Narbutas rašo, kad 1029 m. pr. Kr. pradėta garbinti indų dievą Budą, o jo sektos narių padaugėjo Indijoje ir Vidurinėje Azijoje. Teodoras Narbutas Budą aiškino kaip senovinį mitinį indų mitologijos vardą, iš kurio kildino budinų genties pavadinimą.
Kai kurie iš šių panašumų buvo nurodyti, o daug kitų palikta, kad patys skaitytojai ga lėtų palyginti norėdami geriau įsitikinti išvadomis, ku rios siekia istorinių tiesų, o tai yra mūsų tyrinėjimo sri tis, be to, patys darytų išvadas savo nuožiūra ir remda miesi išmanymu. Iš naujausių Indostano istorijos atradimų žinoma, kad 1029 metais prieš Kristaus gimimą pradėta garbinti indų dievą vardu Buda. Jo sektos narių labai padaugėjo pir miausia pačioje Indijoje, o vėliau šie sektantai, išvyti ir išsibarstę po visą Vidurinę Aziją, išplatino savo tikėji mą.
Taigi labiausiai ti kėtinos tos išvados, kurios sutampa su senovės tyrinė tojo mokslininko Riterio1 išvadomis, jog iš senų senovės skitų ir indų budistų mišinio atsirado kolchų gentis, iš kurios kilo budinai, šventųjų upių garbintojai, arba atski ra indų-skitų ar labai sena indų-skitų karta, kuri ap rašoma indų-skitų praeities tyrinėjimuose2. 55 Azijos budinai. Senovinis mitinis vardas Buda indų mitologijoje turi labai plačią reikšmę, o čia jį panagrinė sime kaip žodį, iš kurio kilęs budinu genties pavadini mas; jis atsirado iš dievo arba veikiau filosofo steigėjo sektos, labiau atitinkančios įvairius žmogaus poreikius, įtaigiai skiepijančios moralę ir dorybingą gyvenimą, lais vesnės nuo vergiškų prietarų negu senovės braminų mokslas ir dėl to nekenčiamos, net persekiojamos3.