Augustinas Voldemaras

PDF 156-157

Citatos tekstas nepasiekiamas.

PDF 160

Vilniaus problema komplikavo ir Lietuvos bažnytinės provincijos sudarymo ir konkordato su Vatikanu klausimus. Vyriausybei derantis su Vatikanu dėl diplomatinių santykių opozicija apkaltino krikščionis demokratus išsižadant Seinų ir Vilniaus vyskupijų. Tik A. Voldemarui pavyko sutvarkyti tą reikalą vizito Romoje metu – 1927 m. rugsėjo 27 d. jis pasirašė konkordatą su Vatikanu, nustačiusį Lietuvos katalikų bažnyčios padėtį valstybėje.

PDF 161

Stiprėjant Europos tendencijai saugoti sienų neliečiamumą, A. Voldemaras nieko negalėjo pakeisti. Būdamas ir premjeru, ir užsienio reikalų ministru jau ne visur spėjo, konfliktavo su keliais savo ministrais ir pradėjo pretenduoti į vienvaldystę šalyje. Po gegužę įvykdyto studentų eserų pasikėsinimo į A. Voldemaro gyvybę, 1929 m. rugsėjį visiems ministrams in corpore „atsistatydinus“, turėjo atsistatydinti ir premjeras.

PDF 158

Prezidentas A. Smetona ir ministras pirmininkas A. Voldemaras Taip per Lietuvos miestų ir miestelių akmeninį grindinį išdunda geležiniais ratlankiais kaustytas tautininkų lyderių vadeliojamas autoritarinis vežimas. Kol kas viešojoje erdvėje dominuoja ekstravagantiškas, dėl savo oratorinių sugebėjimų geriausiai Vakaruose žinomas lietuvis A. Voldemaras, užėmęs ne tik premjero, bet ir užsienio reikalų ministro postus. Pasirodė, kad jis neturėjo naujų užsienio politikos idėjų, o A. Smetona stengėsi laikytis „vidurainės [A. Smetonos terminas – Red.] linijos“ – nesusisieti su kokia nors konkrečia valstybe ar jų grupe.

PDF 149

Seimas ir prezidentas (renkamas Seimo) renkami trejiems metams. Konstitucija suteikė plačią autonomiją Lietuvoje gyvenusioms tautinėms mažumoms, įteisino privalomą pradžios mokslą. Vilniaus problema, įtempti santykiai su Lenkija iš dalies lėmė ir Lietuvos demokratijos lygį – šalyje buvo karo padėtis, dėl to vykdyta spaudos cenzūra, piliečių susirinkimai apriboti, valdantieji baudė opozicijos publicistus; pasėdėjo kalėjime ir aršiausi kritikai tautininkai A. Voldemaras, A. Smetona.

PDF 159-160

Dėl to 1927 m. spalio 15 d. Lietuva apskundė Lenkiją Tautų Sąjungos Tarybai ir situacija tapo ypač įtempta, nes Lietuva nebuvo atšaukusi karo padėties su Lenkija. Lietuva ir Lenkija kaktomuša susidūrė Ženevoje, kur Sąjungos Taryboje gruodžio 10 dieną J. Pilsudskis uždavė A. Voldemarui klausimą „Karas ar taika?“ A. Voldemaras, neturėdamas Lietuvos delegacija Tautų Sąjungoje Ženevoje 1926 m., iš kairės: Dovas Zaunius, ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras ir pasiuntinys Petras Klimas (H. Roger Viollet nuotrauka)

PDF 137

Gavusi naujo Vokietijos kanclerio Makso fon Badeno (Max von Baden) leidimą, Taryba pakvietė Augustiną Voldemarą suformuoti ministrų kabinetą. Kabinetas pradėjo veikti 1918 m. lapkričio 11 d. Ekstravagantiškasis istorijos profesorius A. Voldemaras, tapęs dar ir užsienio reikalų ministru, gerokai nustebino pareiškęs, kad neplanuoja kurti Lietuvos kariuomenės, nes esą Lietuva nesiruošianti kariauti – užteksią milicijos… Tačiau jau lapkričio 23-iąją A. Voldemarui teko skelbti mobilizaciją. Rusijos bolševikai, apimti pasaulinės revoliucijos siekių, pradėjo revoliucijos eksportą, planuodami bolševizuoti Lenkiją, o per ją ir Vokietiją, ir metė Raudonosios armijos divizijas paskui traukiančią namo vokiečių kariuomenę.

PDF 137

Ekstravagantiškasis istorijos profesorius A. Voldemaras, tapęs dar ir užsienio reikalų ministru, gerokai nustebino pareiškęs, kad neplanuoja kurti Lietuvos kariuomenės, nes esą Lietuva nesiruošianti kariauti – užteksią milicijos… Tačiau jau lapkričio 23-iąją A. Voldemarui teko skelbti mobilizaciją.

