Narbutas spėja, kad Vilniaus herbe iš pradžių galėjo būti senovės milžinas Alcis, vėliau pamaldumo paverstas šv. Kristupu. Narbutas laiko įtikėtina, kad Vilniaus herbas įvestas 1325 m., ir tuo grindžia spėjimą, jog milžinas Alcis ilgainiui virto šv. Kristupu. Narbutas su Alciu lygina Vilniaus herbui priskiriamą šarvuotą riterį, kuris remiasi į nulaužtą medžio kamieną ir laiko pasagą primenantį daiktą.
Tas, mūsų akimis, neturintis priežasties šv. Kristupo panaudojimas her be leidžia manyti, kad gal kartais iš pradžių jame buvo seno vės milžinas Alcis, kurį, priimant krikščionybę, pamaldumas pavertė šv. Kristupu.
Rašy tas ant storo, lygaus ir gražaus skudurinio popieriaus; antspau das prispaustas prie paties popieriaus ir visiškai ryškus. Ratu einantis užrašas perskaitomas; kai dėl herbo įvedimo datos, atrodo, įtikėtina, kad tai buvo 1325 metais, taigi dar stabmel dystės laikais; todėl pasitvirtina mūsų spėjimas, kad tai milži nas Alcis laikui bėgant virto šventuoju Kristupu. Antrame ant spaude, prispaustame šalia šito, skyde yra Vytis po karūna; apačioje - Radvilų herbas Trimitai*.
Ketvirta\nme skyde - visu ūgiu stovintis šarvuotas riteris su smailiaviršiu\nšalmu ant galvos; dešine ranka jis remiasi į nulaužtą medžio\nkamieną su dalimi šakų, o kairiojoje, šiek tiek pakylėtoje, lai\nko kažką panašaus į pasagą. Nenuginčijamai tai turėtų būti\nvalstybės antrosios sostinės, arba Vilniaus, herbas. Šis riteris,\nišskyrus, kad jam trūksta moters ant pečių, labai panašus į Al\nėj, kurį laikėme Vilniaus miesto herbu.
VI lentelė, 40-asis piešinys. Senasis Vilniaus miesto her bas. Čia yra tiesiog pavaizduotas milžinas Alcis, apie kurį jau anksčiau kalbėjome. Jis žengia per kažkokį vandenį, ramsty- damasis medžiu; ant pečių jam sėdi moteris.