asmuo

Adomas Stanislovas Naruševičius

6 teiginiai6 įrašai0 struktūruoti ryšiai

Šaltiniai ir citatos

Teiginiai ir įrodymai

Rodomi visi 6 teiginiai ir visi 6 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.

Grįžti į objekto apžvalgą

1–7 iš 7 rodomų įrašų

t-001vidutinis

Pasak Narbuto perteikiamų Naruševičiaus tyrimų, 161 m. gotai su karaliumi Filimeru kėlėsi iš Germanijos į Sarmatiją per Vyslos žemupį.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

PDF 85

70\n161 metai. Gotų žygis su Filimeru. 161 krikščioniško\nsios eros metais, pasak Naruševičiaus tyrimų1, gotai su\nsavo karaliumi Filimeru, pereidami iš Germanijos į Sar-\nmatiją, tiltu kėlėsi per Vyslos žemupį, nes ši upė tuo\nmet ribojo senovės geografų taip pavadintus kraštus.

t-002vidutinis

Narbutas rašo, kad Naruševičius Ptolemėjo chunus laikė ta pačia graikų-skitų gentimi kaip Geniui.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

PDF 102

Prajus** vėlgi kalba apie tą patį, žiūrė\ndamas į Ptolernėjo raštuose nubraižytą žemėlapį. Naru\nševičius, taip pat naudojęs tuos šaltinius, nėmaž neabe\njoja, kad Ptolernėjo chunai, kurių kolonija turėjusi būti\nten, kur yra Kijevas, yra ta pati graikų-skitų gentis kaip\nir Geniui, neva net atsikėlusi iš Chijo salos2. Tačiau ži\nnoma, kad Dnepro pakrantėje buvo tvirtovė, vadinama\nChue, Chunnigard-, ji priklausė minėtai tautai.

t-003vidutinis

Narbutas nurodo, kad Naruševičius daugelyje darbų patvirtino teiginį apie gelonų tautą Nemuno aukštupyje.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

PDF 211

Tai, be\nabejonės, yra Pripetė ir Nemunas, nors kai kurie tyrinė\ntojai pirmąja laiko Vyslą, bet dėl antrosios visų nuomo\nnės sutampa. Sis geografas pastarosios aukštupyje kuo\naiškiausiai apgyvendina gelonų tautą2. Naruševičius taip\npat patvirtina tai daugelyje savo darbų3.

t-004vidutinis

Narbutas rašo, kad Naruševičius rėmė nuomonę, jog senoji Owim žemė buvo dabar Prūsija vadinama teritorija.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

PDF 253

Tarp mokslininkų ¡buvęs Hugo Grocijus2*, taip ¡pat Pilypas Kjiu- veris3**, kuris rašo: „Žemė Owim, plytėjusi priešais go tus, yra ne kokia kita, o dabar vadinama Prūsija, pilna pelkių ir ežerų, sunki armijai keliauti ir daugelyje vietų visiškai neįžengiama; šią žemę net ir šiais laikais saksai vadina Owimu. Pagaliau ir ¡pats Naruševičius, žinojęs tuos pačius ir, ko gero, dar ir kitus mums nežinomus įro dymus, visiškai rėmė šią nuomonę4. 247 Tas pats Jordanas, puikiai išmanęs istoriją ¡gotų, nuo neatmenamų laikų turėjusių glaudžių santykių su lietuvių žemėmis, tikriausiai žinojo jų geografinę padėtį ir pava dinimus, be to, jo žinios mums labai svarbios.

t-005vidutinis

Naruševičius savo „Lenkijos istorijos“ pirmo tomo 7 puslapyje nurodė, kad agatirų kolonijų būta dešiniojoje Marus upės pakrantėje.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

PDF 289

Septynių miestų žemėje*, pa skutiniame amžiuje prieš krikščioniškosios eros pradžią. Tuo remdamasis, Naruševičius savo Lenkijos istorijos pirmo tomo 7 puslapyje nurodė, kad agatirų kolonijų būta dešiniojoje šios upės pakrantėje. Tebus ir čia leista at kreipti dėmesį, kad pavadinimuose Marus ir Marosz yra dalelė Rus ir Ross — lietuviško šventos upės pavadini mo. O savo gyvenimą tolimame Septynių miestų krašte, kur jie buvo laiko audrų nublokšti, agatirai galėjo iš keisti į gyvenvietes tarp giminingų kartų, kai nesiliau jančios sarmatų revoliucijos neleido jiems ilgiau ramiai gyventi prie Marokos.

t-006vidutinis

Tuo remdamasis, Naruševičius savo Lenkijos istorijos pirmo tomo 7 puslapyje nurodė, kad agatirų kolonijų būta dešiniojoje šios upės pakrantėje.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

PDF 289

Septynių miestų žemėje*, pa skutiniame amžiuje prieš krikščioniškosios eros pradžią. Tuo remdamasis, Naruševičius savo Lenkijos istorijos pirmo tomo 7 puslapyje nurodė, kad agatirų kolonijų būta dešiniojoje šios upės pakrantėje. Tebus ir čia leista at kreipti dėmesį, kad pavadinimuose Marus ir Marosz yra dalelė Rus ir Ross — lietuviško šventos upės pavadini mo. O savo gyvenimą tolimame Septynių miestų krašte, kur jie buvo laiko audrų nublokšti, agatirai galėjo iš keisti į gyvenvietes tarp giminingų kartų, kai nesiliau jančios sarmatų revoliucijos neleido jiems ilgiau ramiai gyventi prie Marokos.

c-003Reikšmingi paminėjimai

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Taip pat daromos teisingos išvados, jog jie nekariavo su hunų vėliavomis, bet atvirkščiai — priešinosi hunams, o pra laimėję turėjo keltis į tolimą kraštą, kur jų nepasiekė kerštingi tų barbarų ginklai. Tad labai panaši j tiesą Naruševičiaus nuomonė, kad jotvingiai nuo Tisos atėjo tiesiai j Polesę. Norint išvengti hunų pulkų, užtvindžiu- 117 ## Puslapis 115 šių visą kairiąją Dunojaus pakrantę, neužteko perkopti Karpatų kalnus, dar reikėjo ieškoti kitų tautų neužimtų vietų, kur galima buvo ramiai gyventi, nes kairiojoje Bu- go pakrantėje, žemdirbystei tinkamose ir aukštėlesnėse ly gumose, tais laikais jau gyveno daug slavų kartų.