Divonis

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Vyrai turi po tris žmonas, bendrauja su jomis kada ir kur nori nesigėdydami pašalinių, nes tokiuose dalykuose jie neturi gėdos, bendrauja su žmonomis bendrai ir pakaitomis; ten, kur yra vyras, turi būti ir žmona, ir, nors daug turi moterų, vaikų augina mažai. 171 ## Puslapis 169 172 Bitinijos keliautojai turėjo daug laiko visa tai sužinoti, nes juos tame krašte užklupo labai sunki žiema; čia jiems reikėjo žiemoti. Kai atėjo vasara, visi susirgo ir išmirė, išskyrus vieną, vardu Divonis1.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Hartknochas jį vadina Divanes, in genetivo: Divanis. Foigtas (t. 1, p. 32) vadina jį Divones, o 623 puslapyje — kitaip, t. y. Dimones, Dimonis, Dywones. Gruna'u (mano rankraštyje II traktato I skyrius) vieną kartą jį įvardija Dymoynis, o kitą kartą — Dymoniys, kitur Dybonis, o dar kitur Dyvaonys, paskutinį kartą Dymonis.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Gruna'u (mano rankraštyje II traktato I skyrius) vieną kartą jį įvardija Dymoynis, o kitą kartą — Dymoniys, kitur Dybonis, o dar kitur Dyvaonys, paskutinį kartą Dymonis. Iš to galima padaryti išvadą, jog šis vardas, t. y. Divonis, jeigu nėra graikiškas žodis Dionysios, Dionys, — tai yra tikrai lietuviškas žodis, išverstas iš lotyniško Theodorus, arba Theodotus; Teodoras Augusto laikais buvo išsiųstas į Siaurės kraštus, iki pat Baltijos jūros, kad atliktų geografinius tyrimus ir išmatuotų žemes. Juk visi slavai graikų ir romėnų vardus — Theodorus, Theophilus. Theodatus, Deogratus etc. — vertė į savo kalbą taip: Bogumilas, Boguchvalas, Bogislavas ir t. t. Panašiai ir lietuviai Teodotą išvertė savaip — Diemonis (Diewas — Deus).

Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995

Ant didesnės laimos perkrikštų, pasitiko tarp jų sumanančių karvedžių ir gudrių vyrų, kurie mokėjo kliautį ir vienybę savo ūkėjų antturėti, ne vien permaną vokyčių kalbą, bet sumaną dar su vokyčių ginklu kariauti, mylį savo tėvūnę ir gai-lįs liuosybės, nešykštaują nei turtų, nei vargų įkyrį, nė pačios savo gyvybos negailintys, to vien įsitėpę, idant tiktai galėtų tėvūnę išliuosuoti ir liuosais gyventi. Penkiose srityse atsirado tokie vyrai: Olandas Samijoj, Montė Natangijoj, Glapas Varmijoj, Divonis Partijoj o Auktuma Pagezonijoj. Tie visi vyrai buvo dar gimę liuosybėj ir tėvūnei jų klestint, todėl, mindami linksmas dienas senovės liuosybės, neapvežėjo vergybos.

Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995

Divonis palikinąs tyrus grobį, gyvolius ir imtinius su didesne dalia savo kariaunos pirma paleido, o pats su rinktiniais paskui grįžo namo į Barti ją. Tuo tarpu kryžėjai iš Elbingo ir Christburgo ėmė jį vyti. Panokę jį ties upe Gurbe miegantį be sargties, antpuolę staiga išmušė mažne lig paskuojo ir visą grobį atėmė, Divonis pats vos su keliais beišsprūdo, raudodamas savo genties Daubario kritusio.