Prūsai siųsdavo žygūnus pas Lenkijos kunigaikštį reikalauti žirgų ir ryškiaspalvių drabužių.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 44
Apie prūsams duotas dovanas, kuriomis norėta numalšinti jų žiaurumą\n\n Ir anksčiau, kai minėtoji Lenkijos žemė dar nebuvo taip smarkiai siaubiama, kai\ndar šis tas joje buvo likę, tas pats kunigaikštis buvo taip didžiai [prūsų] prispaustas ir\nįbaugintas, kad nė karto nėra jiems drįsęs atsisakyti, kai tik šie pas jį atsiųsdavo žygūnus,\nreikalaudami duoti žirgų ir ryškiaspalvių drabužių. Kai nebeturėjo kuo jų reikalavimų\npatenkinti, pasikvietė į pokylį savo kilminguosius bei kitus drauge su jų žmonomis ir,\nšiems prie stalo smagiai bevalgant ir begeriant, slapta įsakė perduoti minėtiesiems\nnetikėlių pasiuntiniams jų drabužius bei žirgus165.
Į Pinską buvo išsiųsti žygūnai pakviesti vienuolį Vaišvilką perimti tėvo paliktos valdžios.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 114
Taigi visuotiniame\nsusirinkime kunigaikščiu buvo išrinktas Vaišvilkas.\nU 5\n\n## Puslapis 114\n\nIšleido į Pinską žygūnus, turėjusius vienuoliui Vaišvil\nkui nuodugniai papasakoti apie diduomenės bei tau\ntos prielankumą ir pakviesti jį perimti tėvo paliktos\nvaldžios. Iš pradžių Vaišvil\nkas\nnė\nklausyti nenorėjo\napie tai, ko jį maldavo žy\ngūnai, nes šitai prieštaravo\njo pasirinktam gyvenimo bū\ndui.
Jedlnios seimas nutarė saugoti Lenkijos pasienio kelius, kad imperatoriaus ir Vytauto žygūnai negalėtų prasmukti.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 422
Tačiau ligai išgy\ndyti jau nebeužteko gydytojo, reikėjo veiksmingesnių\npriemonių. Jedlnioje sukvietė lenkų seimą, kuris nu\ntarė, jog reikia pastatyti ginkluotas saugas visuose ke\nliuose Lenkijos pasienyje ir\nuoliai žiūrėti, kad ir impera\ntoriaus, ir Vytauto žygūnai\nnegalėtų prasmukti nei į vie\nną, nei į kitą pusę. Viskam\nvadovauti paskyrė Joną Čar-\nnkovskį.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Kai žygūnai nesilio vė maldavę bei kalbėję, jog jis turįs pasigailėti per nesandorą žūstančios tėvynės, Vaišvilkas palūžo ir nusileido pasiuntiniams. Kai iš Pinsko atvyko į Naugarduką, buvo aprūpintas svita, sudaryta iš ajrlinkinių bajorų, po to skubiai leidosi į Kernavę, kol dar nebuvo išsiskirstę didikai; jį priėmė su didele pagarba bei džiaugsmu ir su įprastinėmis apeigomis paskelbė Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Vis dėlto niekada negalima buvo jo priversti užmiršti viso ankstyvesnio gyvenimo: paprastai ant purpurinio apsiausto jis vilkėdavo juodą drapaną, kaip vienuolio įžadų ženklą.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
imperatoriumi, ir pareikalavo priesaika patvirtinti kai kuriuos naujos sutarties straipsnius. Į tai Vytautas tarė: ,,Su dėkingumu priimu V y ta u to a tsa k y m a s savo didelio draugo dovaną, rodančią valdovo palankumą, nors pats manau, kad nereikia naujų draugystės įro dymų. Senosios draugystės pastovumui laiduoti visiškai užtenka ankstesnio susitarimo, nepaisant to, kad jis nepatvirtintas jokia priesaika.