Ilgasis skaitymas · Chodkevičių giminės istorija
Chodkevičių istorija driekiasi nuo XV a. valdovo dvaro iki Zabludovo spaustuvės, Žemaitijos miestų ir XVII a. mūšių laukų. Išlikę portretai, knygos, privilegijos ir rezidencijų vaizdai leidžia matyti ne vien karvedžius: juose atsiveria tikėjimo pasirinkimai, moterų perduotos valdos ir kelis šimtmečius kurta giminės atmintis.
Chodkevičių vardas dažniausiai siejamas su Jonu Karoliu Chodkevičiumi ir 1605 m. Salaspilio pergale. Toks pasakojimas palieka nuošalyje bent dvi kitas svarbias giminės veiklos sritis: knygų leidybą ir miestų kūrimą. Virtualioje parodoje šias istorijas jungia dvylika objektų, o čia aptariami žmonės, valdos ir sprendimai, dėl kurių tie objektai atsirado.
Kilmė, kurios negalima sutraukti į vieną sakinį
Giminės pirmtaku laikomas Chodka Jurgaitis, gyvenęs XV a. pirmojoje pusėje. Senesnėje istoriografijoje Chodkevičių pradžia aiškinta skirtingai, todėl kilmės nereikėtų pateikti kaip neginčijamos vienos vietos ar vienos etninės bendruomenės istorijos. Istorikė Genutė Kirkienė, iš naujo nagrinėjusi ankstyvuosius dokumentus, Chodką sieja su Gardino žeme ir parodo, kaip giminė įsitvirtino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politiniame elite. Kirkienės monografijos aprašas, tyrimas apie Chodkevičių kilmę.
XVI–XVII a. autoriai giminei kūrė kitokią pradžią. Motiejus Strijkovskis jos protėviu laikė legendinį lietuvį Boreiką, o Albertas Vijūkas-Kojalavičius šį pasakojimą dar išplėtė. Tai nėra Chodkevičių kilmę patvirtinantis dokumentas. Legenda veikiau rodo, kaip jau iškilusi rusėniškos aplinkos giminė mėgino savo praeitį suderinti su vieta LDK politiniame elite. Rimvydas Petrauskas apie Chodkevičių tapatybę ir genealoginę tradiciją.
Chodkos sūnus Jonas Chodkevičius tarnavo Kazimierui Jogailaičiui, buvo valdovo maršalka, Lydos ir Vitebsko vietininkas, Lucko seniūnas bei Kijevo vaivada. 1482 m. per Krymo totorių antpuolį jis pateko į nelaisvę ir iš jos negrįžo; jo žmona ir sūnus vėliau buvo išlaisvinti LDK pasiuntinių pastangomis. Santuoka su Jaunute Agniete Bielskyte susiejo šeimą su kunigaikščių Bielskių aplinka. Valdovo tarnyba, aukštos pareigos ir santuoka čia matomos kaip trys atskiros giminės iškilimo atramos. VLE: Jonas Chodkevičius, Rimvydas Petrauskas apie ankstyvuosius Chodkevičius.
XVI a. Chodkevičiai naudojo Kościesza herbą, o nuo amžiaus pabaigos jų heraldikoje įsitvirtino grifas su kalaviju. 1555 m. Šventosios Romos imperatorius Karolis V Jeronimą Chodkevičių pakėlė į Šklovo ir Myšos grafus. Vakarietiškas titulas buvo prestižo ženklas, bet nepakeitė LDK pareigybių sistemos. Aleksandro Chodkevičiaus sūnų palikuonys sudarė tris pagrindines linijas: Jeronimo – Bychavo, Grigaliaus – Berastavicos, Jurgio – Supraslio. Šakų pavadinimai kilo iš svarbių valdų, bet jos nebuvo uždaros: turtas ir ryšiai keitėsi per santuokas, paveldėjimą ir tarnybą. VLE: Chodkevičiai, Raimonda Ragauskienė apie Jeronimą ir Joną Chodkevičius.
