Elena buvo Ivano Vasiljevičiaus duktė, kurią Aleksandras nusprendė vesti siekdamas užgesinti politinius vaidus.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 245-246
229\n\n## Puslapis 246\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA II TOMAS\nsu Taurijos chanu Mendli Girėjumi prieš Aleksandrą, nu\nkreipė visą jo dėmesį į save. Tarp jų kilo audringi vaidai \nir, norėdamas juos sėkmingai užgesinti, Aleksandras nu\ntarė to siekti, vesdamas Ivano Vasiljevičiaus dukterį di\ndžiąją kunigaikštytę Eleną. Pirmiausia Maskvoje (1494 m.
1495 m. sužadėtinė Elena iš Maskvos atvyko į Vilnių, lydima bojarinų ir dvariškių, o Aleksandras ją sutiko prie Nemėžio kelio.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 246
Pirmiausia Maskvoje (1494 m.) balandžio 18 d. amžinos taikos sutartį su caru pasirašė Lie tuvos pasiuntiniai: Petras Białas, Trakų vaivada ir Stanis lovas Goštautas, Žemaičių seniūnas, Aleksandras prisie kė Vilniuje, iš Maskvos atvykusių pasiuntinių akivaizdoje. O tada, carui sutikus, kad Lietuvos valdovas vestų jo duk terį (1495 m.), sužadėtoji didžioji kunigaikštytė Elena, ki tų metų sausį išvažiavusi iš Maskvos, į Vilnių atvyko va sarį, lydima bojarinų: kunigaikščio Simono Rapolovskio, Mykolo Rusalkos ir Prokopo Zinovjevičiaus, jų žmonų bei daugybės kitų dvariškių, kambarinių, arklininkų ir boja rinų vaikų. Ją sutiko pats Aleksandras per pusę mylios nuo miesto, kelyje į Nemėžį, ir ten, apsupti dvaro bei tarybos ponų, sustoję ant žydros, auksu siuvinėtos gelumbės pa tiesalo, padavė vienas kitam rankas ir pirmąkart pasikal bėjo.
Vaitiekus Taboras ir graikų tikėjimo dvasininkas Foma sutuokė Aleksandrą su Elena.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 246
Tada Aleksandras šalia prašmatniose rogėse sėdin čios Elenos jojo raitas iki miesto, kur sužadėtinė, išklausiusi mišias graikų apeigų cerkvėje, buvo iškilmingai nuvesta į Šv. Stanislovo katedrą. Ten Vaitiekus Taboras, Vilniaus vyskupas, kartu su Foma, graikų tikėjimo dvasininku, su tuokė didįjį kunigaikštį su Elena, virš jos galvos kunigaikš tienė Rapolovska laikė vainiką, o djakas Kulešinas - stik linę vyno42.
Aleksandro ir Elenos santuoka išplėtė Vilniaus prekybinius santykius su Rusios miestais.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 247
III KNYGA pavasario, kai Aleksandro motina karalienė Elžbieta su duk terimis ir sūnumi, kardinolu Fridrichu, iškart po Velykų at vykę į Vilnių, sukėlė visuotinį džiaugsmą pilyje ir mieste. Deja, vestuvių linksmybes drumsdavo dažni uošvio ir žen to ginčai, ir po kelerių metų (1500 m.) anoji sutartis su caru buvo nutraukta. Tačiau Aleksandro ir Elenos santuoka išplė tė prekybinius Vilniaus santykius su Rusios miestais ir ska tino steigti naujas užeigas pirkliams, atvykstantiems į Lie tuvos sostinę iš Maskvos, Naugardo, Pskovo ir Tverės.
Karalienė Elena lydėjo paliegusį Aleksandrą, kai jis buvo vežamas į Vilnių.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 250
Tačiau neilga buvo karaliaus vieš nagė šioje pilyje, kadangi, vos dienai praėjus, pakeliui piešdami ir degindami, prie Lydos prisiartino Krymo cha no sūnūs su 20 000 totorių. Kilo didelis pavojus karaliaus saugumui, tad Aleksandras, ponų patarimu, kariuomenei vadovauti pavedęs etmonui Kiškai ir kunigaikščiui Glins kiui, pats galutinai paliegęs lektikoje buvo nugabentas į Vil nių. Jį lydėjo karalienė Elena, Vilniaus vyskupas Vaitiekus Taboras, Jonas Zabžezinskis ir Karalystės kancleris Jonas Laskis.
