Dovydas

PDF 14

Medininkų\nžemėje sutriuškino įsiveržusius į Žemaitiją kryžiuočius (III, 338); puldama plačiu frontu,\nLietuvos kariuomenė 1322 m. nusiaubė Livonijoje Dorpato vyskupo valdas54, Dovydo\nGardiniškio vedami lietuviai ir pskoviečiai 1323 m. vasario mėn. užpuolė danų vasalinėje\npriklausomybėje buvusią Revelio žemę; kai sekantį mėnesį Pskovą puolė Livonijos\nordinas, Lietuvos ir pskoviečių jėgos atstūmė priešą nuo miesto sienų55.

PDF 210

Nieko šiuo antpuoliu nepešę, pasitraukė;\nkai priėjo vietą, kur buvo palikę saugas prie atsarginės žygio mantos, pamatė, kad\nGardino pilininkas Dovydas573 nužudęs 30 vyrų ir pagrobęs pusantro tūkstančio arklių,\nduoną bei kitokį maistą ir visus kitus paliktus saugoti daiktus. Dar labiau susirūpino\nbroliai, kai, priėję antrąjį postovį, ir ten neberado nei duonos, nei kitų paliktų daiktų;\njie patraukė į priekį ir daug dienų išbuvo be duonos, kai kurie iš bado suvalgė savo\narklius, kiti prasimaitino žolėmis bei jų šaknimis, kiti išmirė badu, daug pastipusių nuo\nalkio nusigalavo, kai sugrįžo namo, o likusieji ten parvyko, kai baigėsi šešta savaitė nuo\nišvykimo dienos.

PDF 36

1324 m. kovo mėn. kryžiuočiai sunaikino Gardino pilinin-\nko Dovydo dvarą, kiek vėliau puolė ir Gardiną, visus metus tęsėsi\nabipusiai puldinėjimai. Lapkritį Gedimino „galinga kariuomenė“,\nvadovaujama Gardino pilininko Dovydo, siaubė Mozūrijos žemę,\no kita „didžiausia“ kariuomenė - Livonijos pietryčiuose Rezeknės\nregioną.

PDF 215

Tais pačiais metais, kai dykrose smarkiai ištvino vandenys, Dovydas, Gardino pilininkas,\nsu aštuoniais šimtais vyrų patraukė į karą ir, išdėstęs savo karius pasalose, pats su\n80 vyrų įsibrovė į Prūsijos žemės valsčių, vardu Unzatrapis, iš kur, sudeginęs keletą\nnamų, išsivarė daug nelaisvėn paimtų žmonių ir išsigabeno galybę pagrobtų daiktų.\nJuos persekioti leidosi su būreliu karių brolis Ulrichas iš Drinlevės, Tepliavos komtūras,\nir brolis Fridrichas Kvicas, jo padėjėjas; iš pradžių išardę tiltą, kuriuo lietuviai turėjo\npereiti, jie nukovė 55 jų vyrus ir atsiėmė iš jų visą grobį, kurį šie gabenosi. Kiti bėgdami\npakliuvo į jų pasalas, ir visi, apimti baimės, iš karto pasitraukė, tačiau kelyje patyrė tiek\npavojų, kad retas kuris namo sugrįžo sveikas ir gyvas.

PDF 210

Nieko šiuo antpuoliu nepešę, pasitraukė;\nkai priėjo vietą, kur buvo palikę saugas prie atsarginės žygio mantos, pamatė, kad\nGardino pilininkas Dovydas573 nužudęs 30 vyrų ir pagrobęs pusantro tūkstančio arklių,\nduoną bei kitokį maistą ir visus kitus paliktus saugoti daiktus. Dar labiau susirūpino\nbroliai, kai, priėję antrąjį postovį, ir ten neberado nei duonos, nei kitų paliktų daiktų;\njie patraukė į priekį ir daug dienų išbuvo be duonos, kai kurie iš bado suvalgė savo\narklius, kiti prasimaitino žolėmis bei jų šaknimis, kiti išmirė badu, daug pastipusių nuo\nalkio nusigalavo, kai sugrįžo namo, o likusieji ten parvyko, kai baigėsi šešta savaitė nuo\nišvykimo dienos.