Zabludovas: spaustuvė didiko dvare
Grigalius Chodkevičius (apie 1505–1572) buvo Lietuvos lauko, vėliau didysis etmonas. 1564 m. jis kartu su Mikalojumi Radvila Ruduoju vadovavo Lietuvos kariuomenei Ulos mūšyje prieš Maskvos valstybės pajėgas. Tačiau jo dvaras svarbus ir knygos istorijai. Zabludove Grigalius įkurdino spaustuvininkus Ivaną Fiodorovą ir Piotrą Mstislavcą. 1569 m. jie išspausdino mokomąją Evangeliją, o 1570 m. – Psalmyną su Valandų knyga. VLE: Grigalius Chodkevičius.
Zabludovo leidiniai buvo spausdinami bažnytine slavų kalba kirilika ir skirti stačiatikių skaitytojams. Jie liudija, kad didiko politinė ir karinė karjera galėjo eiti greta religinės raštijos mecenatystės. Vien knygos titulinis lapas neatsako, kiek pats fundatorius sprendė dėl teksto, vertimo ar spaudos darbo; jis patikimai rodo spaustuvės vietą, leidėjus ir leidinio aplinką. 1569 m. Evangelijos skaitmeninis atvaizdas.
Supraslio vienuolynas atskleidžia kitą šios mecenatystės mastą. XVI a. pradžioje Aleksandras Chodkevičius padėjo kurti vienuolyną, kuris tapo giminės laidojimo ir atminimo vieta bei svarbiu LDK stačiatikių kultūros židiniu. Čia malda, rankraščiai ir giminės kronikos veikė drauge: vienuolynas buvo religinė institucija, bet kartu saugojo steigėjų vardą. Dabartinis ansamblis nėra nepakeistas XVI a. vaizdas, todėl parodoje jo fotografija naudojama vietai parodyti, o ne ankstyvajai architektūrai tiksliai rekonstruoti. Rimvydas Petrauskas apie Supraslio reikšmę.
Konfesinė Chodkevičių istorija nebuvo vienakryptė. Jeronimas jaunystėje buvo susijęs su Prūsijos kunigaikščio Albrechto dvaru ir tapo protestantu. 1547 m. jis išsiuntė sūnų Joną studijuoti į Karaliaučiaus universitetą, o 1559 m. iš Šaukėnų prašė atsiųsti liuteronų dvasininką. Jonas vėliau studijavo Leipcige ir Vitenberge, tarnavo Karolio V dvare, o 1572 m. priėmė katalikybę. Vienoje tiesioginėje linijoje matyti stačiatikiška, protestantiška ir katalikiška aplinka; tai buvo skirtingų kartų sprendimai, o ne vienalaikis visos giminės „atsivertimas“. Raimonda Ragauskienė, „Jonas Chodkevičius – tikėjimo keitimas ir derybos“.
Jonas Chodkevičius: Livonija, Liublinas ir Skuodas
Jeronimo sūnus Jonas Chodkevičius (apie 1537–1579) buvo Žemaičių seniūnas, Lietuvos didysis maršalka, Livonijos administratorius ir Vilniaus kaštelionas. Livonijos karo metais jis dalyvavo karinėse ir administracinėse užduotyse. 1569 m. vadovavo Lietuvos delegacijai Liublino seime, kuriame buvo deramasi dėl Lietuvos ir Lenkijos unijos. Derybos vyko spaudžiant Žygimantui Augustui ir Lenkijos luomams; Lietuvos atstovai siekė išsaugoti atskirą valstybės santvarką bei pareigybes. VLE: Jonas Chodkevičius, tyrimas apie Liublino seimą.
