Imperatorius Fridrichas II iš venedų gautą didelę šventojo kryžiaus dalį perleido magistrui Hermanui, kuris ją pasiuntė į Elbingo pilį.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 41
Kai venedai buvo smarkiai sutramdyti po maišto, sukelto\nprieš imperiją, jie paaukojo imperatoriui Fridrichui II ypatingą dovaną — didelę dalį\nšventojo kryžiaus, kurią imperatorius perleido šiam magistrui, pasiuntusiam ją savo\nruožtu į Prūsijos kraštą, į Elbingo pilį, kur po šiai dienai ji krikščionių didžiai gerbiama dėl\ndažnų stebuklų, kuriuos viešpats padaro per tą kryžių.
M. Perlbachas nurodė, kad Dusburgietis, rašydamas apie Ordino teises, panaudojo imperatoriaus Fridricho II 1226 m. aukso bulę.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 24
M. Perlbachas, be to, nurodė, kad Dusburgietis, rašydamas apie Ordino teises,\npanaudojęs ir imperatoriaus Fridricho II 1226 m. aukso bulę, o Konrado ir Ordino sutartis\nnušvietęs pagal Ordino 1230 m.
1268 m. Sicilijos karalius Karolis paėmė į nelaisvę ir nugalabijo Konradiną, buvusio imperatoriaus Fridricho II anūką.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 235
Apie Konradino, imperatoriaus Fridricho II anūko, žūtį\n\n 1268 viešpaties metais anksčiau minėtasis Karolis, Sicilijos karalius, paėmė į nelaisvę\nir nugalabijo Konradiną, buvusio imperatoriaus Fridricho II anūką, su daugybe Vokietijos\nkilmingųjų (Mart. p. 409; Ptol. 22, 34—38).
Popiežius Honorijus III ir imperatorius Fridrichas II slaptų nesutarimų sprendimą patikėjo broliui Hermanui.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 41
Kartą, kai popiežius Honorijus III\nir imperatorius Fridrichas II surado dingstį kažkokiems slaptiems nesutarimams, juodu\npatikėjo šį reikalą išspręsti tam pačiam broliui Hermanui, kuris, šitai išgirdęs, atsisakė,\ntvirtindamas, kad jam nieku būdu nedera spręsti šio pasaulio valdovų bylos, kadangi pats\nesąs paprastų paprasčiausias žmogus, neturįs nei kilnaus vardo, nei garbios vietos.
Fridricho II sūnus Konradas 1251 m. užpuolė Apulijos karalystę ir Neapolį, sugriovė Neapolio sienas ir kitais metais mirė nunuodytas.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 232
Apie Neapolio miesto sugriovimą ir Konrado, imperatoriaus Fridricho II sūnaus,\n mirtį\n\n 1251 viešpaties metais Konradas, imperatoriaus Fridricho II sūnus, gimęs iš Jeruzalės\nkaraliaus dukters, užpuolė Apulijos karalystę ir Neapolį. Sienas sugriovė ligi pamatų, bet\nkitais metais pasimirė nunuodytas (Mart. p. 404).
Imperatorius Fridrichas II patarė magistrui Hermanui priimti Lenkijos kunigaikščio kvietimą dėl keblaus reikalo.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 45
Todėl kunigaikštis pasiuntė pas\nminėtąjį brolį magistrą Hermaną laiškus per įgaliotus pasiuntinius, kurie papasakojo ir\njam, ir jo broliams, dėl kurių priežasčių leidosi į kelią; tada magistras, pasitaręs visais\nklausimais su broliais ir apsvarstęs su jais šį keblų reikalą, davėsi galop kunigaikščio\nįkalbamas, patartas popiežiaus, imperatoriaus Fridricho II ir Vokietijos kunigaikščių,\nkurie pasižadėjo, esant reikalui, jam padėti patarimais bei suteikti pagalbą. Taigi pas\nLenkijos kunigaikštį magistras pasiuntė brolį Konradą iš Landsbergo ir dar vieną savo\nOrdino brolį pasidairyti Kulmo žemėje ir pažiūrėti, ar pasiuntiniai iš tikrųjų atvykę jo noru.