PDF 36

1324 m. kovo mėn. kryžiuočiai sunaikino Gardino pilinin-\nko Dovydo dvarą, kiek vėliau puolė ir Gardiną, visus metus tęsėsi\nabipusiai puldinėjimai. Lapkritį Gedimino „galinga kariuomenė“,\nvadovaujama Gardino pilininko Dovydo, siaubė Mozūrijos žemę,\no kita „didžiausia“ kariuomenė - Livonijos pietryčiuose Rezeknės\nregioną.

PDF 36

1324 m. kovo mėn. kryžiuočiai sunaikino Gardino pilinin-\nko Dovydo dvarą, kiek vėliau puolė ir Gardiną, visus metus tęsėsi\nabipusiai puldinėjimai. Lapkritį Gedimino „galinga kariuomenė“,\nvadovaujama Gardino pilininko Dovydo, siaubė Mozūrijos žemę,\no kita „didžiausia“ kariuomenė - Livonijos pietryčiuose Rezeknės\nregioną.

PDF 221

Apie Dovydo Gardiniškio alodo, arba dvaro, sunaikinimą 1324 metais\n\n Tais pačiais metais, per gavėnią (kovo 1), trys broliai ir šeši šimtai Notangos vyrų\nsmarkiai užpuolė Gardino pilininko Dovydo alodą, arba dvarą, ir jį iki pamatų sudegino;\nnukovę 38 žmones, išsivarė 100 arklių ir daug kitokių gyvulių.\n\n\n\n\n 350 (343).

PDF 215

Tais pačiais metais, kai dykrose smarkiai ištvino vandenys, Dovydas, Gardino pilininkas,\nsu aštuoniais šimtais vyrų patraukė į karą ir, išdėstęs savo karius pasalose, pats su\n80 vyrų įsibrovė į Prūsijos žemės valsčių, vardu Unzatrapis, iš kur, sudeginęs keletą\nnamų, išsivarė daug nelaisvėn paimtų žmonių ir išsigabeno galybę pagrobtų daiktų.\nJuos persekioti leidosi su būreliu karių brolis Ulrichas iš Drinlevės, Tepliavos komtūras,\nir brolis Fridrichas Kvicas, jo padėjėjas; iš pradžių išardę tiltą, kuriuo lietuviai turėjo\npereiti, jie nukovė 55 jų vyrus ir atsiėmė iš jų visą grobį, kurį šie gabenosi. Kiti bėgdami\npakliuvo į jų pasalas, ir visi, apimti baimės, iš karto pasitraukė, tačiau kelyje patyrė tiek\npavojų, kad retas kuris namo sugrįžo sveikas ir gyvas.

PDF 218

Tuo metu Dovydas, Gardino pilininkas, įsibrovė su lietuvių kariuomene į Revelį,\nDanijos karaliaus žemę, ir, neskaitant galybės kitų nuostolių, kurių pridarė šioje žemėje,\ndegindamas bei plėšdamas, pagavo ir nužudė daugiau nei penkis tūkstančius krikščionių\nkilmingųjų, moterų, mergelių ir kitų abiejų lyčių žmonių. Taip pat nužudė daug dvasininkų\n— ir pasauliečių, ir vienuolių. Be to, klaikiai išniekino ir išgrobstė sakramentus, bažnyčias,

PDF 14

Medininkų\nžemėje sutriuškino įsiveržusius į Žemaitiją kryžiuočius (III, 338); puldama plačiu frontu,\nLietuvos kariuomenė 1322 m. nusiaubė Livonijoje Dorpato vyskupo valdas54, Dovydo\nGardiniškio vedami lietuviai ir pskoviečiai 1323 m. vasario mėn. užpuolė danų vasalinėje\npriklausomybėje buvusią Revelio žemę; kai sekantį mėnesį Pskovą puolė Livonijos\nordinas, Lietuvos ir pskoviečių jėgos atstūmė priešą nuo miesto sienų55.

