Dionizas Poška buvo XIX a. Žemaitijoje gyvenęs inteligentas, siejamas su poezijos žemaitiškai arba lietuviškai rašymo pradžia. 1829 m. „Dziennik Warszawski“ paskelbtas jo straipsnis apie Lietuvos ir Žemaičių istorijos rašymą laikomas reikšmingu literatūriniu palikimu. Poškai buvo žinomi Simono Daukanto „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“, nors straipsnyje Daukanto jis neminėjo.
Varšuvoje Mokslo bičiulių drau- 3 skyrius • R U S I J O S I M P E R I J O S VA L D O M A L I E T U VA ( 1 7 9 5 – 1 9 1 5 ) 111 gija išleido iš Lietuvos kilusio kunigo ir teologo Ksavero Bogušo knygelę „Apie lietuvių tautos ir kalbos kilmę“, kurioje pirmą kartą nuskambėjo mintis, kad lietuvių kalba yra visiškai tinkama būti atskiros aukštosios kultūros kalba. Ši mintis paskatino kai kuriuos inteligentus, gyvenusius Žemaitijoje, imti rašyti poeziją žemaitiškai, arba lietuviškai (Dionizas Poška, Silvestras Valiūnas). Įspūdį padarė 1818 m.
Sunku pasakyti, ar D. Poška, rašydamas šį straipsnį, turėjo omenyje kokį nors konkretų asmenį. Galbūt ir taip. Jam pui kiai buvo žinomas tuometinis intelektualus Lietuvos elitas, ypač tie, kurie domėjosi krašto praeitimi. D. Poška turėjo ga limybę su daugeliu iš jų asmeniškai bendrauti, vadinasi, ir ži noti jų planus.
Be to, ir anuometinė atmosfera buvo palanki tokiam sprendimui pri imti. Bene geriausiai ją apibūdina 1829 metais „Dziennik Wars- zawski“ išspausdintas Dionizo Poškos straipsnis „Keletas įžan ginių žodžių bet kam, žadančiam rašyti Lietuvos ir Žemaičių istoriją“8. Jis parašytas metai prieš mirtį, todėl jį drįstume lai kyti tam tikru literatūriniu testamentu.
Manoma, kad tuo metu jau buvo parašyti\nS. Daukanto „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“. D. Poškai\nbuvo žinomas šis veikalas, net spėjama, kad jis galėjo būti jo\npersirašytas11. Bet savo straipsnyje jis nemini S. Daukanto, ta\nrytum pastangų parašyti lietuvių tautos istoriją iki pat 1829\nmetų ir nebuvo.