Derska su Numa tarpininkavo bartams, kad broliai grąžintų į nelaisvę paimtas jų žmonas ir vaikus.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 173
Tačiau du bartai, būtent: Numa ir Derska, nusekė, broliams\nnusiaubus Gardino valsčių, paskui jų kariuomenę, ir juodviejų tarpininkaujami visi bartai\ntaip įsiteikė broliams, kad šie jiems sugrąžino paimtas į nelaisvę jų žmonas ir vaikus;\nšitai nepatiko nei broliui Ditrichui, Sembos fogtui, nei daugeliui kitų brolių, nes, apie tai\nsužinoję, jie su baime pradėjo galvoti apie būsimas negandas, kurių per juos [bartus]\ngalėsią ateityje sulaukti, o tolimesnė įvykių raida šitai ir patvirtino.
Derska su Numa pasitiko lietuvių kariuomenę, išžudė lietuvius ir visą grobį išsigabeno į Pagudę.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 175
Minėtieji Numa ir\n 520 D. — contra castrum Gartham, Jer — burc zu Gartin. Apie Gardiną, jo vietą Lietuvos\nvalstybės gynyboje XIII—XIV a. žr. LE, t. 8, p. 972—985; Воронин H. H., Древнее\nГродно, с. 149—195; Пашуто В. Т., Гродно..., с. 191—192; Batūra R., Karinė..., р.\n105—107; to paties, Lietuva..., p. 98, 140, 161, 164; Ткачоу М. А., Замю..., c. 23—25;\nto paties, Абарончыя..., c. 52—55.\n\nDerska, įsiteikę broliams, nuskubėjo pasitikti lietuvių kariuomenės ir ten, papasakoję\nsavo tėvynainiams [bartams], kas dėjosi Gardino pilyje bei jo valsčiuje, be to, kaip jie\npelnė brolių palankumą, išžudė lietuvius, o visą grobį išsigabeno į Pagudę, kur ir gyvena,\nkaip gyvenę.
Prūsų didikas Derska, pabėgęs iš Prūsijos, gyveno Lietuvoje ir tikėjosi kryžiuočių atleidimo už naują išdavystę.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 156
Tuo tarpu keletas kitų lietuvių būrių\nniokojo Lenkijos pasienius, grįždami jie pateko į prie\nšų pasalas, ir tuo metu, kai namai, regis, buvo ranka\npasiekiami, šie juos išžudė. Tą pralaimėjimą jie pa\ntyrė dėl dviejų prūsų didikų, bartų Numos ir Derskos,\nkurie tup metu, pabėgę iš Prūsijos, gyveno Lietuvoje,\nvildamiesi, jog už naują išdavystę kryžiuočiai jiems\natleis jų ankstesnį nusikaltimą. Kitų metų pradžioje\nlietuvių reikalai nė trupučio nepagerėjo, nors ir nebu\nvo tokie blogi kaip anuomet.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Tuo metu vienas lietuvis, vardu Pelužis, įžeistas savo viešpaties [a domino suo], vieno kunigaikščio, kuris savo karalystėje buvęs nelyginant antras asmuo po Lietuvos karaliaus524, atvyko pas Sembos žemės brolius; jo paprašytas Karaliaučiaus komtūras paskyrė jam į bendrus Martyną iš Golino, Konradą, pravarde Velnias, ir dar vieną [vyrą], vardu Stavimėlas, bei 20 kitų narsių vyrų, labai įgudusių plėšikauti; šie visi drauge su juo ir patraukė su ginklu rankose atkeršyti už patirtas skriaudas. Kai jie priėjo šio kunigaikščio sodybą, užtiko ten sukviestus į vestuves beveik visus Lietuvos karalystės kilminguosius kaimynus; kai šie, iš seno savo įpročio nusigėrę, sugulė pailsėti, užpuolė juos ir nužudė 70 kunigaikščių drauge su namų šeimininku, neskaitant kitų žmonių, kurių ten buvo daugybė. Jaunąjį bei jaunąją, kunigaikščių žmonas su šeimyna ir vaikais, šimtą žirgų, auksą bei sidabrą525 ir visus namų apyvokos daiktus jie išsigabeno su savimi.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Tą pralaimėjimą jie pa tyrė dėl dviejų prūsų didikų, bartų Numos ir Derskos, kurie tup metu, pabėgę iš Prūsijos, gyveno Lietuvoje, vildamiesi, jog už naują išdavystę kryžiuočiai jiems atleis jų ankstesnį nusikaltimą. Kitų metų pradžioje lietuvių reikalai nė trupučio nepagerėjo, nors ir nebu vo tokie blogi kaip anuomet. Galbūt norėdamas pa mėgdžioti Skomantą, kryžiuočių valia puolusį Lietuvą, Girdila (irgi neseniai pabėgęs iš Lietuvos) pasisiūlė takeliais kareivių voras, norėdamas netikėtai užklupti Aukaimio pilį. Vis dėlto Gardino pilies įgula, įspėta apie įsiveržusius priešus, užpuolė juos dar tebežygiuo- 1285 m eta i traukti prieš lietuvius ir iš magistro išprašė karių; jis slapta nuvedė siaurais miškų