Divonis Narbuto pasakojime buvo vienintelis Bitinijos keliautojas, išgyvenęs ligą, kuri vasarą pražudė kitus jo bendrakeleivius.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 169
Vyrai turi po tris žmonas, bendrauja su jo\nmis kada ir kur nori nesigėdydami pašalinių, nes tokiuose\ndalykuose jie neturi gėdos, bendrauja su žmonomis bend\nrai ir pakaitomis; ten, kur yra vyras, turi būti ir žmona,\nir, nors daug turi moterų, vaikų augina mažai.\n171\n\n## Puslapis 169\n\n172\nBitinijos keliautojai turėjo daug laiko visa tai sužinoti,\nnes juos tame krašte užklupo labai sunki žiema; čia jiems\nreikėjo žiemoti. Kai atėjo vasara, visi susirgo ir išmirė,\nišskyrus vieną, vardu Divonis1.
1, p. 32) vadina jį Divones, o 623 puslapyje — kitaip, t.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 169
Hartknochas jį vadina Divanes, in genetivo: Divanis. Foigtas (t. 1, p. 32) vadina jį Divones, o 623 puslapyje — kitaip, t. y. Dimones, Dimonis, Dywones. Gruna'u (mano rankraštyje II traktato I skyrius) vieną kartą jį įvar dija Dymoynis, o kitą kartą — Dymoniys, kitur Dybonis, o dar kitur Dyvaonys, paskutinį kartą Dymonis.
Divonis, jeigu nėra graikiškas žodis Dionysios, Dionys, — tai yra tikrai lietuviškas žodis, išverstas iš lotyniško Theodorus, arba Theodotus; Teodoras Augusto laikais buvo išsiųstas į Siau rės kraštus, iki pat Baltijos jūros, kad atliktų geografinius tyrimus.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 169
Gruna'u (mano rankraštyje II traktato I skyrius) vieną kartą jį įvar dija Dymoynis, o kitą kartą — Dymoniys, kitur Dybonis, o dar kitur Dyvaonys, paskutinį kartą Dymonis. Iš to galima padaryti išvadą, jog šis vardas, t. y. Divonis, jeigu nėra graikiškas žodis Dionysios, Dio- nys, — tai yra tikrai lietuviškas žodis, išverstas iš lotyniško Theodo- rus, arba Theodotus; Teodoras Augusto laikais buvo išsiųstas į Siau rės kraštus, iki pat Baltijos jūros, kad atliktų geografinius tyrimus ir išmatuotų žemes. Juk visi slavai graikų ir romėnų vardus — Theo- dorus, Theophilus. Theodatus, Deogratus etc. — vertė į savo kalbą taip: Bogumilas, Boguchvalas, Bogislavas ir t. t. Panašiai ir lietuviai Teodotą išvertė savaip — Diemonis (Diewas — Deus).
Penkiose srityse atsirado tokie vyrai: Olan das Samijoj, Montė Natangijoj, Glapas Varmijoj, Divonis Partijoj o Auktuma Pagezonijoj.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 386
Ant didesnės laimos perkrikštų, pasitiko tarp jų sumanančių karvedžių ir gudrių vyrų, kurie mo kėjo kliautį ir vienybę savo ūkėjų antturėti, ne vien permaną vokyčių kalbą, bet sumaną dar su voky čių ginklu kariauti, mylį savo tėvūnę ir gai-lįs liuo- sybės, nešykštaują nei turtų, nei vargų įkyrį, nė pačios savo gyvybos negailintys, to vien įsitėpę, idant tiktai galėtų tėvūnę išliuosuoti ir liuosais gy venti. Penkiose srityse atsirado tokie vyrai: Olan das Samijoj, Montė Natangijoj, Glapas Varmijoj, Di- vonis Partijoj o Auktuma Pagezonijoj. Tie visi vy rai buvo dar gimę liuosybėj ir tėvūnei jų klestint, todėl, mindami linksmas dienas senovės liuosybės, neapvežėjo vergybos.
Divonis palikinąs tyrus grobį, gyvolius ir im tinius su didesne dalia savo kariaunos pirma pa leido, o pats su rinktiniais paskui grįžo namo į Barti ją.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 418
Divonis palikinąs tyrus grobį, gyvolius ir im tinius su didesne dalia savo kariaunos pirma pa leido, o pats su rinktiniais paskui grįžo namo į Barti ją. Tuo tarpu kryžėjai iš Elbingo ir Christbur- go ėmė jį vyti. Panokę jį ties upe Gurbe miegantį be sargties, antpuolę staiga išmušė mažne lig pas- kuojo ir visą grobį atėmė, Divonis pats vos su ke liais beišsprūdo, raudodamas savo genties Daubario kritusio.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Apie keliautoją Divonį ponas Tadas Volianskis paliko mums tokius aprašymus: „Tai, ką vyskupas Kristijonas perpasakoja iš Ploc- ko kanauninko Jaroslavo kronikos apie Bitinijos keliauninką Dimonas, bent jau aš nemanau esant pasaka. Visų pirma apie vardą. Hartknochas jį vadina Divanes, in genetivo: Divanis. Foigtas (t. 1, p. 32) vadina jį Divones, o 623 puslapyje — kitaip, t. y. Dimones, Dimonis, Dywones. Gruna'u (mano rankraštyje II traktato I skyrius) vieną kartą jį įvar dija Dymoynis, o kitą kartą — Dymoniys, kitur Dybonis, o dar kitur Dyvaonys, paskutinį kartą Dymonis.