Karalienė Elena savo lėšomis Vilniaus pilyje pastatydino namą iš Maskvos atvykstantiems bojarinams ir pasiuntiniams.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 249
Bet, kai totoriai didele * Karalienė Elena pati savo lėšomis pastatydino atskirą namą Vilniaus pilyje, skirtą apsistoti pas ją iš Mask vos atvykstantiems bojarinams ir pa siuntiniams. Knygoje, apimančioje Lietuvos Metrikos archyvo sąrašą, apie jį yra tokia žinia: „Namui Vil niaus pilyje, kur Maskvą laiko, ger biamas Janas Filipovičius, daktaras, kustodas ir Vilniaus kanauninkas (Jan Philipowicz Doctor Custos i Cano- nik Wileński), pardavė savo paveldė tą sklypą Vilniaus pilyje su mūriniu rūsiu karalienei Elenai už devynias dešimt kapų amžina teise", Vilniu je, vasario 12-tą dieną, 12 indikte, su antspaudu. Raidė aa.
1503 m. Aleksandras dovanojo Elenai Mogiliavo pilį jos gyvenimo laikui.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 381-382
Amžinai dalykų atminčiai. Šiuo raštu skelbiame \nvisiems, kam dabar ar ateityje reikės žinoti, kad atsižvelg\ndamas į šviesiausiosios karalienės, mūsų brangiausiosios \nžmonos, ponios Elenos meilumą ir vedybinę ištikimybę ir \nnorėdamas ją apdovanoti ir pradžiuginti mūsų geradarybė, \njai dovanojome, užrašėme ir šiuo raštu duodame, užrašome \nir dovanojame tik tam laikui, kol bus gyva, Mogiliavo pilį, \nstovinčią šalia Dniepro upės, su visomis žemėmis, ir kitas \nvaldas, prie šios pilies nuo seno esančias ir jai priklausan\nčias su žmonėmis ir jų patarnavimais bei darbais, činšais, \npajamomis, mokesčiais - ar grašiais, ar medumi, rinkliavo\nmis, dvareliais, dirvomis, laukais ir ganyklomis, gervuogių \nkrūmais, krūmynais, miškeliais, miškais, gojais, šilais, bity\nnais, bebrų, laukinių žvėrių ir paukščių medžiokle, miškų \naptvarais, krūmais, vandenimis, upėmis, tvenkiniais, eže\nrais, upeliais, upeliūkščiais, žuvingomis kūdromis, žūkla- \nvimu, malūnais ir jų produktais, apskritai, su visais priklau- \nsiniais, priedėliais ir visais priedais, kad ir kokiu vardu jie\n365\n\n## Puslapis 382\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS\net appendicibus universis, quocunque nomine aliter nuncu\npatis, ad expressum castellum Mobilow quomodolibet ex an\ntiquo spectantibus; et pertinentibus, quae sunt, et in poste\nrum quocunque ingenio, ac industria bumana fieri, et angeri \npossint, ita late, longe, et circumferentialiter prout ipsa bona \nin suis graniciebus limitata sunt, et distincta per expressum — \nillustrissimam Helenam Reginam Consortem nostram haben\ndum, tenendum, utifruendum pacifice, et quiete possidendum, \nsicut expressum est ad tempora vitae suae.
Aleksandro testamentas pavedė Žygimantui ir kitiems globoti Eleną bei jos teises.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 250
Tačiau neilga buvo karaliaus vieš nagė šioje pilyje, kadangi, vos dienai praėjus, pakeliui piešdami ir degindami, prie Lydos prisiartino Krymo cha no sūnūs su 20 000 totorių. Kilo didelis pavojus karaliaus saugumui, tad Aleksandras, ponų patarimu, kariuomenei vadovauti pavedęs etmonui Kiškai ir kunigaikščiui Glins kiui, pats galutinai paliegęs lektikoje buvo nugabentas į Vil nių. Jį lydėjo karalienė Elena, Vilniaus vyskupas Vaitiekus Taboras, Jonas Zabžezinskis ir Karalystės kancleris Jonas Laskis.
Aleksandras nutarė vesti Ivano Vasiljevičiaus dukterį Eleną, siekdamas užgesinti kilusius tarpusavio vaidus.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 245-246
229\n\n## Puslapis 246\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA II TOMAS\nsu Taurijos chanu Mendli Girėjumi prieš Aleksandrą, nu\nkreipė visą jo dėmesį į save. Tarp jų kilo audringi vaidai \nir, norėdamas juos sėkmingai užgesinti, Aleksandras nu\ntarė to siekti, vesdamas Ivano Vasiljevičiaus dukterį di\ndžiąją kunigaikštytę Eleną. Pirmiausia Maskvoje (1494 m.
