Narbutas spėja, kad Vilniaus herbe iš pradžių galėjo būti senovės milžinas Alcis, vėliau pamaldumo paverstas šv. Kristupu. Narbutas laiko įtikėtina, kad Vilniaus herbas įvestas 1325 m., ir tuo grindžia spėjimą, jog milžinas Alcis ilgainiui virto šv. Kristupu. Narbutas su Alciu lygina Vilniaus herbui priskiriamą šarvuotą riterį, kuris remiasi į nulaužtą medžio kamieną ir laiko pasagą primenantį daiktą.
Tas, mūsų akimis, neturintis priežasties šv. Kristupo panaudojimas herbe leidžia manyti, kad gal kartais iš pradžių jame buvo senovės milžinas Alcis, kurį, priimant krikščionybę, pamaldumas pavertė šv. Kristupu.
Rašytas ant storo, lygaus ir gražaus skudurinio popieriaus; antspaudas prispaustas prie paties popieriaus ir visiškai ryškus. Ratu einantis užrašas perskaitomas; kai dėl herbo įvedimo datos, atrodo, įtikėtina, kad tai buvo 1325 metais, taigi dar stabmeldystės laikais; todėl pasitvirtina mūsų spėjimas, kad tai milžinas Alcis laikui bėgant virto šventuoju Kristupu. Antrame antspaude, prispaustame šalia šito, skyde yra Vytis po karūna; apačioje - Radvilų herbas Trimitai*.
Ketvirtame skyde - visu ūgiu stovintis šarvuotas riteris su smailiaviršiu šalmu ant galvos; dešine ranka jis remiasi į nulaužtą medžio kamieną su dalimi šakų, o kairiojoje, šiek tiek pakylėtoje, laiko kažką panašaus į pasagą. Nenuginčijamai tai turėtų būti valstybės antrosios sostinės, arba Vilniaus, herbas. Šis riteris, išskyrus, kad jam trūksta moters ant pečių, labai panašus į Alėj, kurį laikėme Vilniaus miesto herbu.
VI lentelė, 40-asis piešinys. Senasis Vilniaus miesto herbas. Čia yra tiesiog pavaizduotas milžinas Alcis, apie kurį jau anksčiau kalbėjome. Jis žengia per kažkokį vandenį, ramstydamasis medžiu; ant pečių jam sėdi moteris.