PDF 36

1323 m. šaltiniai mini dar platesnes kovas. Gardino pilininkas Dovydas su lietuvių kariuomene niokojo Revelį, Danijos kara- liaus žemę (šiaurinę Estiją). Kovo viduryje „lietuviai iš Žemaitijos užkariavo Klaipėdos miestą“ ir jį sudegino kartu su trimis gre- timomis kryžiuočiams pavaldžiomis pilimis.

PDF 221

Apie Dovydo Gardiniškio alodo, arba dvaro, sunaikinimą 1324 metais\n\n Tais pačiais metais, per gavėnią (kovo 1), trys broliai ir šeši šimtai Notangos vyrų\nsmarkiai užpuolė Gardino pilininko Dovydo alodą, arba dvarą, ir jį iki pamatų sudegino;\nnukovę 38 žmones, išsivarė 100 arklių ir daug kitokių gyvulių.\n\n\n\n\n 350 (343).

PDF 218

Apie Revelio, Danijos karaliaus žemės, nusiaubimą\n\n Tuo metu Dovydas, Gardino pilininkas, įsibrovė su lietuvių kariuomene į Revelį,\nDanijos karaliaus žemę, ir, neskaitant galybės kitų nuostolių, kurių pridarė šioje žemėje,\ndegindamas bei plėšdamas, pagavo ir nužudė daugiau nei penkis tūkstančius krikščionių\nkilmingųjų, moterų, mergelių ir kitų abiejų lyčių žmonių. Taip pat nužudė daug dvasininkų\n— ir pasauliečių, ir vienuolių.

PDF 221

Apie Mazovijos žemės nusiaubimą 134 metais Kai sutarė taiką, kai Livonijos ir Prūsijos žemių bei kitų kaimyninių kraštų broliai ir visi kiti krikščionys tvirtai patikėjo, kad daugiau nebereikėsią kariauti, kai jau ketino kalavijus perkalti į noragus, o ietis — į pjautuvus, tas pats nedorasis [karalius], tikėjimo bei tikinčiųjų priešas, užsikimšo nelyginant kurčioji angis ausis, nenorėdamas girdėti išganingų jo šventenybės popiežiaus perspėjimų, kuriuos minėtieji legatai kuo tiksliausiai jam buvo perdavę; užuot pagalvojęs apie savo bei saviškių išganymą, būtent apie tai, kaip jam priimti su tinkamomis iškilmėmis ir su derama pagarba krikšto sakramentą, jis, eidamas savo pirmtakų pėdomis, vėl suskato iš paskutiniųjų naikinti tikėjimą ir tikinčiuosius. Jis mat patvarkė, kad Dovydas, jo pilininkas Gardine, įsibrovė su galinga kariuomene lapkričio 21 dieną į Mazovijos žemę ir, plėšdamas bei degindamas, nusiaubė Plocko vyskupo miestą, vardu Pultuskas, ir 130 šios vyskupystės bei Mazovijos kunigaikštystės kaimų, daugybę vienuolynams bei kilmingiesiems priklausančių dvarų, 30 parapinių bažnyčių ir koplyčių su daug dievo garbei skirtų maldos namų. Jis nerodė pagarbos nei bažnyčios sakramentams, nei šventiesiems rūbams bei indams, o dvasininkų, tiek vienuolių, tiek pasauliečių, bei kitų abiejų lyčių žmonių sunaikino per 4 tūkstančius, vienus nužudydamas, kitus išsivarydamas į amžiną vergovę583.

