Narbutas aiškino, kad Homero ir Herodoto žemėlapiai buvo mitologiniai, kosmografiniai, genealoginiai ir istoriniai, o ne tiksliai matematiniai.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 389
Būtent ši priežastis daro\nmus visiškai bejėgius spręsti apie tikrą reikšmę praėju\nsių laikų, jei jie patys savęs nepaaiškina; kalbant kitais\nžodžiais, galėtume būti pajėgūs istoriškumą padidinti fi\nlosofiškai arba kritiškai, nes kritika — filosofijos šaka.\nNei Homero, nei Herodoto žemėlapiai, kurie niekad\nnebuvo tikslūs astronominiai-geografiniai, bet apskritai\nmitologiniai, kosmografiniai, genealoginiai ir istoriniai,\nnesutampa su mūsų žemėlapiais, kuriems būdingos tiks\nlios matematinės projekcijos. Dėl to derėtų šia prasme\nįvertinti skirtumą ir išnagrinėti jo priežastis tam, kad\nišvengtume nesusipratimų, kurių tokiu atveju pasitaiko\ngana daug.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
155 ## Puslapis 153 kalingos, nes turime senovės ¡padavimą, kuris kalba ką kita: Ovidijus Eridaną vadina didžiausia upe; Hesiodas mini, kad Eridanas buvęs Okeano ir Tetidės sūnus, kuris teka gilia ir šniokščiančia vaga; Vergilijus, taip pat vadi na jį didžiausia upe, upių karaliene, kuri turi dvi šakas; Dionyzas Perigetas* dar vaizdingiau vadina Eridaną gė lėtąja jūra. Visus šiuos padavimus ¡sujungę į vieną, įsiti kinsime, jog pirmiausia Baltijos jūra buvo žinoma Erida- no vardu; klaidingos tų vietų geografijos žinios upėmis laikydavo net ir didesnius vandens telkinius; Homero kū riniuose aptinkame, kad Okeanas vadinamas upe, skalau jančia pasaulį. Be kita ko, Baltijos jūra siejama su Okea nu, ji laikoma pačia didžiausia upe arba gali būti vadi nama upių karaliene, kuri turi dvi šakas, laikant Suomių ir Botnijos įlankas šakomis, turinčiomis gintaringus krantus.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Būtent ši priežastis daro mus visiškai bejėgius spręsti apie tikrą reikšmę praėju sių laikų, jei jie patys savęs nepaaiškina; kalbant kitais žodžiais, galėtume būti pajėgūs istoriškumą padidinti fi losofiškai arba kritiškai, nes kritika — filosofijos šaka. Nei Homero, nei Herodoto žemėlapiai, kurie niekad nebuvo tikslūs astronominiai-geografiniai, bet apskritai mitologiniai, kosmografiniai, genealoginiai ir istoriniai, nesutampa su mūsų žemėlapiais, kuriems būdingos tiks lios matematinės projekcijos. Dėl to derėtų šia prasme įvertinti skirtumą ir išnagrinėti jo priežastis tam, kad išvengtume nesusipratimų, kurių tokiu atveju pasitaiko gana daug.