Fridrichas II turėjo nesantuokinį sūnų Manfredą, iš kurio 1265 m. Sicilijos karalius Karolis atėmė sostą ir gyvybę.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 238
Apie Karolio vainikavimą Sicilijos karaliumi ir Manfredo, imperatoriaus Fridricho II\n nesantuokinio sūnaus, mirtį\n\n 1265 viešpaties metais Klemensas IV, popiežius, apvainikavo anksčiau minėtąjį Karolį\nSicilijos karaliumi, kurią jam davė popiežius Urbonas. Tas Karolis atėmė iš Manfredo,\nnesantuokinio imperatoriaus Fridricho II sūnaus, ir gyvybę, ir sostą (Mart. p. 408; Ptol.\n22, 30).
Kartą, kai popiežius Honorijus III ir imperatorius Fridrichas II surado dingstį kažkokiems slaptiems nesutarimams, juodu patikėjo šį reikalą išspręsti tam pačiam broliui Hermanui, kuris, šitai išgirdęs, atsisakė, tvirtindamas, kad jam nieku būdu nedera.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 41
Kartą, kai popiežius Honorijus III\nir imperatorius Fridrichas II surado dingstį kažkokiems slaptiems nesutarimams, juodu\npatikėjo šį reikalą išspręsti tam pačiam broliui Hermanui, kuris, šitai išgirdęs, atsisakė,\ntvirtindamas, kad jam nieku būdu nedera spręsti šio pasaulio valdovų bylos, kadangi pats\nesąs paprastų paprasčiausias žmogus, neturįs nei kilnaus vardo, nei garbios vietos.
Vienok mistras kalavijonų, norėdamas išsiliuosuoti nuo tokios jo vyresnybės, metuose 1226 buvo įsteigęs slapta sau liecybą nuo Fridricho II, ciesorius teutonų, kursai ne vien kalavijonis nuo valdžios vyskupo Alberto išliuosavo, bet dar ir įgytus valsčius.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 270
Albertas metuose 1224 pats dalijo valsčius kalavijonims it savo algočiams, kurie jo, kaipo savo vyriausios gal vos, klausė. Vienok mistras kalavijonų, norėdamas išsiliuosuoti nuo tokios jo vyresnybės, metuose 1226 buvo įsteigęs slapta sau liecybą nuo Fridricho II, ciesorius teutonų, kursai ne vien kalavijonis nuo valdžios vyskupo Alberto išliuosavo, bet dar ir įgytus valsčius Padaugavy būtinai jiems patvir tino. Tas didesniai dar kerštino v.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Tais metais, vasario mėnesį, pagavo jūrų žuvį, panašią į liūtą, tame paplūdimyje, kuris yra prieš Montaltą, ir nunešė prie Orvjeto, kur sugužėjo gausybė popiežiaus rūmininkų pasižiūrėti šios pabaisos, nes jos oda buvo apžėlusi plaukais, kojos trumpos, uodega — kaip liūto, galva — kaip liūto, be to, ausys, nasrai, dantys ir liežuvis irgi atrodė beveik nelyginant liūto. Pasakojo, kad pagauta baisiai raudojusi, todėl daug žmonių iš to ir suvokė, kokia būsianti ateitis. Štai neilgai trukus po to Sicilijos karalystėje palermiečiai, pagauti baisaus įsiūčio, išžudė iš paniekos anksčiau minėtajam karaliui visus ten gyvenusius prancūzus, tiek vyrus, tiek moteris, o baisiausia — nėščioms lotynų moterims, kurios sakėsi pastojusios nuo prancūzų, vėrė šonus ir žudė jų negimusius kūdikius (Ptol.