asmuo

Elžbieta

12 teiginiai13 įrašai1 struktūruoti ryšiai

Šaltiniai ir citatos

Teiginiai ir įrodymai

Rodomi visi 12 teiginiai ir visi 13 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.

Grįžti į objekto apžvalgą

1–14 iš 14 rodomų įrašų

t-001

Šventa Elžbieta mirė 1231 m. lapkričio 19 d.

Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 231

Apie šventos Elžbietos mirtį\n\n 1231 viešpaties metais, lapkričio 19 dieną, mirė šventa Elžbieta.\n\n\n\n 22.

t-002

1221 m. Elžbieta ištekėjo už Tiuringijos markgrafo.

Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 227

Kelerių metų šventa Elžbieta ištekėjo už vyro\n\n 1221 viešpaties metais Elžbieta pasiėmė į vyrus Tiuringijos markgrafą.\n\n\n\n 16.

t-003

Šventa Elžbieta gimė 1207 m.

Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 227

Apie šventos Elžbietos gimimą\n\n 1207 viešpaties metais gimė šventa Elžbieta.\n\n\n\n 13.

t-004vidutinis

Elžbieta buvo Vengrijos karalienė ir Jadvygos motina.

Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

PDF 119

Vilniaus vyskupu paskirtas vysk. Andrius Vosylius Jas trzębiecas, kuris nuo pirmos Lietuvos krikšto dienos vadova vo apaštalavimo darbui, nes mokėjo lietuviškai ir lietuviams nebuvo svetimas žmogus. Jis, būdamas dar pranciškonų ku nigas, kartu su savo broliu prie Algirdo kurį laiką gyveno Vil niuje, paskui ėjo kapeliono ir sekretoriaus pareigas Vengrų ka ralienės Elžbietos, Jadvygos motinos. 1377 m. buvo paskirtas Cereteno vyskupu.

t-005vidutinis

Karalienė Elžbieta, bijodama prarasti Lenkiją, 1384 m. pasiuntė į Krokuvą keturiolikmetę dukterį Jadvygą.

Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

PDF 164

Nuo to laiko spėjo prabėgti apie pusantrų metų, bet karalie nė Elžbieta savo pažadų vis neištesėjo. Lenkai ėmė nekantrauti ir vėl susivažiavę ir sudarę laikiną valdžią, pranešė karalienei, kad, jei ji neatsiųs Jadvygos, jie ieškosis kito sau valdovo. Ka ralienė Elžbieta bijodama nustoti Lenkijos, pasiuntė savo ketu riolikos metų dukterį Jadvygą, kuri 1384 m. spalių 13 d. iškilmin gai įvažiavo į Krokuvą ir po dviejų dienų buvo karūnuota „Lenki jos karalium“.

t-006aukstas

Karalienė Elžbieta po Velykų su dukterimis ir sūnumi kardinolu Fridrichu atvyko į Vilnių.

Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 246-247

230\n\n## Puslapis 247\n\nIII KNYGA\npavasario, kai Aleksandro motina karalienė Elžbieta su duk\nterimis ir sūnumi, kardinolu Fridrichu, iškart po Velykų at\nvykę į Vilnių, sukėlė visuotinį džiaugsmą pilyje ir mieste.\nDeja, vestuvių linksmybes drumsdavo dažni uošvio ir žen\nto ginčai, ir po kelerių metų (1500 m.

t-007vidutinis

1227 m. rugsėjo 11 d. Ortrante mirė šventos Elžbietos vyras landgrafas.

Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 228

Apie Šventos Elžbietos vyro mirtį\n\n 1227 viešpaties metais rugsėjo 11 dieną maldininko kelionėje po kryžiaus žygio vėliava\nmirė Sicilijos mieste, vardu Ortrantas, šventos Elžbietos vyras, landgrafas.\n\n\n\n 18.

t-008vidutinis

1235 m. popiežius Grigalius IX kanonizavo šventą Elžbietą Perudžoje.

Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 229

Apie šventos Elžbietos kanonizavimą\n\n 1235 viešpaties metais Grigalius IX, popiežius, kanonizavo šventą Elžbietą Perudžoje,\nbrolių pamokslininkų konvente, kur tas pats popiežius jos garbei paskyrė altorių.\n\n\n\n 26.

t-009aukstas

Aleksandro motina karalienė Elžbieta su dukterimis ir sūnumi Fridrichu po Velykų atvyko į Vilnių.

Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 246-247

230\n\n## Puslapis 247\n\nIII KNYGA\npavasario, kai Aleksandro motina karalienė Elžbieta su duk\nterimis ir sūnumi, kardinolu Fridrichu, iškart po Velykų at\nvykę į Vilnių, sukėlė visuotinį džiaugsmą pilyje ir mieste.\nDeja, vestuvių linksmybes drumsdavo dažni uošvio ir žen\nto ginčai, ir po kelerių metų (1500 m.

t-010vidutinis

Karalienė Elžbieta sutiko po 1383 m. Velykų išsiųsti Jadvygą lenkams, jei ši po karūnavimo trejiems metams grįš į Vengriją.

Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

PDF 163

Bet kai atsirado nesu sipratimų su Marijos sužieduotiniu, vėliau jos vyru, ir kai paaiš kėjo, kad Marija pasilieka Vengrijoj, lenkai atsisakė ją bepriimti savo valdove ir pareikalavo jiems atsiųsti kitą karalaitę — Jad vygą. Karalienė Elžbieta su tuo reikalavimu sutiko ir pažadėjo po 1383 m. Velykų ją išsiųsti, bet su ta sąlyga, kad ji apsikarū navusi vėl grįžtų trims metams į Vengriją.

t-011vidutinis

Žygimantui Augustui buvo paprašyta Romos karaliaus Ferdinando dukters Elžbietos rankos.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

PDF 670

1543 m e ta i\nŽ y g im a n ta s\nA u g u s\nta s v e d a a u strų k u \nn ig a ik š ty tę E lžb ietą\nSugrįžęs į Lenkiją, kara\nlius suskato apvesdinti sūnų\nAugustą. Nutarta susigimi\nniuoti su Austrijos valdovų\nšeima ir paprašyti Augustui\nRomos karaliaus Ferdinando\ndukters Elžbietos rankos. Ir jos tėvas, ir dėdė impera\ntorius Karolis V didžiai pritarė šiai santuokai, įsitikinę,\nkad ji dar labiau sustiprins santarvę ir gerus santy\nkius, kuriems padėta pamatai anksčiau, susigiminiuo\njant su Vladislovu bei Liudviku.

t-012vidutinis

Elžbieta kreipėsi į jo šventenybę popiežių, kuriam ir išpažino visas savo nuodėmes.

Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 231

Rytą, patyręs, jog anksčiau minėtuosius Hartmaną bei Ditrichą kamavo panašios mintys, nuėjo su jais basomis ir su ašutinėmis į švento Mikalojaus koplyčią Gladbache, tikėdamasis, jog ten dievas patarsiąs, ką daryti. Aukščiausiojo ten įkvėptas, su keliais iš savo šeimynos jis kreipėsi į jo šventenybę popiežių, kuriam ir išpažino visas savo nuodėmes. Popiežius jam paliepė užsivilkti Teutonų namų ordino vienuolio apsiaustą.

c-007Reikšmingi paminėjimai

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

21. Apie šventos Elžbietos mirtį 1231 viešpaties metais, lapkričio 19 dieną, mirė šventa Elžbieta. 22.

c-010Reikšmingi paminėjimai

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

septyneriems metams, o klau- S e p ty n m e tė s p oliau - simą dėl belaisvių perduoti b o s su M a sk v o s ku - pačiam karaliui. Po to mask- n ig a ik šč iu venai atvyko į Vilnių, dė damiesi atkeliavę pasirašy ti paliaubų, o iš tikrųjų norėdami sužinoti, kas ma noma dėl paliaubų metu užimtų kaimų ir belaisvių, ar negalima trumpų paliaubų pakeisti taikos sutartimi, tačiau tokiomis sąlygomis, kad lietuviai paliktų Mask vos kunigaikščiui Gomelį, atsisakytų Smolensko, rei kalaudami už tai kokių kitų žemių, o belaisvius abi šalys be niekur nieko paleistų į laisvę, nepaisydamos nei jų kilmės, nei kiekio. Atmetus visus šiuos reika lavimus, maskvėnams pažadėta, kad neilgai trukus prie Sebežo atvyks karaliaus taikytojai; ištyrę vietoje rei kalą, jie ir atsilygins tiems, kurie neteko žemių.