Liublinas nebuvo pirmoji Jono unijinių derybų patirtis. 1565–1566 m. jis dalyvavo nustatant LDK ir Livonijos politinį santykį, o nuo 1566 m. administravo Livoniją. 1569 m. jo laikysena keitėsi kartu su pačių derybų padėtimi: po Lietuvos delegacijos pasitraukimo ir valdovo vienašališkų sprendimų teko ieškoti kompromiso, kuris išsaugotų atskiras Lietuvos pareigybes, teisę ir administraciją bendroje Respublikoje. Iškilminga kalba valdovui yra gerai žinomas epizodas, tačiau visą susitarimą nulėmė ilgas abiejų šalių derybų procesas, ne vienas oratorinis pasirodymas. Raimonda Ragauskienė apie Joną Chodkevičių ir Liublino derybas.
1572 m. Jonas iš evangelikų reformatų perėjo į katalikybę. Tais pačiais metais jo iniciatyva Skuodui suteiktos Magdeburgo teisės; miestas pavadintas Johanesburgu, tačiau šis vardas neprigijo. Savivaldos privilegija reiškė teisinį ir ūkinį pertvarkymą, o ne miestą, sukurtą tuščioje vietoje: Skuodas šaltiniuose minimas gerokai anksčiau. VLE: Skuodas.
Valdų valdymas reikalavo ir kredito. 1574 m. Šklovo ir Myšos grafas Jonas Chodkevičius įsipareigojo Vaitiekui Rudenskiui grąžinti 1 000 kapų lietuviškų grašių paskolą bei sutartą mokestį. Neatsiskaičius, kreditoriui turėjo būti įkeista dešimt Myšos dvarui priklausiusių valakų žemės. Vienas sandoris neparodo visos giminės finansų, tačiau konkrečiai atskleidžia, kaip didelė pinigų suma buvo siejama su žemės įkeitimu ir terminuotu įsipareigojimu. Aivas Ragauskas apie skolinimąsi LDK.
Jonas Karolis: pergalės ir karo kaina
Jono sūnaus Jono Karolio Chodkevičiaus gimimo metai šaltiniuose pateikiami nevienodai. VLE nurodo 1560 m., o Kretingos muziejaus paskelbtame Juliaus Kanarsko tyrime – 1570 m.; todėl čia vengiama tariamo tikslumo. Jis mokėsi Vilniaus jėzuitų kolegijoje ir Ingolštato universitete, keliavo po Vakarų Europą. VLE biografija, Darius Antanavičius apie gimimą ir studijas.
1596 m. Jonas Karolis dalyvavo malšinant Severyno Nalyvaikos vadovaujamą kazokų sukilimą. Ši kampanija buvo smurtinis Abiejų Tautų Respublikos vidaus konfliktas, todėl jos negalima pateikti vien kaip karinės karjeros laiptelio. Vėliau Chodkevičius kariavo Livonijoje. 1605 m. rugsėjo 27 d. prie Salaspilio jo vadovaujama gerokai mažesnė kariuomenė sumušė Karolio IX Švedijos pajėgas. Pergalę lėmė suderintas pėstininkų, artilerijos ir husarų puolimas, bet ji neužbaigė ilgo karo dėl Livonijos. VLE biografija.
Iki Salaspilio buvo kelių metų Livonijos kampanija. 1601 m. Jonas Karolis dalyvavo Kuoknesės operacijoje ir perėmė vadovavimą LDK kariuomenei, 1603 m. susigrąžino Tartu, 1604 m. laimėjo kautynes prie Paide, o 1605 m. gavo didžiojo etmono buožę. Tokia seka padeda Salaspilį matyti ne kaip atsitiktinę vienos dienos sėkmę, bet kaip ankstesnių operacijų ir sukauptos vadovavimo patirties rezultatą. Raimonda Ragauskienė apie Jono Karolio karinę karjerą.
Kariuomenės finansavimas nuolat strigo: samdomi daliniai vėlavo gauti algą, o didikai karo reikmėms naudojo ir privačius išteklius. 1611–1612 m. Jonas Karolis vadovavo žygiams į Maskvos valstybę, 1617–1618 m. rėmė Vladislovo Vazos bandymą užimti Maskvą. 1621 m. prie Chotino vadovavo jungtinei Abiejų Tautų Respublikos kariuomenei, gynusiai įtvirtintą stovyklą nuo Osmanų kariuomenės. Rugsėjo 24 d., dar nepasibaigus kovoms, jis mirė. Spalio pradžioje sudaryta taika sustabdė kampaniją. VLE biografija.
