t-001vidutinis
Narbutas rašo, kad Albertas Krantcas neneigė prie Upsalos augusio medžio nuolatinio žaliavimo, bet negalėjo nustatyti jo rūšies.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 235
Tą ypatybę kronikininkai priskiria velnio galybei, manydami, kad velniai buvo garbinami toje šventykloje šalies dievų pavidalu. Adomas Bremenietis užsimena apie tokį pat šventąjį ąžuolą, augusį Švedijoje, netoli Upsalos, tačiau Albertas Krantcas* 11, nė kiek neneigdamas, kad tas medis visą laiką žaliavęs, priduria, jog jo rūšies niekas negalėjęs nustatyti. Taigi tai turėjo būti ne ąžuolai, bet kitokios rūšies medžiai, kurie išnyko seniai, dar iki XIII amžiaus, o jų liekana buvo tie milžiniški šventieji medžiai.