Aleksandras Briukneris

PDF 40-41

A. Miežynskio nuomone, T. Narbu­ tas ir kiti to meto lietuvių mitologijos tyrinėtojai (J. I. Krašev­ skis) kritikuotini už tai, kad „nebuvo susipažinę su daugeliu šaltinių, kurie be ypatingo vargo galėjo būti prieinami, kad jie nesuvokė, kiek yra patikimi šaltiniai, iš kurių jie sėmėsi pilno­ mis rieškučiomis, kad savuosius bei svetimuosius susimany- mus bei prasimanymus pateikdavo kaip mokslinę tiesą. Be to, nekreipdami deramo dėmesio į liaudies poeziją bei pažiūras, jie prarasdavo vienintelį gyvąjį šaltinį ir svarbų rašytinių šalti­ nių patikrinimo kriterijų. Jeigu kur ne kur bandė šitaip elgtis, darė tai be jokio kritiškumo ir be jokio mokslinio metodo. Ši­ tokio pobūdžio darbai, stokojantys šių pagrindinių ir būtinų savybių, negali būti laikomi turinčiais mokslinę vertę“33. A. Briukneris sarkastiškai ironizuoja, kad mitologai („nuo Nar­ buto iki Karo“) sukūrę „stebėtinai gausų ir įvairų“ lietuvių Olimpą. „Ko tik tenai nėra! Etinės ir gamtinės dievybės, trejy- bė, gerieji ir piktieji gaivalai, fatumas, pomirtinis teismas, spal­ vingi mitai, išvystyti kultai ir hierarchija, turtingos šventyklos ir dievaičių štabai, - visa, ką tik sukūrė Indija, Iranas, Graikija ir Roma, galima rasti ištisai ar dalimis lietuvių ir prūsų mito­ logijoje.“ O iš tiesų „gryniausia romantiko išmonė, svetima senovės lietuviams, priešinga jų dvasiai, jiems varu primesta“, T5 MierzyhskiA. Žrodla do mytologii litewskiej: od Tacyta do konca XIII wieku. - Warszawa, 1892. - S. 1. 41 esą J. I. Kraševskio „Vitolio raudoje“ pavaizduoti dievaitės Mildos, Nijolės, Perkūno ir kitų herojų santykiai