Aleksandras Briukneris

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

A. Miežynskio nuomone, T. Narbutas ir kiti to meto lietuvių mitologijos tyrinėtojai (J. I. Kraševskis) kritikuotini už tai, kad „nebuvo susipažinę su daugeliu šaltinių, kurie be ypatingo vargo galėjo būti prieinami, kad jie nesuvokė, kiek yra patikimi šaltiniai, iš kurių jie sėmėsi pilnomis rieškučiomis, kad savuosius bei svetimuosius susimanymus bei prasimanymus pateikdavo kaip mokslinę tiesą. Be to, nekreipdami deramo dėmesio į liaudies poeziją bei pažiūras, jie prarasdavo vienintelį gyvąjį šaltinį ir svarbų rašytinių šaltinių patikrinimo kriterijų. Jeigu kur ne kur bandė šitaip elgtis, darė tai be jokio kritiškumo ir be jokio mokslinio metodo. Šitokio pobūdžio darbai, stokojantys šių pagrindinių ir būtinų savybių, negali būti laikomi turinčiais mokslinę vertę“33. A. Briukneris sarkastiškai ironizuoja, kad mitologai („nuo Narbuto iki Karo“) sukūrę „stebėtinai gausų ir įvairų“ lietuvių Olimpą. „Ko tik tenai nėra! Etinės ir gamtinės dievybės, trejybė, gerieji ir piktieji gaivalai, fatumas, pomirtinis teismas, spalvingi mitai, išvystyti kultai ir hierarchija, turtingos šventyklos ir dievaičių štabai, - visa, ką tik sukūrė Indija, Iranas, Graikija ir Roma, galima rasti ištisai ar dalimis lietuvių ir prūsų mitologijoje.“ O iš tiesų „gryniausia romantiko išmonė, svetima senovės lietuviams, priešinga jų dvasiai, jiems varu primesta“, T5 MierzyhskiA. Žrodla do mytologii litewskiej: od Tacyta do konca XIII wieku. - Warszawa, 1892. - S. 1. 41 esą J. I. Kraševskio „Vitolio raudoje“ pavaizduoti dievaitės Mildos, Nijolės, Perkūno ir kitų herojų santykiai