Aleksandras dovanojo Elenai Mogiliavo pilį prie Dniepro ir jai priklausančias valdas tik Elenos gyvenimo laikui.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 381-382
Amžinai dalykų atminčiai. Šiuo raštu skelbiame \nvisiems, kam dabar ar ateityje reikės žinoti, kad atsižvelg\ndamas į šviesiausiosios karalienės, mūsų brangiausiosios \nžmonos, ponios Elenos meilumą ir vedybinę ištikimybę ir \nnorėdamas ją apdovanoti ir pradžiuginti mūsų geradarybė, \njai dovanojome, užrašėme ir šiuo raštu duodame, užrašome \nir dovanojame tik tam laikui, kol bus gyva, Mogiliavo pilį, \nstovinčią šalia Dniepro upės, su visomis žemėmis, ir kitas \nvaldas, prie šios pilies nuo seno esančias ir jai priklausan\nčias su žmonėmis ir jų patarnavimais bei darbais, činšais, \npajamomis, mokesčiais - ar grašiais, ar medumi, rinkliavo\nmis, dvareliais, dirvomis, laukais ir ganyklomis, gervuogių \nkrūmais, krūmynais, miškeliais, miškais, gojais, šilais, bity\nnais, bebrų, laukinių žvėrių ir paukščių medžiokle, miškų \naptvarais, krūmais, vandenimis, upėmis, tvenkiniais, eže\nrais, upeliais, upeliūkščiais, žuvingomis kūdromis, žūkla- \nvimu, malūnais ir jų produktais, apskritai, su visais priklau- \nsiniais, priedėliais ir visais priedais, kad ir kokiu vardu jie\n365\n\n## Puslapis 382\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS\net appendicibus universis, quocunque nomine aliter nuncu\npatis, ad expressum castellum Mobilow quomodolibet ex an\ntiquo spectantibus; et pertinentibus, quae sunt, et in poste\nrum quocunque ingenio, ac industria bumana fieri, et angeri \npossint, ita late, longe, et circumferentialiter prout ipsa bona \nin suis graniciebus limitata sunt, et distincta per expressum — \nillustrissimam Helenam Reginam Consortem nostram haben\ndum, tenendum, utifruendum pacifice, et quiete possidendum, \nsicut expressum est ad tempora vitae suae.
Aleksandras užrašė Elenai ir jos įpėdiniams Smolnėnus, Horodiščę, Losičius ir kitas valdas su jų priklausiniais.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 377-378
Taip pat [dovanojame] turtą, va\ndinamą Smolnėnais, su visomis Smolnėnų ir Čirčinsko že\nmėmis ir visais Smolnėnų ir Čirčinsko žmonėmis, panašiai \nir dvarą, vadinamą Horodišče, ir Losičius su visomis Horo- \ndiščės ir Losičių žemėmis ir, žinoma, su visais kaimiečiais - \nšios žemės kadaise priklausė Bełsko kunigaikščiui Semio\nnui. Taigi visą minėtą turtą ir aiškiai išvardintus dvarus \ndidžiajai kunigaikštienei, mūsų brangiausiai žmonai švie\nsiajai Elenai davėme, dovanojome ir šiuo raštu duodame, \ndovanojame, užrašome jai ir jos įpėdiniams amžinai ir vi\nsam laikui su visais žmonėmis ir visais bajorais, su viskuo, \nkas šiems dvarams ar valdoms priklauso, su jų patarnavi\nmais ir darbais, žinoma, su činšais, pajamomis, mokesčiais \n- ar grašiais, ar medumi, rinkliavomis, dvareliais, dirvomis \nir laukais, miškų aptvarais, krūmais, vandenimis, upėmis, \ntvenkiniais, ežerais, upeliais, upeliūkščiais, žuvų kūdromis, \nžūklavimu, malūnais ir jų produktais, miškais, šilais, gojais, \nbitynais, bebrų, laukinių žvėrių ir paukščių medžiokle ir ap\nskritai su visomis pajamomis ir gėrybėmis, nuo seno toms \nvaldoms priklausančiomis ir paprastai mokamomis, nieko \niš jų nepaimant, ir su visais priklausiniais, priedėliais ir vi\nsais priedais, kad ir kokiu vardu jie vadintųsi, nuo seno mi\nnėtoms valdoms kokiu nors būdu pareinančiais, kurie buvo \nir dabar yra, ir ateityje kokiais nors būdais ar žmogiškos veik\nlos dėka gali atsirasti ir didėti į plotį, į ilgį ir aplinkui, žiū\nrint, kaip pačios žemės savo sienomis yra apribotos ir api\nbrėžtos, minėtajai šviesiajai poniai Elenai, didžiajai \nkunigaikštienei ir jos teisėtiems įpėdiniams su visa domini\njos ir nuosavybės teise turėti, laikyti, naudotis, taikiai ir\n361\n\n## Puslapis 378\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS\ndonandum, alienandum, et in suos, suorumque succesorum \nusus beneplacitos convertendum, prout sibi, et suis legitimis \nsuccessoribus, melius, et utilius, consultiusque videbitur ex\npedire.