Karvedžio išsilavinimą leidžia tirti ir nekarinis šaltinis – jo knygos. Vilniaus universiteto bibliotekoje nustatyta dvylika Jonui Karoliui priklausiusių XVI a. antrosios pusės ir XVII a. pradžios leidinių: tarp jų buvo karybos bei istorijos darbų, kronikų ir Antikos autorių tekstų. Iš tokio nedidelio išlikusio rinkinio negalima atkurti visos bibliotekos, tačiau jis patvirtina, kad karybos žinios buvo kaupiamos ir skaitant. Salaspilio pergalė netrukus pati virto tekstu: 1606 m. Vilniuje išleista Laurencijaus Bojerio poema „Karolomachija“. Raimonda Ragauskienė apie Jono Karolio knygas ir „Karolomachiją“.
XIX a. Michało Stachowicziaus Salaspilio kompozicija ir Józefo Brandto Chotino paveikslas nėra įvykių metu sukurti liudijimai. Jie rodo, kaip po dviejų šimtmečių karvedys ir mūšiai buvo vaizduojami istorinėje tapyboje. Uniformos, gestai ir dramatiška kompozicija čia priklauso ir kūrinių sukūrimo laikui. Parodos objektų katalogas.
Valdų žemėlapis
1592 m. pagal tėvo testamentą Jonas Karolis paveldėjo Kretingą, Skuodą, Grūstę, Svisločę, Gniezną, Liachavičius ir Senąjį Bychavą. Sąrašas rodo didelį valdų mastą, tačiau ne visos vietos buvo tokio pat pobūdžio: vienur tai buvo paveldėta privati valda, kitur – platesnio administracinio ir politinio tinklo dalis. Julius Kanarskas, „Kretingos miesto kūrėjas Jonas Karolis Chodkevičius“.
| Vieta | Ryšys su Chodkevičiais | Ką būtina skirti |
|---|---|---|
| Kretinga | Jono Karolio ir Sofijos Mieleckaitės miesto, bažnyčios ir bernardinų vienuolyno fundacijos | Fundacijų datos ir vėlesnė miesto raida nėra tas pats laikotarpis |
| Skuodas | Jono Chodkevičiaus 1572 m. savivaldos privilegija; vėliau Jono Karolio valda | Miestelis egzistavo iki Magdeburgo teisių suteikimo |
| Liachavičiai | Jono Karolio valda ir XVII a. pradžioje sustiprinta bastioninė tvirtovė | Dabartiniai vietos vaizdai neparodo visos dingusios tvirtovės |
| Senasis Bychavas | Bychavo šakos centras, vėliau Jono Karolio paveldas | Šakos pavadinimas neįrodo nepertraukiamo vieno savininko valdymo |
| Zabludovas | Grigaliaus dvaras ir spaustuvė | Išlikęs leidinys liudija spaudos veiklą, ne visą dvaro gyvenimą |
| Supraslis | Supraslio šakos ir stačiatikių vienuolyno aplinka | Dabartinis ansamblis patyrė vėlesnių perstatymų ir karo sugriovimų |
| Kražiai | Jonas Karolis rėmė jėzuitų kolegijos kūrimą | Fundacija buvo ilgesnio institucijos steigimo proceso dalis |
| Vilnius | Supraslio šakos rezidencija dabartinėje Didžiojoje gatvėje | Dabartinės rūmų formos daugiausia susiklostė jau pasikeitus savininkams |
Valda veikė per žmones, raštus ir atsiskaitymus. Didikas pats negalėjo kasdien prižiūrėti kelių vienas nuo kito nutolusių dvarų, todėl juose dirbo tijūnai, ūkvedžiai, raštininkai, teisiniai atstovai ir pasiuntiniai. Dvarų pajamos maitino rezidencijas, fundacijas bei karo dalinius, o įkeitimai ir skolos leisdavo greitai sutelkti grynuosius pinigus. Dėl to valdų sąrašas yra tik pradžia: norint suprasti jų veikimą, reikia inventorių, teismų bylų, sąskaitų ir korespondencijos. Aivas Ragauskas apie didikų kreditą, Orbis Lituaniae apie dvarų administravimą.