PDF 221

Apie Mazovijos žemės nusiaubimą 134 metais Kai sutarė taiką, kai Livonijos ir Prūsijos žemių bei kitų kaimyninių kraštų broliai ir visi kiti krikščionys tvirtai patikėjo, kad daugiau nebereikėsią kariauti, kai jau ketino kalavijus perkalti į noragus, o ietis — į pjautuvus, tas pats nedorasis [karalius], tikėjimo bei tikinčiųjų priešas, užsikimšo nelyginant kurčioji angis ausis, nenorėdamas girdėti išganingų jo šventenybės popiežiaus perspėjimų, kuriuos minėtieji legatai kuo tiksliausiai jam buvo perdavę; užuot pagalvojęs apie savo bei saviškių išganymą, būtent apie tai, kaip jam priimti su tinkamomis iškilmėmis ir su derama pagarba krikšto sakramentą, jis, eidamas savo pirmtakų pėdomis, vėl suskato iš paskutiniųjų naikinti tikėjimą ir tikinčiuosius. Jis mat patvarkė, kad Dovydas, jo pilininkas Gardine, įsibrovė su galinga kariuomene lapkričio 21 dieną į Mazovijos žemę ir, plėšdamas bei degindamas, nusiaubė Plocko vyskupo miestą, vardu Pultuskas, ir 130 šios vyskupystės bei Mazovijos kunigaikštystės kaimų, daugybę vienuolynams bei kilmingiesiems priklausančių dvarų, 30 parapinių bažnyčių ir koplyčių su daug dievo garbei skirtų maldos namų. Jis nerodė pagarbos nei bažnyčios sakramentams, nei šventiesiems rūbams bei indams, o dvasininkų, tiek vienuolių, tiek pasauliečių, bei kitų abiejų lyčių žmonių sunaikino per 4 tūkstančius, vienus nužudydamas, kitus išsivarydamas į amžiną vergovę583.

PDF 221

Apie Mazovijos žemės nusiaubimą 134 metais Kai sutarė taiką, kai Livonijos ir Prūsijos žemių bei kitų kaimyninių kraštų broliai ir visi kiti krikščionys tvirtai patikėjo, kad daugiau nebereikėsią kariauti, kai jau ketino kalavijus perkalti į noragus, o ietis — į pjautuvus, tas pats nedorasis [karalius], tikėjimo bei tikinčiųjų priešas, užsikimšo nelyginant kurčioji angis ausis, nenorėdamas girdėti išganingų jo šventenybės popiežiaus perspėjimų, kuriuos minėtieji legatai kuo tiksliausiai jam buvo perdavę; užuot pagalvojęs apie savo bei saviškių išganymą, būtent apie tai, kaip jam priimti su tinkamomis iškilmėmis ir su derama pagarba krikšto sakramentą, jis, eidamas savo pirmtakų pėdomis, vėl suskato iš paskutiniųjų naikinti tikėjimą ir tikinčiuosius. Jis mat patvarkė, kad Dovydas, jo pilininkas Gardine, įsibrovė su galinga kariuomene lapkričio 21 dieną į Mazovijos žemę ir, plėšdamas bei degindamas, nusiaubė Plocko vyskupo miestą, vardu Pultuskas, ir 130 šios vyskupystės bei Mazovijos kunigaikštystės kaimų, daugybę vienuolynams bei kilmingiesiems priklausančių dvarų, 30 parapinių bažnyčių ir koplyčių su daug dievo garbei skirtų maldos namų. Jis nerodė pagarbos nei bažnyčios sakramentams, nei šventiesiems rūbams bei indams, o dvasininkų, tiek vienuolių, tiek pasauliečių, bei kitų abiejų lyčių žmonių sunaikino per 4 tūkstančius, vienus nužudydamas, kitus išsivarydamas į amžiną vergovę583.

PDF 215

Tais pačiais metais, kai dykrose smarkiai ištvino vandenys, Dovydas, Gardino pilininkas,\nsu aštuoniais šimtais vyrų patraukė į karą ir, išdėstęs savo karius pasalose, pats su\n80 vyrų įsibrovė į Prūsijos žemės valsčių, vardu Unzatrapis, iš kur, sudeginęs keletą\nnamų, išsivarė daug nelaisvėn paimtų žmonių ir išsigabeno galybę pagrobtų daiktų.\nJuos persekioti leidosi su būreliu karių brolis Ulrichas iš Drinlevės, Tepliavos komtūras,\nir brolis Fridrichas Kvicas, jo padėjėjas; iš pradžių išardę tiltą, kuriuo lietuviai turėjo\npereiti, jie nukovė 55 jų vyrus ir atsiėmė iš jų visą grobį, kurį šie gabenosi. Kiti bėgdami\npakliuvo į jų pasalas, ir visi, apimti baimės, iš karto pasitraukė, tačiau kelyje patyrė tiek\npavojų, kad retas kuris namo sugrįžo sveikas ir gyvas.