Aleksandro ir Elenos santuoka išplėtė Vilniaus prekybinius ryšius su Maskva, Naugardu, Pskovu ir Tvere.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 247
) anoji sutartis su caru \nbuvo nutraukta. Tačiau Aleksandro ir Elenos santuoka išplė\ntė prekybinius Vilniaus santykius su Rusios miestais ir ska\ntino steigti naujas užeigas pirkliams, atvykstantiems į Lie\ntuvos sostinę iš Maskvos, Naugardo, Pskovo ir Tverės. \nKaralius leido miestui pastatyti Svečių namus, kuriuose rusų \npirkliai privalėdavo apsistoti, sumokėti prekių muitą ir apie \nsavo atvykimą iškart pranešti pilininkui4 3 44.
Karalienė Elena mirė Vilniuje 1513 m. ir buvo palaidota graikų apeigų koplyčioje.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 251-252
Kai kurie karaliaus potvarkiai dėl prekybos ir daugybės 48 Karalienė Elena mirė Vilniuje 1513 gavusi iš vyro, 1510 metais jai skyrė metais, palaidota graikų apeigų kop- dalį Švč. Trejybės vienuolyne Vilniu- lyčioje. Karalius Žygimantas Sena- je iki gyvos galvos. Metryki.Litew., sis, be nemenko kraičio, koki buvo XVTT, 300 235 ## Puslapis 252 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA II TOMAS namų statymas teikė naudingos veiklos Vilniaus gyvento jams, ir miestiečiai darėsi turtingesni.
1495 m. carui sutikus su vedybomis, sužadėtinė Elena kitų metų vasarį atvyko iš Maskvos į Vilnių.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 246
Pirmiausia Maskvoje (1494 m.) balandžio 18 d. amžinos taikos sutartį su caru pasirašė Lie tuvos pasiuntiniai: Petras Białas, Trakų vaivada ir Stanis lovas Goštautas, Žemaičių seniūnas, Aleksandras prisie kė Vilniuje, iš Maskvos atvykusių pasiuntinių akivaizdoje. O tada, carui sutikus, kad Lietuvos valdovas vestų jo duk terį (1495 m.), sužadėtoji didžioji kunigaikštytė Elena, ki tų metų sausį išvažiavusi iš Maskvos, į Vilnių atvyko va sarį, lydima bojarinų: kunigaikščio Simono Rapolovskio, Mykolo Rusalkos ir Prokopo Zinovjevičiaus, jų žmonų bei daugybės kitų dvariškių, kambarinių, arklininkų ir boja rinų vaikų. Ją sutiko pats Aleksandras per pusę mylios nuo miesto, kelyje į Nemėžį, ir ten, apsupti dvaro bei tarybos ponų, sustoję ant žydros, auksu siuvinėtos gelumbės pa tiesalo, padavė vienas kitam rankas ir pirmąkart pasikal bėjo.
Aleksandras dovanojo Elenai ir jos palikuonims Kniazičius, Teteriną, Popova Huros pilį ir kitas valdas.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 375
Po nas ir tėvonis. Šiuo raštu skelbiame visiems, kam dabar ar ateityje reikės žinoti, kad, kai mes įsitikinome šviesiausio sios ponios Elenos, Dievo malone didžiosios kunigaikštie nės, brangiausios mūsų žmonos, vedybine meile ir jos išti kimybe, norėdami ją mūsų malone ir geradarybe pradžiuginti ir ja pasirūpinti, jai ir jos palikuonims [dova nojame] turtus ar dvarus su visomis žemėmis, vadinamus Kniazičiai ir Teterinas, bei pilį, vadinamą Popova Hura, ku riuos anksčiau valdė Seisla vo* kunigaikštis Ivanas Jurgėvi- čius, ir kitas valdas, nuo seno priklausančias tiems patiems * Mstislavlis (vert.
