Anot Dlugošo, Žemaičių gyventojai išsislapstę giriose.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 338
Anot Dlugošo, Žemaičių gyventojai išsislapstę giriose. Primindami savo ištikimybę Kęstutaičiui, jie jo maldavę, kad neatiduotų jų kryžiuočiams — « Vakkis Ahridlis » ir neatplėštų nuo kitų lietuvių, nes žemaičiai esą tos pačios tautos, tos pat kalbos ir papročių^35. Šitaip buvo aiškinama ir « Žemaičiu skunde » Konstancoje 36 * 38.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 338
Dubysos rajone Vytautas vėl pasirodė su karine jėga, kurioje buvo rusų ir lenkų. Anot Dlugošo, Žemaičių gyventojai išsislapstę giriose. Primindami savo ištikimybę Kęstutaičiui, jie jo maldavę, kad neatiduotų jų kryžiuočiams — « Vakkis Ahridlis » ir neatplėštų nuo kitų lietuvių, nes žemaičiai esą tos pačios tautos, tos pat kalbos ir papročių^35.
Dlugošas buvo pagrindinis 1409-1411 m. karo šaltinis ir kritiškai vertino Jogailą bei Vytautą.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 346
Dlugošas, kuris 1409-1411 m. karui yra pagrindinis šaltinis,\nperdėm buvo kritiškas apie abu Lietuvos kunigaikščius, t. y. Jogailą\nir Vytautą.
Narbuto vertinimu, Dlugošas iš senesniųjų istorikų aiškiai pripažino, kad lietuvių genties tautos tikėjo fetišais.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 202
201\n\n## Puslapis 201\n\nmitologas mokėdavo atskirti fetišus nuo kitų dievų, kadangi\ngal ir nežinojo to termino. Iš mūsų senesniųjų istorikų vienas\nDlugošas aiškiai pripažįsta, kad lietuvių genties tautos tikėjo\nfetišais. Lasickis, tiesa, šio termino nenurodo, tačiau dalyką\nišaiškina smulkiau: pasak jo, jokia šventovė, jokia žymesnė gi\nminė, jokie namai, net daug pavienių asmenų negyveno be\nsavo asmeninių fetišų.
Tai, ką tuo klausimu parašė lenkų istorikai Dlugošas ir Mechovita, t.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 117
Tai galima padaryti tiriant šią tautą, ku ri mus stebina savo originalumu ir savo didele giminyste su Lietuva (tuo galima įsitikinti patyrinėjus jų kalbos liekanas). Tai, ką tuo klausimu parašė lenkų istorikai Dlugošas ir Mechovita, t. y. paminklas, kurio užrašą iš šifravo garbusis mūsų tautietis ponas Volianskis, skru pulingo praeities tyrinėtojo pono Jaroševičiaus nuomone, yra tiesa. Taigi daug kas liudija, jog jotvingiai ir jazi- gai priklauso vienai iš lietuvių genčių.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Prietarai, susiję su naminiais žalčiais Lietuvoje, buvo ne paprastai seni, ir apie juos pasakojo ypač keistų dalykų. Gva- ninis8 ta dingstimi pateikia pasakojimą: „Vienas žmogus, tik ras katalikų tikėjimo išpažinėtojas, pirko iš vieno tų žalčių gar bintojų keletą avilių bičių. Vėliau, po ilgos jų bičiulystės, at vertė ir patį šeimininką į Kristaus tikėjimą. Sunkiai, labai steng damasis prikalbino, kad šis užmuštų bjaurų žaltį, kurį gyrė kaip dievą.