Pasak Narbuto perteikiamų Naruševičiaus tyrimų, 161 m. gotai su karaliumi Filimeru kėlėsi iš Germanijos į Sarmatiją per Vyslos žemupį. Narbutas rašo, kad Naruševičius Ptolemėjo chunus laikė ta pačia graikų-skitų gentimi kaip Geniui. Narbutas Naruševičiaus nuomonę, kad jotvingiai nuo Tisos atėjo tiesiai į Polesę, vadina labai panašia į tiesą.
70 161 metai. Gotų žygis su Filimeru. 161 krikščioniškosios eros metais, pasak Naruševičiaus tyrimų1, gotai su savo karaliumi Filimeru, pereidami iš Germanijos į Sarmatiją, tiltu kėlėsi per Vyslos žemupį, nes ši upė tuomet ribojo senovės geografų taip pavadintus kraštus.
Prajus** vėlgi kalba apie tą patį, žiūrėdamas į Ptolernėjo raštuose nubraižytą žemėlapį. Naruševičius, taip pat naudojęs tuos šaltinius, nėmaž neabejoja, kad Ptolernėjo chunai, kurių kolonija turėjusi būti ten, kur yra Kijevas, yra ta pati graikų-skitų gentis kaip ir Geniui, neva net atsikėlusi iš Chijo salos2. Tačiau žinoma, kad Dnepro pakrantėje buvo tvirtovė, vadinama Chue, Chunnigard-, ji priklausė minėtai tautai.
Tai, be abejonės, yra Pripetė ir Nemunas, nors kai kurie tyrinėtojai pirmąja laiko Vyslą, bet dėl antrosios visų nuomonės sutampa. Sis geografas pastarosios aukštupyje kuo aiškiausiai apgyvendina gelonų tautą2. Naruševičius taip pat patvirtina tai daugelyje savo darbų3.
Tarp mokslininkų ¡buvęs Hugo Grocijus2*, taip ¡pat Pilypas Kjiuveris3**, kuris rašo: „Žemė Owim, plytėjusi priešais gotus, yra ne kokia kita, o dabar vadinama Prūsija, pilna pelkių ir ežerų, sunki armijai keliauti ir daugelyje vietų visiškai neįžengiama; šią žemę net ir šiais laikais saksai vadina Owimu. Pagaliau ir ¡pats Naruševičius, žinojęs tuos pačius ir, ko gero, dar ir kitus mums nežinomus įrodymus, visiškai rėmė šią nuomonę4. 247 Tas pats Jordanas, puikiai išmanęs istoriją ¡gotų, nuo neatmenamų laikų turėjusių glaudžių santykių su lietuvių žemėmis, tikriausiai žinojo jų geografinę padėtį ir pavadinimus, be to, jo žinios mums labai svarbios.
Septynių miestų žemėje*, paskutiniame amžiuje prieš krikščioniškosios eros pradžią. Tuo remdamasis, Naruševičius savo Lenkijos istorijos pirmo tomo 7 puslapyje nurodė, kad agatirų kolonijų būta dešiniojoje šios upės pakrantėje. Tebus ir čia leista atkreipti dėmesį, kad pavadinimuose Marus ir Marosz yra dalelė Rus ir Ross — lietuviško šventos upės pavadinimo. O savo gyvenimą tolimame Septynių miestų krašte, kur jie buvo laiko audrų nublokšti, agatirai galėjo iškeisti į gyvenvietes tarp giminingų kartų, kai nesiliaujančios sarmatų revoliucijos neleido jiems ilgiau ramiai gyventi prie Marokos.
Septynių miestų žemėje*, paskutiniame amžiuje prieš krikščioniškosios eros pradžią. Tuo remdamasis, Naruševičius savo Lenkijos istorijos pirmo tomo 7 puslapyje nurodė, kad agatirų kolonijų būta dešiniojoje šios upės pakrantėje. Tebus ir čia leista atkreipti dėmesį, kad pavadinimuose Marus ir Marosz yra dalelė Rus ir Ross — lietuviško šventos upės pavadinimo. O savo gyvenimą tolimame Septynių miestų krašte, kur jie buvo laiko audrų nublokšti, agatirai galėjo iškeisti į gyvenvietes tarp giminingų kartų, kai nesiliaujančios sarmatų revoliucijos neleido jiems ilgiau ramiai gyventi prie Marokos.