Vilniaus vyskupas Vaitiekus Taboras ir graikų tikėjimo dvasininkas Foma sutuokė didįjį kunigaikštį Aleksandrą su Elena.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 246
Stanislovo katedrą. Ten Vaitiekus Taboras, Vilniaus vyskupas, kartu su Foma, graikų tikėjimo dvasininku, su tuokė didįjį kunigaikštį su Elena, virš jos galvos kunigaikš tienė Rapolovska laikė vainiką, o djakas Kulešinas - stik linę vyno42. Vestuvių puotos tęsėsi kelias savaites, Maskvos pasiuntiniai buvo nuoširdžiai pavaišinti ir dosniai apdo vanoti43, o iškilmės Lietuvos sostinėje tęsėsi beveik iki 42 daugelyje rusų metraščių.
Teodoro Narbuto pasakojimu, Elena pasiliko Krėvos kalėjime, kai Vytautas, persirengęs jos drabužiais, naktį pabėgo iš kalėjimo.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 279
Galop kunigaikštienė Vytautienė išsiuntė žygūną Vilniun, prašyda ma Hanulą kaip nors gauti didžiojo kunigaikščio apsaugos raštą jos kelionei į Mazoviją. Žygūnas, grįždamas su atsakymu ir apsaugos raštu, atvežė Marijos Vaidilienės laišką Prokšai**, skubinantį susidoroti su Vytautu, kai tik šio žmona išvažiuos iš Krėvos, nes dėl to kalinio Jogaila ima tižti. Tačiau kunigaikš tienė Ona sužinojo apie tą laišką ir pranešusi, kad išvažiuo sianti kitą dieną kuo anksčiausiai, naktį taip išleido savo vyrą iš kalėjimo: kai atėjo aplankyti kalinio, esą atsisveikinti, kuni gaikštis, persirengęs drabužiais vienos patarnautojų, Elenos, kuri pasiliko vietoj jo, tą pačią naktį pintinėje buvo nuleistas kalėjimo mūru, susirado iš Volkovysko tenykščio seniūno at siųstus žirgus, bemat nuvyko į Slonimą, po to į Brastą, o penk tąją dieną apsistojo Plocke
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 387
Tą gyvasties dvasią ir sielą Die vui ir mūsų Gelbėtojui, o kūną žemei patikime, kurį nuro dome palaidoti mūsų karalystėje šalia dieviškųjų senelio, tėvo ir brolio, mūsų Lenkijos karalių, kapų. Šios ir taip pat žemiau aprašytos paskutinės mūsų valios karalystėje ir Lie tuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vykdytoju bei mūsų ir mū sų tėvonijos visų ir atskirų turtų: aukso, sidabro, gėrybių ir visų kitų dalykų, bei kilnojamojo ir nekilnojamojo mūsų tur to, ypač to, kurį specialiame registre ar kodicile, mūsų kara lystės antspaudu užantspauduotame, mes surašėme, iš tik rųjų vieninteliu, tiesioginiu ir neabejotinu paveldėtoju ir įpėdiniu renkame ir paskiriame, žinoma, šviesiausiąjį kuni gaikštį poną Žygimantą, Dievo malone Lenkijos karalių, Di džiojo Glogovo, Opavo Silezijoje kunigaikštį ir tos pačios aukštutinės ir žemutinės Silezijos bei Luzatijos vyriausiąjį seniūną, mūsų brangiausiąjį brolį, suteikdami jam visą val džią, visą sykiu ir atskirai kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą ir iždą (thesauros), auksą, sidabrą, brangenybes ir visus ki tus turtus, mums priklausančius, prie mūsų ar kur nors ki tur esančius, perimti, paimti ar iš jų išimti visoms ir pavie nėms, dvasinėms ir pasaulietinėms reikmėms, ir mūsų tarnams už mus algas išmokėti ir visokiais būdais vardan mūsų išganymo taip, kaip iš dorybingumo ir broliškos mei lės nutars ir nuspręs, paskirstyti. Šiam ponui kunigaikščiui Žygimantui, broliui ir paveldėtojui, mūsų įpėdiniui ir ypa tingosios paskutinės valios vykdytojui bei visiems karalys tės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės prelatams ir tei sėjams atskirai (specialiter) perduodame ir patikime šviesiausiąją kunigaikštienę ir mūsų žmoną ponią Eleną, di džiąją Lietuvos, Rusios, Žemaitijos kunigaikštienę, jos veiks mų bei teisių globą (protectio).