PDF 159

Tapusi Tautų Sąjungos nare Vokietija nebegalėjo remti Lietuvos ambicijų Vilniuje, tačiau būtent su Vokietija 1928 m. pasirašytos net aštuonios sutartys ir pasiekta daugiausia. A. Voldemaras užsienio politiką stumtelėjo radikalesne kryptimi, pabrėžęs, kad politika su Lenkija nesikeičia, tačiau be Vilniaus Lietuva nėra vienas kūnas. Neatsisakęs derybų su Lenkija, manydamas jų metu parodyti, kad Vilniaus klausimas nėra išspręstas, A. Voldemaras prašovė – 1927 m. balandį derybose Lenkija atsisakė kalbėtis dėl Vilniaus.

PDF 145

Žinoma, kad lietuviai tapo „revizionistais per prievartą“. Pradžioje (ypač užsienio reikalų ministras A. Voldemaras) prieš Varšuvą bandė atsilaikyti Vokietijos ar Sovietų Rusijos padedami, tačiau pastarųjų tai neviliojo. O juk Lietuvai dar reikėjo ieškoti paramos ir Vakaruose, o išnaudoti kaimynų konfliktus savo naudai neužteko jėgų.

PDF 158-159

Kol kas viešojoje erdvėje dominuoja ekstravagantiškas, dėl savo oratorinių sugebėjimų geriausiai Vakaruose žinomas lietuvis A. Voldemaras, užėmęs ne tik premjero, bet ir užsienio reikalų ministro postus. Pasirodė, kad jis neturėjo naujų užsienio politikos idėjų, o A. Smetona stengėsi laikytis „vidurainės [A. Smetonos terminas – Red.] linijos“ – nesusisieti su kokia nors konkrečia valstybe ar jų grupe. A. Voldemaras buvo įsitikinęs, kad „mūsų priešų priešai yra mūsų draugai“ ir laikėsi tautininkų pozicijos, jog Vilniaus klausimo sprendimas eina per Maskvą ir Berlyną, todėl pragmatiškai ieškojo SSRS paramos prieš VII Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodos lankytojai (Kaunas, 1928 m.)

PDF 159-160

Dėl to 1927 m. spalio 15 d. Lietuva apskundė Lenkiją Tautų Sąjungos Tarybai ir situacija tapo ypač įtempta, nes Lietuva nebuvo atšaukusi karo padėties su Lenkija. Lietuva ir Lenkija kaktomuša susidūrė Ženevoje, kur Sąjungos Taryboje gruodžio 10 dieną J. Pilsudskis uždavė A. Voldemarui klausimą „Karas ar taika?“ A. Voldemaras, neturėdamas Lietuvos delegacija Tautų Sąjungoje Ženevoje 1926 m., iš kairės: Dovas Zaunius, ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras ir pasiuntinys Petras Klimas (H. Roger Viollet nuotrauka)

PDF 138

Palaipsniui pasikeitė ir Lietuvos Tarybos vertinimas: provokiška orientacija ją kaltinusi lietuvių kairė, lenkai ir net Antantė turėjo pripažinti, kad sunkiomis sąlygomis, svetimųjų varžoma Lietuvos Taryba sugebėjo išlaviruoti ir iškelti Lietuvos nepriklausomybės klausimą, išsivaduoti iš Vokietijos politikos diktato ir paskubomis kūrė valdžios ir savivaldybių įstaigas. Versalio sistemoje Lietuva, kitaip negu Lenkija, nebuvo 1919 m. pradžioje prasidėjusios Paryžiaus taikos konferencijos juridinė dalyvė, tad oficialiai delegacija vadinosi Lietuvos delegacija prie Paryžiaus taikos konferencijos ir veikė kuluaruose. Lietuvos delegacijai vadovavo A. Voldemaras, joje dirbo Lietuvos žydų atstovas Simonas Rozenbaumas, baltarusis Dominykas Semaško, daug JAV lietuvių, raštus dailino prancūzų poetas, kilęs iš senos Lietuvos giminės, Oskaras Milašius (Oscar Milosz).

