Pasak Narbuto perteikiamų Naruševičiaus tyrimų, 161 m. gotai su karaliumi Filimeru kėlėsi iš Germanijos į Sarmatiją per Vyslos žemupį. Narbutas rašo, kad Naruševičius Ptolemėjo chunus laikė ta pačia graikų-skitų gentimi kaip Geniui. Narbutas Naruševičiaus nuomonę, kad jotvingiai nuo Tisos atėjo tiesiai į Polesę, vadina labai panašia į tiesą.
70\n161 metai. Gotų žygis su Filimeru. 161 krikščioniško\nsios eros metais, pasak Naruševičiaus tyrimų1, gotai su\nsavo karaliumi Filimeru, pereidami iš Germanijos į Sar-\nmatiją, tiltu kėlėsi per Vyslos žemupį, nes ši upė tuo\nmet ribojo senovės geografų taip pavadintus kraštus.
Prajus** vėlgi kalba apie tą patį, žiūrė\ndamas į Ptolernėjo raštuose nubraižytą žemėlapį. Naru\nševičius, taip pat naudojęs tuos šaltinius, nėmaž neabe\njoja, kad Ptolernėjo chunai, kurių kolonija turėjusi būti\nten, kur yra Kijevas, yra ta pati graikų-skitų gentis kaip\nir Geniui, neva net atsikėlusi iš Chijo salos2. Tačiau ži\nnoma, kad Dnepro pakrantėje buvo tvirtovė, vadinama\nChue, Chunnigard-, ji priklausė minėtai tautai.
Tai, be\nabejonės, yra Pripetė ir Nemunas, nors kai kurie tyrinė\ntojai pirmąja laiko Vyslą, bet dėl antrosios visų nuomo\nnės sutampa. Sis geografas pastarosios aukštupyje kuo\naiškiausiai apgyvendina gelonų tautą2. Naruševičius taip\npat patvirtina tai daugelyje savo darbų3.
Tarp mokslininkų ¡buvęs Hugo Grocijus2*, taip ¡pat Pilypas Kjiu- veris3**, kuris rašo: „Žemė Owim, plytėjusi priešais go tus, yra ne kokia kita, o dabar vadinama Prūsija, pilna pelkių ir ežerų, sunki armijai keliauti ir daugelyje vietų visiškai neįžengiama; šią žemę net ir šiais laikais saksai vadina Owimu. Pagaliau ir ¡pats Naruševičius, žinojęs tuos pačius ir, ko gero, dar ir kitus mums nežinomus įro dymus, visiškai rėmė šią nuomonę4. 247 Tas pats Jordanas, puikiai išmanęs istoriją ¡gotų, nuo neatmenamų laikų turėjusių glaudžių santykių su lietuvių žemėmis, tikriausiai žinojo jų geografinę padėtį ir pava dinimus, be to, jo žinios mums labai svarbios.
Septynių miestų žemėje*, pa skutiniame amžiuje prieš krikščioniškosios eros pradžią. Tuo remdamasis, Naruševičius savo Lenkijos istorijos pirmo tomo 7 puslapyje nurodė, kad agatirų kolonijų būta dešiniojoje šios upės pakrantėje. Tebus ir čia leista at kreipti dėmesį, kad pavadinimuose Marus ir Marosz yra dalelė Rus ir Ross — lietuviško šventos upės pavadini mo. O savo gyvenimą tolimame Septynių miestų krašte, kur jie buvo laiko audrų nublokšti, agatirai galėjo iš keisti į gyvenvietes tarp giminingų kartų, kai nesiliau jančios sarmatų revoliucijos neleido jiems ilgiau ramiai gyventi prie Marokos.
Septynių miestų žemėje*, pa skutiniame amžiuje prieš krikščioniškosios eros pradžią. Tuo remdamasis, Naruševičius savo Lenkijos istorijos pirmo tomo 7 puslapyje nurodė, kad agatirų kolonijų būta dešiniojoje šios upės pakrantėje. Tebus ir čia leista at kreipti dėmesį, kad pavadinimuose Marus ir Marosz yra dalelė Rus ir Ross — lietuviško šventos upės pavadini mo. O savo gyvenimą tolimame Septynių miestų krašte, kur jie buvo laiko audrų nublokšti, agatirai galėjo iš keisti į gyvenvietes tarp giminingų kartų, kai nesiliau jančios sarmatų revoliucijos neleido jiems ilgiau ramiai gyventi prie Marokos.