Hermanas iš Zalcos 1210-1239 m. vadovavo Teutonų ordinui ir buvo apibūdinamas kaip iškalbingas, mandagus bei išmintingas magistras.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 40
5 Apie brolį Hermaną iš Zalcos, ketvirtą magistrą\n\n Ketvirtas magistras brolis Hermanas iš Zalcos (1210—1239) vadovavo daug metų,\no mirė liepos 24 dieną ir palaidotas Barletoje158. Jis buvo iškalbingas, mandagus,\nišmintingas, apdairus, atsargus, o visi jo darbai rodo jį buvus garbingą.
Folkvinas šešerius metus per pasiuntinius ragino Hermaną iš Zalcos prijungti Kristaus karių ordiną Livonijoje prie Teutonų ordino.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 82
Kaip Teutonų namų ordino broliams atiteko Livonijos žemė Tuo laiku brolis Folkvinas, antras Kristaus karių ordino magistras Livonijos žemėje, šešerius metus per garbingus pasiuntinius ragino brolį Hermaną iš Zalcos, Teutonų ordino didįjį magistrą, prijungti jo Ordiną prie savo Ordino. Šiuo reikalu brolis Hermanas, minėtasis magistras, ir brolis Jonas iš Magdeburgo, brolio Folkvino pasiuntinys, kreipėsi 254 1240 ar 1241 m.
Hermanui iš Zalcos popiežius padovanojo žiedą, o imperatorius suteikė teisę vėliavoje turėti karališkąsias imperijos insignijas.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 41
Kartą, kai popiežius Honorijus III ir imperatorius Fridrichas II surado dingstį kažkokiems slaptiems nesutarimams, juodu patikėjo šį reikalą išspręsti tam pačiam broliui Hermanui, kuris, šitai išgirdęs, atsisakė, tvirtindamas, kad jam nieku būdu nedera spręsti šio pasaulio valdovų bylos, kadangi pats esąs paprastų paprasčiausias žmogus, neturįs nei kilnaus vardo, nei garbios vietos. Tada jo šventenybė popiežius bei imperatorius, norėdami pagerbti brolį Hermaną, suteikė kunigaikščio titulą jam ir jo įpėdiniams — būsimiems Teutonų namų ordino magistrams. Kaip šios valdžios žymenį popiežius jam padovanojo žiedą, o imperatorius suteikė teisę turėti vėliavoje karališkąsias imperijos insignijas, ir po to magistras ne kartą juodviem pasitarnavo, draugiškai vieną su kitu taikydamas.
Kronikos pasakojime Hermanas iš Zalcos siekė sustiprinti Ordiną bent iki dešimties ginkluotų brolių riterių išlaikymo.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 40
5 Apie brolį Hermaną iš Zalcos, ketvirtą magistrą\n\n Ketvirtas magistras brolis Hermanas iš Zalcos (1210—1239) vadovavo daug metų,\no mirė liepos 24 dieną ir palaidotas Barletoje158. Jis buvo iškalbingas, mandagus,\nišmintingas, apdairus, atsargus, o visi jo darbai rodo jį buvus garbingą.
Dusburgietis Hermaną iš Zalcos vaizduoja kaip iškalbingą, mandagų, išmintingą, apdairų ir garbingą magistrą.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 40
5 Apie brolį Hermaną iš Zalcos, ketvirtą magistrą\n\n Ketvirtas magistras brolis Hermanas iš Zalcos (1210—1239) vadovavo daug metų,\no mirė liepos 24 dieną ir palaidotas Barletoje158. Jis buvo iškalbingas, mandagus,\nišmintingas, apdairus, atsargus, o visi jo darbai rodo jį buvus garbingą.
Tyrinėtojai mano, kad išlikusioje kopijoje Hermano vardas galėjo atsirasti per klaidą.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 23
procesu, kuris vyko ir Romoje, popiežiaus kurijoje,\nir Pomeranijoje, popiežiaus legato akivaizdoje.\n Turime pagrindo manyti, kad į išlikusią kopiją „Hermano“ vardas pakliuvo per klaidą.\nOriginale vardas, matyt, buvo pažymėtas kriptonimu „H“, kurią kopijuotojas suprato\nkaip vardo „Herman“ santrumpą.