Kretingoje 1603 m. Jonas Karolis išdavė privilegiją bernardinų vienuolynui ir bažnyčiai, 1605 m. fundacija buvo išplėsta, o mūrinė bažnyčia statyta 1610–1617 metais. 1619 m. Jonas Karolis ir Sofija Mieleckaitė-Chodkevičienė skyrė vienuolynui žemės bei kasmetinį išlaikymą: 120 statinių rugių, po 60 statinių miežių ir avižų, 25 statines grikių, 20 statinių žirnių, dešimt statinių kviečių, statinę aguonų, taip pat gyvulių, žuvų, medaus ir pinigų. Tokia išklotinė leidžia pamatyti fundaciją kaip ilgalaikį ūkio įsipareigojimą. Kanarsko tyrimas.
Bažnyčios kriptoje palaidoti Sofija ir du anksti mirę sutuoktinių sūnūs – Jeronimas Krizostomas bei Jonas Kazimieras. Ar ten buvo palaidotas ir pats Jonas Karolis, šaltiniai neleidžia tvirtai pasakyti. 2021 m. Kretingoje įrengtas jo kenotafas yra atminimo ženklas, ne patvirtintas kapas. Kanarsko tyrimas.
Chodkevičių rezidencija Vilniuje primena, kad giminės geografija neapsiribojo paveldėtomis žemėmis. XVI–XVII a. sandūroje Chodkevičiai įsigijo mūrinius namus dabartinėje Didžiojoje gatvėje ir suformavo uždarą kiemą turėjusią Supraslio šakos rezidenciją. Rūmai plėsti, kentėjo nuo gaisrų, XVIII a. buvo rekonstruoti, o 1812 m. perėjo Vaitiekui Puslovskiui. Dabartinis fasadas daugiausia liudija vėlesnius pertvarkymus, todėl jo negalima tiesiogiai laikyti XVII a. Chodkevičių rūmų vaizdu. Vilniaus universiteto „Orbis Lituaniae“: Chodkevičių rūmai.
Moterys ir valdų paveldėjimas
Giminės istorija neapsiriboja pareigybes ėjusiais vyrais. Sofija Mieleckaitė dokumentuose pasirodo kaip Kretingos fundacijų bendraautorė. Jos vardas leidžia fundaciją matyti kaip sutuoktinių sprendimą ir bendrą valdų administravimą. Dukra Ona Scholastika Chodkevičiūtė ištekėjo už Jono Stanislovo Sapiegos. Per tokias santuokas valdos, teisės ir giminės atmintis pereidavo į kitų didikų namus. Kanarsko tyrimas, VLE: Jonas Stanislovas Sapiega.
Sofijos ekonominę padėtį leidžia įvertinti 1594 m. kraičio duomuo – 9 840 kapų grašių. Šios sumos nereikėtų mechaniškai versti į eurus: kraitis buvo pinigų, turto ir teisių sistema, turėjusi reikšmę santuokos sutartims bei našlės apsaugai. Jis taip pat primena, kad didikės veikė kaip turto savininkės, patronės ir dvaro klientelos tarpininkės. Kretingos 1619 m. dokumente Sofija dėl to matoma ne kaip ceremonialiai pridėtas vardas, bet kaip materialų įsipareigojimą prisiimanti fundatorė. Raimonda Ragauskienė, „LDK didikės politikoje“, Kanarsko tyrimas.
Bychavo šakos vyriškoji linija baigėsi mirus Jono Karolio broliui Aleksandrui Chodkevičiui apie 1626 metus. Toks genealoginis lūžis nereiškė, kad dingo moterų teisės ar šeimos turtas: jis persiskirstė per paveldėtojas ir santuokas. Todėl valdų istorijoje vienodai svarbūs testamentai, kraičiai, našlių teisės ir dukterų santuokos. VLE: Chodkevičiai.