PDF 161

Po gegužę įvykdyto studentų eserų pasikėsinimo į A. Voldemaro gyvybę, 1929 m. rugsėjį visiems ministrams in corpore „atsistatydinus“, turėjo atsistatydinti ir premjeras. Rugsėjo 23 dieną ministru pirmininku prezidentas A. Smetona paskyrė ekonomistą Juozą Tūbelį, o A. Voldemaras liko be nieko, nes neapdairiai atsisakė tapti užsienio reikalų ministru. Tylusis kombinacijų meistras A. Smetona savo skalpeliu toliau raižė pūlinius – atsikratė karininkų perversmininkų apsupties, A. Voldemaro, o vėliau uždarė ir pusiau slaptą, ginkluotą radikaliausių tautininkų organizaciją „Geležinis vilkas“, kuri laikė A. Voldemarą savo vadu.

PDF 149

Seimas ir prezidentas (renkamas Seimo) renkami trejiems metams. Konstitucija suteikė plačią autonomiją Lietuvoje gyvenusioms tautinėms mažumoms, įteisino privalomą pradžios mokslą. Vilniaus problema, įtempti santykiai su Lenkija iš dalies lėmė ir Lietuvos demokratijos lygį – šalyje buvo karo padėtis, dėl to vykdyta spaudos cenzūra, piliečių susirinkimai apriboti, valdantieji baudė opozicijos publicistus; pasėdėjo kalėjime ir aršiausi kritikai tautininkai A. Voldemaras, A. Smetona.

PDF 137

Gavusi naujo Vokietijos kanclerio Makso fon Badeno (Max von Baden) leidimą, Taryba pakvietė Augustiną Voldemarą suformuoti ministrų kabinetą. Kabinetas pradėjo veikti 1918 m. lapkričio 11 d. Ekstravagantiškasis istorijos profesorius A. Voldemaras, tapęs dar ir užsienio reikalų ministru, gerokai nustebino pareiškęs, kad neplanuoja kurti Lietuvos kariuomenės, nes esą Lietuva nesiruošianti kariauti – užteksią milicijos… Tačiau jau lapkričio 23-iąją A. Voldemarui teko skelbti mobilizaciją. Rusijos bolševikai, apimti pasaulinės revoliucijos siekių, pradėjo revoliucijos eksportą, planuodami bolševizuoti Lenkiją, o per ją ir Vokietiją, ir metė Raudonosios armijos divizijas paskui traukiančią namo vokiečių kariuomenę.

PDF 140

Būta ir savų klaidų – su niekuo nesitardamas A. Voldemaras birželio mėnesį, atsakydamas į Didžiosios Britanijos atstovo J. Simpsono klausimą dėl požiūrio į federaciją su Rusija atsakė, kad „Lietuva galėtų įsijungti į Rusijos federaciją maždaug tokiais pagrindais, kaip Bavarija į Vokietijos sąjungą“ – Kaune apstulbusi Lietuvos vyriausybė skubiai paskelbė, kad tai tik asmeninė A. Voldemaro nuomonė...

PDF 164

Kariuomenėje įtakingi nacionalistai voldemarininkai vis bandė pučų keliu grąžinti į valdžią A. Voldemarą, o 1934 m. gen. Petro Kubiliūno vadovaujamas dalinių išvedimas į Kauno gatves buvo pavojingiausias. Tačiau pučai nebuvo tiesiogiai nukreipti prieš A. Smetoną ir laiku sustabdomi. Tik A. Voldemaras šį kartą nubaustas ypač rimtai – iš Lietuvos provincijos miestelio Zarasų ištremtas į Paryžių...

PDF 161

Po gegužę įvykdyto studentų eserų pasikėsinimo į A. Voldemaro gyvybę, 1929 m. rugsėjį visiems ministrams in corpore „atsistatydinus“, turėjo atsistatydinti ir premjeras. Rugsėjo 23 dieną ministru pirmininku prezidentas A. Smetona paskyrė ekonomistą Juozą Tūbelį, o A. Voldemaras liko be nieko, nes neapdairiai atsisakė tapti užsienio reikalų ministru. Tylusis kombinacijų meistras A. Smetona savo skalpeliu toliau raižė pūlinius – atsikratė karininkų perversmininkų apsupties, A. Voldemaro, o vėliau uždarė ir pusiau slaptą, ginkluotą radikaliausių tautininkų organizaciją „Geležinis vilkas“, kuri laikė A. Voldemarą savo vadu.

PDF 156

Šis sutiko, nes karininkai įvykdė jo keltą sąlygą – perversmas pavyko be šūvio. Spaudžiant perversmininkams prezidentas K. Grinius, gavęs valstiečių liaudininkų vadovybės pritarimą, atstatydino M. Sleževičiaus vyriausybę ir naują Ministrų kabinetą pavedė sudaryti tautininkui A. Voldemarui. Gąsdinamas pilietinio karo galimybe, kuria galėjo pasinaudoti Lenkija, sutiko atsistatydinti ir pats K. Grinius, įtikintas, kad naujoji valdžia laikysis konstitucijos.