Hermano vadovavimo metu Ordinas gavo privilegijų, žemių ir relikviją, o per ją Prūsijoje vyko stebuklai.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 41
Kai venedai buvo smarkiai sutramdyti po maišto, sukelto prieš imperiją, jie paaukojo imperatoriui Fridrichui II ypatingą dovaną — didelę dalį šventojo kryžiaus, kurią imperatorius perleido šiam magistrui, pasiuntusiam ją savo ruožtu į Prūsijos kraštą, į Elbingo pilį, kur po šiai dienai ji krikščionių didžiai gerbiama dėl dažnų stebuklų, kuriuos viešpats padaro per tą kryžių. Kartą, kai popiežius Honorijus III ir imperatorius Fridrichas II surado dingstį kažkokiems slaptiems nesutarimams, juodu patikėjo šį reikalą išspręsti tam pačiam broliui Hermanui, kuris, šitai išgirdęs, atsisakė, tvirtindamas, kad jam nieku būdu nedera spręsti šio pasaulio valdovų bylos, kadangi pats esąs paprastų paprasčiausias žmogus, neturįs nei kilnaus vardo, nei garbios vietos. Tada jo šventenybė popiežius bei imperatorius, norėdami pagerbti brolį Hermaną, suteikė kunigaikščio titulą jam ir jo įpėdiniams — būsimiems Teutonų namų ordino magistrams.
Petras Dusburgietis Hermaną iš Zalcos apibūdino kaip iškalbingą, mandagų, išmintingą, apdairų, atsargų ir garbingą.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 40
5 Apie brolį Hermaną iš Zalcos, ketvirtą magistrą\n\n Ketvirtas magistras brolis Hermanas iš Zalcos (1210—1239) vadovavo daug metų,\no mirė liepos 24 dieną ir palaidotas Barletoje158. Jis buvo iškalbingas, mandagus,\nišmintingas, apdairus, atsargus, o visi jo darbai rodo jį buvus garbingą.
Fridrichas II perleido Hermanui šventojo kryžiaus dalį, o šis ją nusiuntė į Elbingo pilį.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 41
Dievas jam buvo suteikęs tokių malonių,\nkad visi jį mylėjo, ir apie jį iš tiesų galima sakyti, jog buvo mielas dievui ir žmonėms.\nJį didžiai vertino ir popiežius, ir imperatorius, nekalbant apie kitus kunigaikščius bei\ndidžiūnus, ir šitaip buvo jų širdis prie savęs palenkęs, kad gaudavo visa, ko beprašydavo\nsavo Ordino garbei bei naudai. Kai venedai buvo smarkiai sutramdyti po maišto, sukelto\nprieš imperiją, jie paaukojo imperatoriui Fridrichui II ypatingą dovaną — didelę dalį\nšventojo kryžiaus, kurią imperatorius perleido šiam magistrui, pasiuntusiam ją savo\nruožtu į Prūsijos kraštą, į Elbingo pilį, kur po šiai dienai ji krikščionių didžiai gerbiama dėl\ndažnų stebuklų, kuriuos viešpats padaro per tą kryžių.
Hermanas iš Zalcos buvo ketvirtasis Kryžiuočių ordino magistras, mirė liepos 24 dieną ir buvo palaidotas Barletoje.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 40
5 Apie brolį Hermaną iš Zalcos, ketvirtą magistrą\n\n Ketvirtas magistras brolis Hermanas iš Zalcos (1210—1239) vadovavo daug metų,\no mirė liepos 24 dieną ir palaidotas Barletoje158. Jis buvo iškalbingas, mandagus,\nišmintingas, apdairus, atsargus, o visi jo darbai rodo jį buvus garbingą.
