Narbutas Avitą vaizduoja kaip visigotų išrinktą imperatorių, kuris 457 m., Ricimerui įsakius, atsisakė aukšto posto. Einanti savo politinio gyvenimo saulė lydžio link galinga Cezarių valstybė 457 metais, kai aukščiausias svebų samdytas karvedys Ricimeras, pa ėmęs valdžią į savo rankas, pademonstravo ypatingą silpnumą; tuo metu soste sėdėjo imperatorių vaizduojąs Avitas.
Einanti savo politinio gyvenimo saulėlydžio link galinga Cezarių valstybė 457 metais, kai aukščiausias svebų samdytas karvedys Ricimeras, paėmęs valdžią į savo rankas, pademonstravo ypatingą silpnumą; tuo metu soste sėdėjo imperatorių vaizduojąs Avitas, kurį po Genseriko užpuolimo visigotai išrinko imperatoriumi. Jis, Ricimerui įsakius, atsisakė savo aukšto posto. Vietoj jo purpurais buvo padabintas Majorijanas, kuris būtų buvęs vienas garbingiausių monarchų, jei būtų valdęs ne tuo apverktinu žlugimo metu.
Einanti savo politinio gyvenimo saulė lydžio link galinga Cezarių valstybė 457 metais, kai aukščiausias svebų samdytas karvedys Ricimeras, pa ėmęs valdžią į savo rankas, pademonstravo ypatingą silpnumą; tuo metu soste sėdėjo imperatorių vaizduojąs Avitas.
Einanti savo politinio gyvenimo saulėlydžio link galinga Cezarių valstybė 457 metais, kai aukščiausias svebų samdytas karvedys Ricimeras, paėmęs valdžią į savo rankas, pademonstravo ypatingą silpnumą; tuo metu soste sėdėjo imperatorių vaizduojąs Avitas, kurį po Genseriko užpuolimo visigotai išrinko imperatoriumi. Jis, Ricimerui įsakius, atsisakė savo aukšto posto. Vietoj jo purpurais buvo padabintas Majorijanas, kuris būtų buvęs vienas garbingiausių monarchų, jei būtų valdęs ne tuo apverktinu žlugimo metu.