kunigaikštis esąs užėmęs.
Po to visi it vienas pa reikalavo vesti juos į priekį ir pulti priešą. Nesilsėjusi kariuomenė, vargais negalais nužygiavusi dvi mylias, įnirtingai užpuolė priešą vos jį išvydusi. Maskvėnų raiteliai neatlaikė antpuolio; vos prasidėjus mūšiui, at sitraukė iš atviro lauko į stovyklą.