Popiežius ir imperatorius suteikė Hermanui iš Zalcos bei būsimiems Teutonų ordino magistrams kunigaikščio titulą.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 41
Kartą, kai popiežius Honorijus III ir imperatorius Fridrichas II surado dingstį kažkokiems slaptiems nesutarimams, juodu patikėjo šį reikalą išspręsti tam pačiam broliui Hermanui, kuris, šitai išgirdęs, atsisakė, tvirtindamas, kad jam nieku būdu nedera spręsti šio pasaulio valdovų bylos, kadangi pats esąs paprastų paprasčiausias žmogus, neturįs nei kilnaus vardo, nei garbios vietos. Tada jo šventenybė popiežius bei imperatorius, norėdami pagerbti brolį Hermaną, suteikė kunigaikščio titulą jam ir jo įpėdiniams — būsimiems Teutonų namų ordino magistrams. Kaip šios valdžios žymenį popiežius jam padovanojo žiedą, o imperatorius suteikė teisę turėti vėliavoje karališkąsias imperijos insignijas, ir po to magistras ne kartą juodviem pasitarnavo, draugiškai vieną su kitu taikydamas.
Hermanas iš Zalcos atsisakė spręsti popiežiaus Honorijaus III ir imperatoriaus Fridricho II slaptų nesutarimų bylą.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 41
Jį didžiai vertino ir popiežius, ir imperatorius, nekalbant apie kitus kunigaikščius bei didžiūnus, ir šitaip buvo jų širdis prie savęs palenkęs, kad gaudavo visa, ko beprašydavo savo Ordino garbei bei naudai. Kai venedai buvo smarkiai sutramdyti po maišto, sukelto prieš imperiją, jie paaukojo imperatoriui Fridrichui II ypatingą dovaną — didelę dalį šventojo kryžiaus, kurią imperatorius perleido šiam magistrui, pasiuntusiam ją savo ruožtu į Prūsijos kraštą, į Elbingo pilį, kur po šiai dienai ji krikščionių didžiai gerbiama dėl dažnų stebuklų, kuriuos viešpats padaro per tą kryžių. Kartą, kai popiežius Honorijus III ir imperatorius Fridrichas II surado dingstį kažkokiems slaptiems nesutarimams, juodu patikėjo šį reikalą išspręsti tam pačiam broliui Hermanui, kuris, šitai išgirdęs, atsisakė, tvirtindamas, kad jam nieku būdu nedera spręsti šio pasaulio valdovų bylos, kadangi pats esąs paprastų paprasčiausias žmogus, neturįs nei kilnaus vardo, nei garbios vietos.
Išrinktas magistru, Hermanas iš Zalcos siekė, kad Ordinas jo vadovavimo metais galėtų išlaikyti bent dešimt ginkluotų brolių riterių.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 40
Išrinktas magistru, jis, matydamas, koks silpnas esąs Ordinas, pareiškė pokalbyje su kai kuriais broliais, jog nepagailėtų ir vienos akies, kad tik Ordinas jo vadovavimo metais taip sustiprėtų, kad stengtų išlaikyti nors dešimt ginkluotų brolių riterių. O ką esi tu šiuo reikalu padaręs, gerasis Jėzau, niekad neišleidžiantis iš akių teisingų prašančiųjų norų ir nesiliaujantis palankiai rūpintis tais, kurie davė šventus įžadus?
Hermanas iš Zalcos buvo ketvirtasis Kryžiuočių ordino magistras ir buvo palaidotas Barletoje.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 40
Apie brolį Hermaną, trečią magistrą\n\n Trečias magistras brolis Hermanas, vadinamas Bartu, vadovavo daug metų, o mirė\ngegužės 20 dieną ir palaidotas Akone157.\n\n\n\n\n 5 Apie brolį Hermaną iš Zalcos, ketvirtą magistrą\n\n Ketvirtas magistras brolis Hermanas iš Zalcos (1210—1239) vadovavo daug metų,\no mirė liepos 24 dieną ir palaidotas Barletoje158. Jis buvo iškalbingas, mandagus,\nišmintingas, apdairus, atsargus, o visi jo darbai rodo jį buvus garbingą.