Vėlyvoji linija ir giminės atmintis
Supraslio šaka išliko ilgiau. XVIII–XIX a. jai atstovavo Jonas Mikalojus, Aleksandras, Miečislovas, Jonas Karolis Gustavas ir Vladislovas Jeronimas Adomas. Jų gyvenimai jau priklausė Abiejų Tautų Respublikos padalijimų ir XIX a. imperijų pasauliui. Giminystė siejo juos su LDK didikų namais, tačiau jų politinės bei socialinės veiklos aplinka buvo pasikeitusi. VLE: Chodkevičiai.
1642 m. Gdanske Conrado Götke išleistas septynių Chodkevičių atvaizdų lapas ir 1890 m. paskelbtas Grigaliaus portretinis raižinys rodo, kaip giminės istorija buvo tvarkoma vaizdais. Tokie kūriniai padeda tirti atmintį ir reprezentaciją, bet ankstyvųjų asmenų veidų nepatvirtina taip, kaip patvirtintų gyvenimo metu iš natūros sukurtas portretas. 1642 m. leidinio kortelė, Grigaliaus raižinys.
Trumpa laiko juosta
| Data | Įvykis | Šaltinis |
|---|---|---|
| XV a. pirmoji pusė | Šaltiniuose veikia giminės pirmtaku laikomas Chodka Jurgaitis | Kirkienės tyrimas |
| 1555 m. | Chodkevičiams suteiktas grafų titulas | VLE |
| 1569 m. | Zabludove išspausdinta mokomoji Evangelija; Jonas vadovavo LDK delegacijai Liubline | VLE: Grigalius, VLE: Jonas |
| 1572 m. | Skuodui suteiktos Magdeburgo teisės | VLE: Skuodas |
| 1574 m. | Jonas Chodkevičius 1 000 kapų grašių paskolą užtikrino Myšos dvaro žeme | Aivas Ragauskas |
| 1605 m. | Salaspilio mūšis; išplėsta Kretingos bernardinų fundacija | VLE: Jonas Karolis, Kanarsko tyrimas |
| 1606 m. | Vilniuje išleista Salaspilio pergalei skirta „Karolomachija“ | Raimonda Ragauskienė |
| 1610–1617 m. | Pastatyta mūrinė Kretingos bažnyčia | Kanarsko tyrimas |
| 1619 m. | Jonas Karolis ir Sofija patvirtino Kretingos vienuolyno žemę bei išlaikymą | Kanarsko tyrimas |
| 1621 m. | Chotino kampanijoje mirė Jonas Karolis Chodkevičius | VLE |
Giminės žmonės
Čia surinkti 26 šaltiniais identifikuoti istoriniai asmenys: giminės nariai ir jų sutuoktiniai. Registras apima XV–XX a. biografijas, tačiau nėra visų palikuonių genealoginis medis. Kai tikslios datos nepatvirtintos, nurodytas tik amžius. Kiekvienas vardas veda į atskirą puslapį.
Šaltiniai ir skaitymas toliau
- Genutė Kirkienė, „LDK politikos elito galingieji: Chodkevičiai XV–XVI amžiuje“.
- Visuotinė lietuvių enciklopedija: Chodkevičiai.
- Julius Kanarskas, „Kretingos miesto kūrėjas Jonas Karolis Chodkevičius“.
- Tyrimas apie Liachavičių pilį ir miestą.
- Rimvydas Petrauskas, „Chodkevičiai – naujieji lietuviai“.
- Raimonda Ragauskienė, „Jonas Chodkevičius – tikėjimo keitimas ir derybos“.
- Raimonda Ragauskienė, „XVII a. Europos legenda – Jonas Karolis Chodkevičius“.
- Aivas Ragauskas, „Bankai ir palūkanavimas: skolinimosi papročiai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“.
- Paroda „Chodkevičiai: etmonai, miestai ir spaustuvės“.