1243 m. popiežius Inocentas IV iš Hermano iš Zalcos pareiškimų sužinojo apie Prūsijos krikščionių nuostolius dėl Sventopelko.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 23
procesu, kuris vyko ir Romoje, popiežiaus kurijoje,\nir Pomeranijoje, popiežiaus legato akivaizdoje.\n Turime pagrindo manyti, kad į išlikusią kopiją „Hermano“ vardas pakliuvo per klaidą.\nOriginale vardas, matyt, buvo pažymėtas kriptonimu „H“, kurią kopijuotojas suprato\nkaip vardo „Herman“ santrumpą.
Leidėjai jį priskyrė Hermanui iš Zalcos111.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 22
„Pranešimo apie Prūsijos užkariavimą“, priedo prie Naujesniosios didžiųjų magistrų kronikos, XVI a. nuorašas aptiktas Ordino archyve Vienoje. Leidėjai jį priskyrė Hermanui iš Zalcos111.
Dusburgietis Hermano vadovavimo laiką sieja su Ordino privilegijų, dovanų ir valdų išplėtimu.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 41
Be to, to paties brolio Hermano vadovavimo metais ir popiežius, ir imperatorius suteikė\nOrdinui didelių privilegijų. Jo metais Ordinas gavo puikių dovanų Apulijoje, Romanijoje,\nArmėnijoje, Vokietijoje, o Vengrijoje vadinamąją Burcos žemę159, be to, Livoniją ir Prūsiją.\nJo rūpesčiu Ordinas pasiekė tokių klestėjimo viršūnių, kokių nuo amžių niekas nebuvo\ngirdėjęs, nes vargu ar kuris vienuolynas bei ordinas yra šiame pasaulyje tiek laimėję vieno\nžmogaus pastangomis.
Hermanas iš Zalcos apaštališkojo sosto vardu įsakė skelbti kryžiaus karą karalystėse ir provincijose, kurios buvo numatytos tam reikalui, įpareigodamas kryžininkus bei Teutonų ordino brolius, davus dorovingus šventojo klusnumo įžadus ir tikintis nuodėmių atleidimo, ginti, kiek jėgos leidžia, Kristaus tikėjimą ir tikinčiųjų bažnyčią Prūsijos žemėse nuo šitokio žiauraus bei neteisingo šio kunigaikščio persekiojimo270.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 85
Pasiuntinys apaštališkojo sosto vardu parašė minėtajam kunigaikščiui, įsakydamas liautis persekioti tikėjimą ir tikinčiuosius. Tuo tarpu šis, nepaisydamas savo sielos išganymo, atkaklus ir užsispyręs nelyginant susuktas medis, kuris negali lankstytis, neklausė tėviškų pamokymų, kurie tikrai kilo iš meilės, vis labiau krypdamas į blogį, kurstė sąmyšį tarp žmonių, įtikėjusių Kristumi, ir žemėje, ir jūroje, žodžiu, visur, kur begalėdamas, vieniems plėšė turtus, kitus ėmė į nelaisvę, trečius žudė. Taigi pasiuntinys, matydamas, kad kunigaikštis visai neketina taisytis ir nieku būdu nenori grįžti į šventosios motinos bažnyčios prieglobstį, deramai jį įspėjo, kad, didėjant užsispyrimui, didėsianti ir bausmė; norėdamas sutramdyti šio tirono bei jo šalininkų piktus darbus, jis apaštališkojo sosto vardu įsakė skelbti kryžiaus karą karalystėse ir provincijose, kurios buvo numatytos tam reikalui, įpareigodamas kryžininkus bei Teutonų ordino brolius, davus dorovingus šventojo klusnumo įžadus ir tikintis nuodėmių atleidimo, ginti, kiek jėgos leidžia, Kristaus tikėjimą ir tikinčiųjų bažnyčią Prūsijos žemėse nuo šitokio žiauraus bei neteisingo šio kunigaikščio persekiojimo270.